Lietuvą ir vėl ištiko krizė. Kiek atsimenu, čia nuolat ko nors trūko – pinigų, užsienio investicijų, vadovėlių, kompiuterių, specialistų, kuro greitosios pagalbos ir policijos automobiliams, buvo nustatytos medikamentų kvotos, galiausiai pristygo medikų, tuo pačiu metu trūko ir darbo, ir darbininkų, o dabar, – dabar išseko ir maišto atsargos...
Su pavydu dairomės į Vakarus – amerikiečiai protestuoja prieš naująjį krikščionių fundamentalizmą, prieš karą Irake, prieš abortus ir prieš pastangas juos uždrausti, Didžiojoje Britanijoje streikuoja universitetų darbuotojai, Danijoje – oro uostų darbininkai, o Paryžiuje... ach Paryžiuje – ten – pavasaris, ten – studentai... Pavydime net Baltarusijai – jau tie jaunieji bebaimiai Minsko idealistai...
Tik Lietuvoje niekas, beveik niekas nestreikuoja ir neprotestuoja. Lietuvoje jaunimas spjaudo sau ir gaudo. „Mūsų tai neliečia – mums vienodai šviečia“, – taip šūkauja ir skanduoja minios. Akys žiba, širdelės plaka bendru ritmu, kai scenoje pasirodo herojus, kai pasirodo „žvaigždė“. Tik iš kur tas desperatiškas žvaigždžių ilgesys, tas noras kažkuo žavėtis, sekti, paklusti, garbinti? Tas noras įžvelgti kažką didingesnio ir reikšmingesnio nei tu pats?
„Net ir ten, kur tik tyla ir tuštuma, budri akis stengiasi įžvelgti autoritetą“. Kaip sakė kandusis Voltaire‘as, jei Dievo nebūtų, žmonės būtų jį susikūrę. Reikia ką nors užkelti ant pjedestalo (kartais – tiesiog ant scenos), kad pats galėtum saugiai egzistuoti pažemėje.
Taigi žvaigždės – koks gyvenimas be jų. Trims išminčiams dykumoje žvaigždės rodė kelią pas kūdikėlį. Sunku būtų be žvaigždžių klaidžioti vienam tamsoje. Todėl ir reikia kito, teisesnio nei mes patys. Paklusti visiems autoritetams, direktoriams ir profesoriams, priimti kanonus neklausinėjant – dailėje, moksle ir literatūroje; visuomet reikia kažko, kas teisesnis už tave, kam galėtum suversti visą atsakomybę; reikia autoritetų ir žvaigždžių. Kad kas nors pasakytų, bent pasufleruotų, kas yra tiesa ir kuria kryptimi keliauti. Ir kad vėliau būtų galima ką nors apkaltinti.
Kandinskis nutapė mėlyną kvadratą, norėdamas pasišaipyti iš buržuazijos, o buržuazija pasakė: „Genialu“. Kandinskis pakliuvo į gudriai paspęstas pinkles. Bandė išprovokuot visuomenę, visuomenė provokacijas sėkmingai atrėmė. Visi mes pakliūvam į tokias pinkles. Beveik visi.
Statusas – dalykas beveik nekvestionuojamas. Jis akimirksniu reifikuojamas ir įgyja savarankišką egzistenciją. Užlipti ant pjedestalo – sunku, užsikeberioji ten per vargus, o paskui, žiūrėk, prilipai kaip varna prie derva ištepto stogo – nulipti jau nebeįmanoma. Nori, kad kiti matytų tavyje žmogų – o minia šaukia: „Žvaigždė!“ Kartais šaukia: „Mesijas!“
Mesijas tam ir reikalingas, kad būtų nukryžiuotas. Kad už tavo paties asmeninį gyvenimą būtų galima paskirti atsakingu kažką kitą, o paskui jį apkaltinti: tamsta, aš jaučiuosi nelaimingas, jūs blogai atliekate savo darbą. „Laisvė, lygybė, brolybė“ – gal juokaujat, prancūzų revoliucionieriai apsiverstų karste, – kam ta laisvė...
Kam reikalinga valdžia? Direktoriai, ministrai, prezidentai ir profesoriai? Reikalingi tam, kad būtų galima ką nors apkaltinti dėl savo nesėkmių, dėl mažos algos, dėl pernelyg menkų ambicijų, dėl savo silpnos valios, dėl idėjų trūkumo ir talento stokos...
Žurnalistai, politologai ir visuomenės veikėjai stebisi – viešosios nuomonės tyrimai liudija, kad liaudis nepasitiki Seimu, kurį pati prieš porą savaičių išsirinko. Kaip čia yra iš tiesų – rinkėjai patys sau prieštarauja? Baikite juokauti, – Seimas tam ir reikalingas, kad būtų galima juo nepasitikėti, kad būtų galima apkaltinti dėl blogo gyvenimo, prievartos, skurdo, neteisybės, kad būtų galima be sąžinės graužaties ir toliau pasyviai mėgautis kančia.
Geras, doras žmogus, vos tik išrenkamas į Seimą, tą pačią akimirką tampa kaltas. Tokia yra parlamentaro funkcija. Prigimtinė seimūno nuodėmė. Nes valdžia – tai simbolinis blogio kūnas. Sveikiname atvykus, štai jūsų mandatas, nuo šiandien jūs esat blogas ir esat kaltas.
Tokia simbolinė valdžios paskirtis. Atpirkti pasaulio blogį, sugerti į save nepasitenkinimą, prakeiksmus, priekaištus ir pyktį, apsaugoti mus nuo savęs pačių, nuo akistatos su savimi, savo ydomis ir silpnybėmis, nes pažvelgti be baimės į save patį – didis reikalas. Daug kam – tiesiog per sunkus.
Panaikinus vergovę JAV Pietų valstijose, išlaisvinti vergai tris dienas linksminosi ir šventė, o ketvirtą dieną jau buvo galima pamatyti ne vieną jų virkaujant pakelėje – kur mano šeimininkas, leiskit mane pas mano šeimininką, pavargau aš nuo tos laisvės...
1838 metais Barbadoso saloje kilo kruvinas ir keistas juodaodžių vergų maištas. Sukilę vergai perėmė valdžią į savo rankas. Tačiau vieną rytą apie 200 juodaodžių, buvusiųjų vergų, iškilminga eisena atvyko pas savo buvusįjį šeimininką Glenelgą, prašydami sugrįžti ir vėl kaip anksčiau rūpintis jais kaip vergais. Išsilaisvinę vergai atvyko nusižeminę su prašymu atkurti senąją tvarką. Nes laisvė pasirodė labiau nepakeliama negu vergovė.
Taigi kur dingo, kodėl išseko maišto atsargos Lietuvoje? Kodėl į gatves neišeina nei studentai, nei darbininkai, nei...?
Kaip rašo P. Sloterdijke, „motinos atiminimui Peteris Handke rado švelnią formulę, kuri rodo, kaip kupinas meilės ir bejėgiškumo suvokimo liūdesys pasiduoda, kapituliuoja prieš tikrovę – nieko nenorėti ir jaustis nelaimingam. Joks švietimas neturi nei teisės, nei šansų drumsti pasaulio miegą, jei toks yra“.
Nieko nenorėti ir jaustis nelaimingam, – tokia yra apatiškos, mieguistos ir savim patenkintos sąmonės būsena. Kartais laisvė būna labiau nepakeliama negu vergovė ir niekas neturi nei teisės, nei šansų drumsti piliečių miegą...
www.akiraciai.lt
