Sigitas STASAITIS
Valstybės saugumo departamento bei Generalinės prokuratūros pareigūnai apsiskelbė sugavę pirmąjį valstybės išdaviką - šnipą Eugenijų Golovenkiną-Joniką (26 m.), mėginusį užsieniečiams parduoti valstybės paslaptis. Maždaug prieš metus šis dabartinis vaikų darželio darbuotojas (!) savo žinias bei paslaptis siūlė "Akistatos" žurnalistui, tačiau sandėris neįvyko - informacija žurnalistui pasirodė menkavertė.
"Šnipas" gimė Šiauliuose sovietų armijos majoro bei pedagogės šeimoje. Eugenijus augo vienturtis. Kai berniukui buvo 10 metų, tėvai išsiskyrė (tėvas dabar gyvena Rusijoje). Baigęs Teisės akademiją, Eugenijus grįžo į motinos butą Šiauliuose, ėmė dirbti Šiaulių 2-ajame policijos komisariate. Jau tada pasireiškė jaunuolio polinkis į maksimalizmą, jis bodėjosi smulkių vagysčių bylomis (kartą net atsisakė tirti skalbinių vagystę), todėl Šiauliuose kuriantis Specialiųjų tyrimų tarnybos padaliniui, pats pirmas pasiprašė į naują tarnybą ir tapo pirmuoju STT darbuotoju mieste.
Eidamas naujas pareigas, Eugenijus artimai susidraugavo su Tardymo skyriaus prie Šiaulių VPK vyresniuoju tardytoju Ramūnu Jankausku (30 m.). Abu šiuos panašaus amžiaus viengungius siejo ne tik panašus kriminalistinis darbas, bet ir pomėgiai. "Akistatos" žiniomis, E. Golovenkinas-Jonika su R. Jankausku labai mėgo sekti Šiaulių teisėjus, komisarus, kitus atsakingus teisėsaugos darbuotojus. Prikaupę filmuotos medžiagos, kaip policijos komisaras (pavardė redakcijai žinoma) išėjęs iš baro šlapinasi ant sienos, arba užfiksavę teisėją (pavardė redakcijai žinoma) kavinėje grabinėjantį svetimą moterį ir t. t., bičiuliai manė sukaupę vertingą kompromituojančią informaciją. Tardytojas R. Jankauskas taip pat mėgino įsidarbinti į STT Šiaulių skyrių, tačiau pildydamas anketą beprasmiškai nuslėpė kai kuriuos savo duomenis, todėl nebuvo priimtas. O pernai R. Jankauskas atsidūrė ne Specialiųjų tyrimų tarnyboje, o specialioje... pareigūnų kolonijoje. Mat tirdamas buvusio Joniškio policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vadovo Antano Žiupsnio baudžiamąją bylą iš pastarojo už palankų sprendimą reikalavo 3 000 JAV dolerių kyšio. Sąvadavimu įtariamas A. Žiupsnys apie nedorą R. Jankausko elgesį pranešė Valstybės saugumo pareigūnams, kurie 1999-ųjų kovą tardytoją sulaikė namuose (jis buvo ką tik paėmęs kyšį). Darant kratą įkliuvėlio kabineto seife rasta 4 800 litų bei bankų dokumentai, įrodantys, jog R. Jankauskas į kelias savo sąskaitas per metus pasidėjo beveik 80 000 litų. Manoma, jog didžioji šių pinigų dalis - paimti kyšiai, tačiau dėl jų R. Jankauskui kaltinimai nebuvo pateikti (trūko įrodymų) - jis nuteistas tik už kyšio paėmimą iš A. Žiupsnio.
Tardydami R. Jankauską pareigūnai ėmė įtarti, jog imant kyšius tardytojui galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai talkinti geriausias draugas E. Golovenkinas-Jonika. Taip pat sužinota, jog pastarasis šnipinėjo net ir savo tiesioginį viršininką bei kolegas, įrašinėjo jų telefoninius pokalbius. Neradę tiesioginių kaltės įrodymų, STT vadovai Eugenijų paprašė geruoju parašyti pareiškimą ir palikti pareigas savo noru. Tapęs bedarbiu E. Golovenkinas-Jonika ėmė ieškotis kito darbo pagal savo specialybę, tačiau niekas jo nebenorėjo priimti. Prieš įdarbindami nepažįstamą darbuotoją viršininkai paprastai pasidomi, kaip šitam žmogui sekėsi senoje darbovietėje. Sužinoję, kad Eugenijus turi polinkį sekti savo darbdavius, neatsirado nė vieno drąsuolio, pasiryžusio priimti tokį darbštų teisininką.
Yra pagrindo manyti, jog pataisyti pašlijusią reputaciją Eugenijus pabandė tyliai pasikeitęs pavardę. Gudrybė nepadėjo - Jonika tapęs E. Golovenkinas jokių pareigų valstybinėse teisėsaugos struktūrose vis viena nesusirado. Teisininkas buvo priverstas tenkintis raštininko etatu už juokingą 213 litų atlyginimą motinos vadovaujamame vaikų darželyje. Manoma, jog nevilties apimtas E. Golovenkinas-Jonika ėmė ieškoti, kam pardavus kartu su R. Jankausku sukauptą vaizdo bei garso įrašų archyvą, tačiau pirkėjas atsirado tik tarp valstybės saugumo pareigūnų. Prisistatęs Rusijos ambasados darbuotoju, "pirkėjas"-operatyvinis darbuotojas suderėjo už kelis tūkstančius JAV dolerių nupirkti archyvą bei operatyvines žinias.
Kuriozas tas, jog gerokai anksčiau už Valstybės saugumo pareigūnus "Akistatos" korespondentas buvo susitikęs su E. Golovenkinu-Jonika ir derėjosi dėl jo žinių bei archyvų. Paskyręs susitikimą centriniame Šiaulių pašte, Eugenijus kalbėjo baugščiai ir tyliai, skundėsi jaučiąs nuolatinį sekimą. Kai ką žurnalistui iš bedarbio pavyko sužinoti, tačiau dauguma įrašų korespondento nesudomino, mat buvo laikraščiui netinkami.
"Akistatos" žiniomis, E. Golovenkinas-Jonika tariamam Rusijos ambasados darbuotojui tegalėjo pasiūlyti tas pačias "valstybės paslaptis": ribotas, senstelėjusias žinias apie STT Šiaulių skyriaus pareigūnus, operatyvinio darbo praktiką šiame skyriuje bei besišlapinančių komisarų ar besigrabinėjančių teisėjų nuotraukas, vaizdajuostes. Ar tikrai bedarbio parduotos žinios buvo valstybės paslaptis, parodys laikas.
