Galvos skausmas - pradingstantys vaikai
Šiuo metu Marijampolės kriminalinių nusikaltimų tyrimo skyriaus Paieškos grupės pareigūnai turi devynias, galima sakyti, mažai vilčių teikiančias, seniai ieškomų piliečių bylas. Seniausios jų siekia 1994 - uosius metus, kai Marijampolėje klestėjo ir tarpusavyje bruzdėjo kelios turto prievartautojų (reketininkų) grupuotės. Dingusiųjų sąrašas ir dabar kasdien papildomas naujomis pavardėmis - vienų, vengiančių bausmės, ieško teismas, kitų, neatsakingai pasielgusių, - artimieji, o pastaruoju metu padaugėjo nepilnamečių, panorusių pagąsdinti tėvus. Apie tai korespondentė Irena Zubrickienė kalbėjosi su dešimt metų policijoje dirbančiu Paieškos grupės vyresniuoju inspektoriumi VIRŪNU VILUČIU (29 m.).
- Gal pastebėjote, kuriuo metų laiku turite daugiausia darbo?
- Jeigu manote, kad atsakysiu, jog prasidėję žiemos šalčiai kelia didžiulį pavojų valkatoms ir benamiams, ištinkamiems įvairiausių bėdų ir gyvenantiems be asmens dokumentų, tai turiu jus nuvilti. Tokia tendecija galbūt ir yra didžiuosiuose miestuose. Tačiau Marijampolė - palyginus nedidelė teritorija, kurioje vieni kitus neblogai pažįsta. Štai praėjusią savaitę turėjome nustatyti dviejų mirusių vyrų asmenybes. Paskelbę nuotraukas, tuoj pat sulaukėme atgarsio: negyvenamame vagonėlyje sušalusį nelaimėlį atpažino anksčiau kartu su juo kolonijoje kalėjęs draugas, o iš penktojo aukšto pro langą, manoma, iššokusį savižudį - mūsų kolega. O štai ieškant nuo teisėsaugininkų pasislėpusių asmenų, tikrai pastebimas, vadinkime, sezoniškumas. Daugiausia darbo turime metų gale - matyt, nė vienas nenori metų pabaigos šventes sutikti nelaisvėje, tad ir slapstosi.
- Turbūt buvo įdomių situacijų sulaikant pasislėpusius žmones?
- Galima sakyti, kiekvienas sulaikymo atvejis kitoks ir savaip įdomus. Dažniausiai mus, įėjusius į butą, iškeikia ieškomo asmens artimieji, esą jų žmogus apšmeižtas, nekaltas, o mes tik drumsčiame visų ramybę. Patys sulaikomieji dažniausiai būna ramūs, nesipriešina ir nebėga, nes būna užklupti netikėtai. Buvę, kad randame pasislėpusius spintoje, sofos patalynės dėžėje, palėpėje - visur, kur tamsiau ir kur užsidaro ar užsidengia erdvė. Buvę, kad apsimetame esantys eiliniai praeiviai, paklydėliai, net "bomžos". Buvę, kad patys atrakiname svetimo buto duris, jeigu įsitikiname, kad už jų yra mūsų ieškomas asmuo ir neįsileidžia. Bet tai jau mūsų darbo paslaptys. Kartais "slapukai" mus pergudrauja, kartais - mes juos.
- 2000 metais jums teko ieškoti dviejų daugiau nei tris paras namuose nepasirodžiusių nepilnamečių. Pernai šis skaičius patrigubėjo - ieškojote jau septynių. Kas, jūsų nuomone, skatina vaikus bėgti iš namų?
- Iš tiesų didėjantis ieškomų vaikų skaičius mums kelia didžiulį nerimą. Vieni susipyksta su tėvais ir pradingsta, kiti nori savarankiško gyvenimo, treti įsigudrino dėl įvairių priežasčių šitaip pagąsdinti savo gimdytojus. Neseniai vienas dešimtmetis berniukas iš namų pradingo palikęs tėvams mįslingą laiškelį su brėžiniu. Buvo nupiešęs pagrindinius savo gyvenamojo kvartalo kelius, tiltą per upę, pažymėjęs pastatus - savo mokyklą, ligoninę, pripiešęs medžių ir pakaruoklį ant vieno iš jų, taip pat kryžių. Šalia parašyta: "Iššifruokite šitą žemėlapį ir rasite mano kūną. Man mirtis, nes bijau, kad manęs nemuštumėte". Laimei, "mirtininkas" liko gyvas ir sveikas. Tokių vaikų bėdų neva priežastys kartais būna juokingos - esą negali toliau gyventi "su tokia nuodėme", kaip tvirtino viena iš namų pabėgusi paauglė, pradėjusi rūkyti. Tikrai neramu, nes iš namų bėgančių vaikų amžius jaunėja. Ir ne man spręsti, kas ir kada tuose namuose pražiūrėta.
- Dėkoju už pokalbį.
Kornelijos EŽERSKYTĖS nuotr. : Virūnas Vilutis
2002 01 16
