„Nebuvau Jelcino šalininkas, nebuvau liberalas ar komunistas. Nebuvau partinis“, – naujienų agentūrai AFP sakė G.Veretilnas, prisimindamas įvykius prieš 25 metus, kai dirbo milicijos tyrėju.
„Tačiau Jelcino kreipimasis – laisvė, demokratija, visi tie nauji žodžiai... Žmonės tikrai tuo tikėjo. Žinoma, aš irgi tuo tikėjau“, – aiškino jis.
1991 metų rugpjūčio 19-ąją paryčiais tankai riedėjo Sovietų Sąjungos sostinės gatvėmis, kai grupė seno raugo komunistų ir saugumo vadovų pradėjo sukrečiantį pučą.
Jie paskelbė, kad Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas sunkiai susirgo savo vasarnamyje Kryme ir kad jie atkurs tvarką, perėmę lyderio įgaliojimus.
Iš tikrųjų M.Gorbačiovas buvo laikomas faktiniame namų arešte, o perversmo organizatoriai tikėjosi atšaukti jo inicijuotas reformas, grasinusias sužlugdyti Komunistų partijos valdymą geležiniu kumščiu ir atvedusias Sovietų Sąjungą prie subyrėjimo slenksčio.
Vis dėlto perversmininkai nenumatė, kaip reaguos paprasti žmonės, įkvėpti kelerius metus trukusio didesnės laisvės laikotarpio.
Kai sostinėje pasklido sukrečianti žinia apie perversmą, daugybė žmonių išėjo į gatves palaikyti B.Jelcino – Rusijos, didžiausios Sovietų Sąjungos respublikos, prezidento. Pats lyderis asmeniškai stojo prieš tankus, apsupusius vyriausybės būstinę. „Daugiau negu 20 tūkst. maskviečių išėjo ginti Jelcino. Jis paprašė maskviečių ateiti ir jį palaikyti, o jie sudaro gyvąją grandinę“, – pasakojo 57 metų G.Veretilnas.
Virtinė lemtingų klaidų
Perversmo priešininkai paskubomis statė barikadas, tempdami senus vamzdžius, sulaužytas tvoras, viešojo transporto autobusus ir visa kita, kas pasitaikė po ranka.
Jie ruošėsi atremti saugumo pajėgų ginkluotą puolimą.
„Naktį iš rugpjūčio 20-osios į 21-ąją atmosfera buvo ypač nerami“, – prisiminė iškilus žmogaus teisių aktyvistas Levas Ponomariovas, 1991-aisiais buvęs deputatu.
„Žmonės buvo tikrai pasiruošę, kad bus surengtas šturmas“, – sakė jis.
Vis dėlto puolimo nebuvo.
Nors gatvėse budėję žmonės mažai žinojo apie padėtį, pučo organizatoriai padarė virtinę lemtingų klaidų – jie nesugebėjo nutildyti B.Jelcino ir palenkti kariuomenės vadų pereiti į jų pusę.
Kai trys demonstrantai žuvo per susirėmimus su kariais, pučistų valdžia ėmė krikti. Rugpjūčio 21 dieną tapo galutinai aišku, kad mėginimas užgrobti valdžią ir pasukti laiką atgal nebepavyks. Netrukus buvo suimti prie pučo prisidėję sąmokslininkai. „Nemiegojome tris dienas, tad buvome pavargę. Tačiau taip pat džiaugėmės“, – sakė AFP L.Ponomariovas.
„Tai buvo keistas nuovargio ir džiaugsmo mišinys“, – pridūrė jis.
Iš komunizmo į gangsterių kapitalizmą
Perversmininkų nesėkmė įkalė paskutinę vinį į daugiau kaip 70 metų trukusio komunistų dominavimo karstą.
B.Jelcinas, kuris dabar tapo tikrąja galia šalyje, uždraudė Komunistų partiją, nustūmė į šoną M.Gorbačiovą ir pasirašė paktą su Ukrainos ir Baltarusijos lyderiais, kuriuo iš esmės buvo išformuota Sovietų Sąjunga.
1991 metų gruodžio 25-ąją M.Gorbačiovas atsistatydino ir Sovietų Sąjunga oficialiai liovėsi egzistavusi.
Tiems, kurie pasipriešino bandymui įvykdyti perversmą, tai buvo svaigus metas.
Tačiau kai valstybinis planavimas užleido vietą gangsterių kapitalizmui, milijonai žmonių nuskurdo ir viltys greit išblėso.
Kremliuje B.Jelcinas negailestingai išplėtė savo įgaliojimus, sudarė sąlygas išsikeroti korupcijai ir per abejotinus sandėrius išpardavė turtą sąjungininkams oligarchams. Galiausiai savo politiniu įpėdiniu jis palaimino buvusį KGB karininką Vladimirą Putiną. „Valdžia perėjo iš vienos sukčių grupės kitai“, – sakė buvęs milicininkas G.Veretilnas, kuris dabar gyvena Ukrainos sostinėje Kijeve.
Neseniai atlikta nepriklausomo Levados centro apklausa parodė, jog tik 16 proc. rusų užtikrintai sako, kad išeitų pasipriešinti sovietinės tvarkos sugrąžinimo siekiantiems perversmininkams, jei perversmas vyktų šiandien. „Žmonės buvo naivūs. Mes nežinojome, kas buvo kas“, – sakė G.Veretilnas.
„Mes nežinojome, kad vietoje laisvės ir demokratijos galiausiai liksime su šiuo laukiniu kapitalizmu“, – pridūrė jis.
