Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Į Ukmergės rajono Veprių seniūniją žurnalistai užsuka labai retai. Vietiniai sako, kad jų krašte nei kas "per daug pjaunasi", nei "su skandalais galus atiduoda". Tai ar gali, girdi, tie, kurie ramiai gyvena ir gražiai tvarkosi, sudominti žurnalistus, kiekviename žingsnyje tik ir ieškančius, kas blogiausia. Kiti pridūrė, jog Vepriuose ramiau dėl to, kad seniūnijoje dirba vien moterys: seniūnė Dalė Urbonienė, pavaduotoja Vitalija Rokienė ir soc. darbo organizatorė Daiva Pečiukaitienė.
Nuodingas debesis
Juokai juokais, tačiau vyresniojo amžiaus vepriškiai kartais pagalvoja, jog be galo gražioje vietovėje - Šventosios ir Širvintos upių bei Veprių ežeriuko prieglobstyje - įsikūrusį miestelį kažkas seniai seniai, iš pavydo ar dėl nežinia kokių priežasčių, užkeikė. Mat jei tik šalyje kokia didesnė bėda nutinka, daugiausia kliūva vepriškiams. Žmonės dar puikiai prisimena, kaip daugiau nei prieš dešimtmetį iš pamokų paleisti vaikai parbėgo į namus nosis užsidangstę nosinaitėmis. Mokytojai, girdi, taip liepę. Mat nuo Jonavos pusės atslinkęs ir ant pačių Veprių nusėdęs didžiulis nuodingų garų debesis!
Po ekologinės katastrofos ambulatorijoje kasdien laukė eilės ligonių. Žmonės skundėsi galvos svaigimu, pykinimu, išdegintais kvėpavimo takais. Greičiausiai dėl tos pačios priežasties šiuo metu Vepriuose, lyginant su kitomis vietovėmis, yra bene daugiausia respublikoje kvėpavimo takų ligų kamuojamų ligonių, be to, gerokai prastesnė prieš avariją ir po jos gimusių vaikų sveikata, yra daugiau vaikų invalidų.
Iškart po Jonavos azoto fabriko avarijos tuometinė Vyriausybė nelaimėliams žadėjo aukso kalnus, tačiau po metų kitų pažadus pamiršo.
Tai tik viena bėda. Praėjusią vasarą Veprius užklupo tokia stipri audra ir kruša, jog daugelis pamanė, kad atėjo "svieto pabaiga". Viena šeima kaip tik tuo metu į traktoriuko priekabą baigė krauti šieną. Tėvas sėdo prie vairo, motina su vaikais - ant šieno, ir - namo. Staiga iš dangaus pažiro kiaušinio dydžio ledo gabalai! Persigandusi motina apglėbė vaikus - kad tik ledai jų neužmuštų! Visas jos kūnas nuo stiprių smūgių bemat pamėlo, o galva nuėjo guzais... Laimė, gamtos stichija daugiau žmonių nesužalojo. Tačiau beveik visas vepriškių derlius nuėjo perniek. Ką kalbėti apie gležnas daržovėles, jei kruša su žemėmis sumaišė javų laukus, bulvienojus, išdaužė net runkelius! Šįkart Vyriausybė nesižarstė pažadais nukentėjusiuosius nuo stichinės nelaimės paremti finansiškai - tiesiai šviesiai pareiškė, jog nėra pinigų.
- Valdovų rūmams pinigų pakanka, o paprastiems žmonėms - špyga, - pabrėždami, jog jau seniai pabodę keikti nesugebančią, o greičiau - nenorinčią dirbti šalies valdžią, piktai ironizavo vepriškiai.
Negana to, šiųmetis stiprus vėjas Veprių ežere "iš šaknų" išjudino dvi salas! Vienas nedidelis sausumos plotelis kurį laiką paplūduriavo ežero pakraštyje, po to pasiekė kitą krantą ir pakankamai stipriai "prisišvartavo". O va su antrąja, beveik hektaro ploto sala, Veprių seniūnei Dalei Urbonienei buvo kur kas daugiau bėdos. Medžiais ir krūmais apaugusį žemės lopinėlį vėjas nuplukdė tiesiai į ką tik sutvarkytą Veprių ežeriuko paplūdimį! Tiek pinigų kainavo jam įruošti, taip gyventojai ta poilsiaviete džiaugėsi - ir še tau! Teko išeikvoti daug nervų ir sveikatos, kol pavyko gauti dar bent kiek lėšų atstatomiesiems darbams. Plaukiojanti sala buvo nutempta į šalį ir metaliniais trosais pritvirtinta prie storakamienių pakrantės medžių.
- Dabar meldžiame Dievą, kad tik tų metalinių apsaugų kas nepavogtų, - puse lūpų prasitarė Veprių seniūnė.
Kalvarijos
Lietuvoje yra trys Kristaus kančių kelius įamžinusios vietovės. Tai Žemaičių, Vilniaus ir Veprių Kalvarijos. Veprių Kalvarijos išsidėsčiusios Cedrono šilo ir tokio paties pavadinimo upelio bei Veprių ežero pakrantėse. Manoma, jog Kalvarijoms atsirasti turėjo įtakos dar XIX amžiaus viduryje tarp Upninkų (Jonavos raj.) ir Veprių parapijų kilęs konfliktas. Rusams uždarius sugriuvusią Upninkų bažnyčią, Vilniaus vyskupija įsakė visą inventorių perduoti vepriškiams. Upninkiečiai nesutiko. Tuomet Veprių kunigas su 50 vyrų nuvyko to turto pasiimti jėga. Kilo riaušės. Pralaimėję upninkiečiai atsisakė lankyti Veprių bažnyčią, todėl pastarieji ėmė sukti galvas, kaip anuos palenkti į savo pusę. Taip ir buvo nuspręsta steigti Kalvarijas. Gana greitai buvo nubraižytas Kalvarijų planas, imtos statyti koplytėlės ir vartai. Viena moteris iš pačios Jeruzalės atvežė 12 maišelių šventos žemės. 1846 metais per Sekmines Veprių Kalvarijos buvo apeitos pirmą kartą.
Nuo tol Sekminės Vepriuose - didžiausia šventė. Čionai suplūsta svetur išvykę gyventi vepriškių artimieji, sūnūs ir dukterys, giminaičiai ir draugai. Kalbama, jog Kalvarijas praeina tūkstančiai tikinčiųjų (nors, tiesą sakant, "prie sovietų", kai buvo draudžiama lankyti bažnyčias, į Kalvarijas suvažiuodavo nepalyginti daugiau). Žmonės meldžia Dievo ramybės ir taikos, pasisekimo ir gerų metų, atgailauja už savo ir kitų nuodėmes. Kalvarijų kelias nėra trumpas - beveik 7 kilometrai, todėl senyvo amžiaus žmonėms tokį atstumą nėra lengva įveikti. Kalvarijas įpusėjus tenka pereiti sraunų Cedrono upelį. Dauguma tikinčiųjų žengia ne tilteliu, o brenda per vandenį, nes nuo seno manoma, neva šio upelio vanduo - šventas, stebuklingas, gydantis. Veprių svečiai šio vandens parsiveža į namus ir laiko garbingiausioje vietoje.
Juodasis namas
Veprių Kalvarijos praeina pro dvi privačias valdas, kuriose neseniai imtas plėtoti kaimo turizmas. Kauniečių Bajorinų šeima nuošalią, pušų paunksnėje ir Šventosios vingyje stūksojusią apleistą sodybėlę pirko savaitgalio poilsiui. Tačiau susiklosčius aplinkybėms nedidukas medinis namelis virto jaukia poilsiaviete. Vilija Bajorinienė gyrėsi, jog norinčiųjų pasilinksminti "Juodajame name" apstu visus metus, tačiau daugiausia, žinoma, suplūsta vasarą. Pernai čia apsilankė Vepriuose viešėjęs šalies prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma.
Atokioje pamiškės sodyboje moterį radome vieną. Ji sakė nebijanti jokių plėšikų - namus padeda saugoti ryzenšnauceris Rokis.
Muziejus
Jei ne istoriografo, švietėjo, skulptoriaus, muziko ir mokytojo Jono Žentelio pasiaukojantis aktyvumas, kažin, ar Vepriai šiandien galėtų didžiuotis senovės eksponatų muziejumi. Tūkstančius vertingų eksponatų jokio atlyginimo už triūsą negaudavęs vidurinės mokyklos mokytojas rinko daugiau nei 40 metų ir renka iki šiol.
Apylinkės šviesuliu miestelio gyventojų meiliai vadinamą Joną Žentelį suradome besitvarkantį muziejuje. Nors patalpos nekūrenamos, mokytojas tvirtino neturįs kada sušalti, nes "dykas nesėdi" - reikia ir dulkes nubraukti, ir apgedusius eksponatus restauruoti, ir gausiai susirenkantiems mokinukams ekskursijos vadovu pabūti.
Nustebome muziejuje išvydę grupę pradinukų. Antrokai Mantas, Arvydas, Remigijus, Tautvydas ir pirmokėlis Eimutis net aikčiojo dairydamiesi į senovinius laikrodžius, akmens amžiaus kaltukus, senovinius baldus, monetas, siuvimo mašinas ir kitokius rakandus.
- Ar tik ne mokytoja jums patarė čion užeiti? - pasiteiravau smalsių pradinukų.
- Ne, mes čia dažnai ateinam! Labai įdomu! - vienas per kitą prapliupo mažieji tyrinėtojai.
Didžiuodamasis kiekvienu muziejaus lankytoju, Jonas Žentelis sakė apgailestaująs, kad šiuolaikiniai vaikai, neišskiriant ir jo paties anūkų, kitokie.
- Ogi tingesni, negalvoja apie ateitį, ir dėl mokslų nepersistengia, - išvydęs klausiamą žurnalistės žvilgsnį, tuoj pat paaiškino Jonas Žentelis.
Nors garbusis mokytojas sakė nemanąs, kad vaiką geriausiai auklėja diržas, pats sakė savo vaikams ne kartą uždrožęs. Ir anūkams kartais kliūva. Tačiau būtų visų geriausia, jei vaikus pavyktų išauklėti be diržo - gerumu, gražumu, doru pavyzdžiu.
Vietoj bandelės - bilietukas
Iš anksto neįspėta apie žurnalistės viešnagę Veprių seniūnė Dalė Urbonienė drąsiai kvietė užsukti į bet kurį miestelio užkampį. Kad, girdi, įsitikintume savo akimis, kokie tvarkingi ir darbštūs miestelio gyventojai. Ir netrukus pridūrė:
- Miestelyje labai daug bedarbių, tad norinčiųjų gauti viešųjų darbų - per akis...
Kiekvieną rajono savivaldybės skirtą centą skaičiuojanti seniūnijos vadovė prasitarė, jog toli gražu ne už visus darbus reikia sumokėti. Pavyzdžiui, gavę administracinę nuobaudą ir neturėdami iš ko susimokėti, vyriukai mielai ima į rankas šluotą... O tokios Aldonos seniūnė pagailėjo. Ligota moteris į Kauno klinikas vežė dukrytę. Didmiestyje ją, bėgusią ne per perėją, sustabdė policininkai ir nubaudė 40 litų bauda. Neturtingai gyvenanti moteris neturėjo iš ko tą baudą sumokėti, todėl iš policijos atėjo pranešimas, kad Kelių eismo taisyklių pažeidėja privalanti atidirbti 4 valandas viešųjų darbų...
Pagarba Vepriams - po miestelį važinėję ir vaikštinėję gerą pusdienį, nesutikome nė vieno išgėrusio ar apskretusio vepriškio... Ukmergės vartotojų kooperatyvui priklausančios parduotuvės pardavėja Danguolė nuobodžiavo: nemoka pensijų - nėra ir pirkėjų. Kiek vėliau į parduotuvę atbėgo vienuolikmetis Viktoras.
- Vieną "Sprintą", - berniukas ištiesė 50 centų.
Tiek pat ir laimėjo! Pirko dar vieną bilietuką, dar... Kol galutinai "atsikratė" bandelei skirtais pinigėliais...
