Gyvenimas per trumpas, kad su juo žaistume
Per daugiau nei dvidešimt dvejus savo darbo metus Marijampolės ligoninės gydytojas Vitas Vyšniauskas, Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas, daug kartų ne tik gelbėjo pacientų gyvybę, bet ir žvelgė mirčiai į akis. Grubiai skaičiuojant, bene kas dešimtas, kuriam prireikė šio skyriaus medikų pagalbos, anot nevengiančio pajuokauti V. Vyšniausko, "neatlaiko gydymo". Korespondentė Irena Zubrickienė domėjosi, kaip dažnai tenka naujam gyvenimui prikelti žmones, pasikėsinusius į savo gyvybę.
- Turėdamas nemažą darbo patirtį, turbūt galite pasakyti, koks žmogaus amžius bene labiausiai jam pačiam kelia pavojų, balansuojant ant gyvenimo ir mirties "svarstyklių"?
- Sakyčiau, kad kerštą savo gyvenimui (taip pavadinčiau daugumos savižudžių veiksmus) žmonės bene dažniausiai skelbia iki keturiasdešimties metų. Bent jau tokio amžiaus žmonių sulaukiame savo skyriuje, kai tenka juos gaivinti, nekalbant apie tokius, kuriems jų planas pavyko. Dažniau žudosi moterys. Retesnis atvejis, kai mirties nuosprendį sau skelbia senukai, sulaukę daugiau nei septyniasdešimties. Dažniausiai tai psichikos ligoniai, nebesuvokiantys, ką daro. Labai gaila, bet savižudybės neaplenkia ir jaunimo, ypač paauglystėje. Apskritai iš maždaug tūkstančio mūsų skyriaus pacientų per metus - bene 30 ar 40, pakėlusų ranką prieš save. Dažniausiai žudosi gerdami vaistus, kokius penkis per metus atgaiviname ištrauktus iš kilpos, kiti - bandę užsimušti, nusišauti. Pastaruoju metu netenka reanimuoti mėginusiųjų skandintis - turbūt nebemadingi veronikų laikai.
- Jums tenka pabendrauti su pasveikintais naujam gyvenimui. Ką jie kalba apie neįgyvendintą savo pasirinkimą?
- Būna įvairiai - vieni galbūt gėdindamiesi tyli, kiti džiaugdamiesi dėkoja, treti gerai iškeikia. Tik mušt dar negavęs. Manau, kad savižudybei iki tol buvę psichiškai sveiki žmonės ryžtasi tuomet, kai žlunga jų gyvenimo tikslas, kai susiduria su neprognozuota situacija, rodos, visiškai sugriaunančia buvusią kasdienybę. Žmonės turi įsikalti į galvas, kad visos situacijos praeina, karštakošiškumas atvėsta, tik reikia išlaukti. Labai sukrečia, kai tenka gelbėti jauno žmogaus gyvybę. Dauguma tokių, kaip vėliau paaiškėja, ketino tik pagąsdinti, atkreipti į save dėmesį. Pavyzdžiui, mergaitės, susipykusios su berniukais arba tėvais. Jos jokiu būdu nenori mirti - tik sulaukti užuojautos. "Jaučiuosi nereikalingas, nemylimas, nesuprastas", - dažnai atvirauja ištraukti iš mirties glėbio. Mano nuomone, vaikas augdamas turi žinoti, kad kasdienybėje bus ne tik saldainiai ir žaidimai, ne tik džiaugsmas ir laimė.
- Ar manote, kad giminėje atsiradęs savižudis tarsi užkrečia tuo pačiu ir kitus?
- Nedrįstu kategoriškai taip teigti, tačiau tokių atvejų, kai savižudybę renkasi motina, o vėliau duktė (galimos ir kitos šeimos, giminės narių variacijos), mano praktikoje buvę. Bet tai mažesnis procentas ir tikrai nėra taisyklė. Savižudžio netektį išgyvenančioje šeimoje, manau, būtinas kiek įmanoma ramesnis, taikesnis mikroklimatas, kad tas, pavadinkime, genetinis kodas nepasireikštų, neturėtų sąlygų "išlįsti". Apskritai kuo blogesnis mūsų gyvenimo biolaukas, kuo daugiau kenčiančių, skurstančių žmonių, tuo daugiau ir nelaimių. Kita vertus, žmogaus gyvenimas yra per trumpas ir per brangus, kad patys paverstume jį žaidimu.
- Dėkoju už pokalbį.
Kornelijos EŽERSKYTĖS nuotrauka:
- Gydytojas V. Vyšniauskas (nuotrauka turėtų atkakti į redakciją šiandien, iki 10 valandos)
P. S. Aurelija, gal šis tekstas savotiškai papildytų seniau atsiųstąjį apie pasikorusį vienuolikametį berniuką, jeigu jį spausdintumėte.
2001 05 18
