Kitą rytą Staškė prabilo.
Matyt, naktis, praleista su žiurkėm, atliko savo darbą. Be to, sprendžiant iš kvapo, Staškūnas prisidarė į kelnes. Ir mažą, ir didelį reikalą atliko. Tai, žinoma, nepatogu. Ir pasitikėjimo savimi, savo jėgomis neprideda.
Kai ką aš žinojau, kai ką nujaučiau, tad klausinėjau gana kryptingai. Ir Staškė viską tvirtai išdėstė. Bent tiek, kiek man reikėjo.
- Ką gi, - atsistojau, - viso gero, Staške.
Staškūnas nustebo, paskui pradėjo rėkti:
- Tu mane apgavai! Tu melavai! Tu žadėjai manęs čia nepalikti. Žadėjai man nieko blogo nedaryti! Tu mane apgavai!
- Ne, - papurčiau galvą, - aš tavęs neapgaudinėjau ir neapgaudinėju. Aš visada savo žodį ištesiu. Aš tau nieko blogo nepadariau ir nesiruošiu daryti. Tu čia irgi neliksi. Tik ne aš tave išleisiu. Tave išleis kiti. Viskas. Netgi pistoletą grąžinu. Tiesa, į rankas tau jo neduosiu.
Pistoletą numečiau į kambariuko kampą. Ten, kur Staškūnas jo negalėjo pasiekti netgi koja. Neklausydamas tolesnių kalinio reikalavimų išėjau. Kambarėlio duris užrakinau. Bet kitas dvejas duris palikau atviras.
Viskas buvo aišku. Beliko paskambinti bičiuliui Marmai - Marmūzei, kaip jį vaikystėje pravardžiuodavome.
Paskambinau Marmai. Paskambinau antruoju telefonu, kuriuo jo pokalbių galėjo klausytis. Kad Marma žinotų, jog mano informaciją ne jis vienas sužinos.
- Kas skambina? Kokiu reikalu? - sausai, netgi piktai atsiliepė vyriškas balsas.
Matyt, kokia nors sekretorė, tiksliau - sekretorius.
- Kas skambina? - paklausiau, bet greitai susigaudžiau: - Nesvarbu... Kas skambina, nesvarbu. Pasakykit, kad noriu pasikalbėti dėl Staškūno.
Ragelyje ilgam įsiviešpatavo tyla. Paskui tas pats balsas trumpai mestelėjo:
- Kalbėkit.
- Majoras Marma klauso, - išgirdau ragelyje savo vaikystės bičiulio balsą, ramų, pasitikintį, netgi orų. Tokį, koks ir dera aukštam policijos pareigūnui.
- Ilgai nekalbėsiu, bičiuli. Jeigu tave domina Staškūnas...
Bet Marmą, atrodo, labiau sudomino tasai, kuris skambina, tai yra aš.
- A, tai čia tu... - ir jis nutilo, nenorėdamas ištarti mano pavardės. - Kodėl šiuo telefonu skambini? Gal perskambink kitu...
- Tiek to, - pasakiau, - šį numerį pirmiau suradau. Aną kažkur nukišau. Ieškot reikėtų. Bet tu klausyk.
- Klausau.
- Staškūnas dabar yra namo rūsyje miesto pakrašty.
- Adresas?
Aš pasakiau adresą. Ir pridūriau:
- Bet paskubėk. Kad jis nedingtų.
- O gal jis jau dingo? Gal jo jau ir pėdos ataušo?
- Ne, neturėtų taip greit dingti. Jis, atrodo, surištas.
- Surištas?
- Taip, tam tikra prasme. Bet jis gali išsivaduoti. Arba jį kas nors gali išvaduoti.
- O tu? Iš kur tu... visa tai žinai? Kur esi?
- Nesvarbu, iš kur žinau ir kur esu. Svarbu, kad žinau. Ir dar daug ką žinau. Nes Staškė daug papasakojo. Ir apie narkotikus, ir apie platintojus, ir apie tuos, kurie juos dengia, globoja.
- Pavardės? - susijaudino Marma. - Ar jis pasakė pavardes?
- Taip, pasakė.
- Visas?
- Nežinau. Pasakė visas pavardes, kurias žinojo.
- Kam jis visa tai papasakojo? - ne juokais karščiavosi majoras Marma.
Buvo dėl ko jaudintis ir karščiuotis.
- Pavyzdžiui, man papasakojo. Kam dar sakė - nežinau. Skubėk į Liepų gatvę. Jei spėsi, gal ir tau papasakos. Ir tavo kolegoms.
- O tu? Kur tu... kaip tu?
- Manim nesirūpink. Aš po visko tau paskambinsiu. Pasišnekėsim. O dabar skubėk. Tiesa, Staškūnas gali būti ginkluotas.
- Tai gerai, - nudžiugo Marma, bet paskui susizgribęs pasitaisė: - Tai gerai, kad pasakei.
Jis net nepaklausė, kaip surištas žmogus gali būti ginkluotas. Svarbu, kad ginkluotas, nes tai gerai... Bus galima nušauti.
Padėjęs ragelį žvilgtelėjau į laikrodį. Artėjo vidurdienis. Marma ir jo kompanija prie namo atsiras ne anksčiau kaip po dvidešimties minučių, tad iki nusižiūrėto pušimis ir krūmais apaugusio kalnelio spėsiu ir pėsčiomis nueiti.
Spėjau. Nors atvažiavo jie bent pora minučių anksčiau negu buvau spėjęs. Matyt, tikrai labai skubėjo. Kelios policijos mašinos sustojo atokiau. Policininkai išsislapstė aplinkui: kas už krūmo, kas už kokio kauburiuko ar betono luitų, ar net už šiukšlių krūvos...
Į rūsį ėjo majoras Marma ir dar du šiek tiek atsilikę policininkai. Išorinės rūsio durys buvo neužrakintos, tad į vidų jie pakliuvo greit ir be vargo.
Kas darėsi rūsyje, neaišku. Net jeigu jie ten ir šaudė, aš negalėjau girdėti. Nors per žiūronus puikiai mačiau viską, kas dedasi lauke.
Bet rūsyje jie ilgai neužtruko - visi trys netrukus pasirodė lauke. Pistoletai buvo dėkluose, Staškūno su jais nebuvo. Vadinasi, Staškė nebegyvas.
Tai patvirtino ir faktas, kad išlindę iš už priedangų policininkai neskubėjo niekur išvažiuoti, o susirinkę prie mašinų rūkė, šnekučiavosi, lyg kažko laukė.
Iš tikrųjų - netrukus atvažiavo dar vienas automobilis. Iš jo išlipo keli vyrukai su kažkokiais lagaminėliais, dėžutėm. Matyt, ekspertai.
Neilgai trukus pasirodė greitoji pagalba ir du sanitarai iš rūsio ant neštuvų išnešė Staškūną, tiksliau - jo lavoną. Mano sūnaus žudiko lavoną.
Viskas, žaidimas baigtas, spektaklis baigtas. Baigtas taip, kaip aš planavau, kaip norėjau. Galiu grįžti namo, į Klaipėdą.
Tiesa, prieš tai dar reikia paskambinti bičiuliui Marmai. Dabar jau skambinsiu specialiu telefonu, kurio niekas negali pasiklausyti.
