“Omni Laikas” savo skaitytojams išskirtinėmis teisėmis pristato intriguojančio šiuolaikinio Didžiosios Britanijos menininko Sebastiano Horsley, kurį dienraštis “The Guardian” pavadino "vienu dinamiškiausių pastarojo meto Jungtinės Karalystės jaunųjų menininkų", pasakojimų seriją.
Sebastianas Horsley 2002 m. lapkritį buvo nominuotas didžiausiam šalyje piniginiam apdovanojimui meno srityje “Beck`s Futures Award” ir garsiajam “Alternative Turner Prize”.
Skandalingos reputacijos tapytojas ir rašytojas ypač išgarsėjo įgyvendinęs vieną prieštaringiausių pastarojo meto meninės saviraiškos aktų - 2000 m. Filipinuose jis tapo pirmuoju nukryžiuotu vakariečiu per kasmet kraštutinių katalikų rengiamą religinę ceremoniją.
Savo ateistinės pasaulėžiūros neslepiantis ekscentrikas šį aktą įvardijo kaip tobulą būdą paliesti klasikinę nukryžiavimo temą. Horsley nuomone, asmeninė patirtis labiausiai priartina prie meninės išraiškos autentiškumo, todėl jis save vadina "metodo" menininku, o šio metodo esmė - viską patirti pačiam. Ir keturiasdešimtmečio menininko patirčių paletė yra pakankamai įspūdinga. Paauglystėje palikęs "beviltišką užkampį" gimtojoje Jorkšyro grafystėje ir atvykęs į Londoną dalyvavo trijų pankroko grupių veikloje, tačiau trokštas pripažinimas neaplankė. "Nesuprantu, kodėl netapome populiarūs, juk mūsų muzika buvo tokia katastrofiška", - sarkastiškai prisimena bandymus tapti pankroko aukso amžiaus žvaigžde.
Nusprendęs studijuoti tapybą įstojo į elitinę St. Martin`s meno mokyklą, bet po kelerių mėnesių iš jos buvo pašalintas išaiškėjus, kad jis suklastojo savo studijų finansavimą garantuojantį dokumentą. Mandagiai atsiprašęs mokyklos administracijos ir pats sau taręs, kad tokios institucijos tik žaloja menininko individualumą, 1997 m. atsidūrė Vakarų žiniasklaidos dėmesio centre su savo ryklius vaizduojančių paveikslų serija. Trokšdamas nutapyti plėšrumą simbolizuojančius gyvūnus jis išmoko nardyti ir su kino filmo “Nasrai” pagrindinio konsultanto vadovaujama ekspedicija išvyko pietų Australijos pakrantėn, kur po vandeniu apsauginiame metaliniame narve stojo akistaton su mirtinai pavojingais grobuonimis.
"Buvau tarytum natūraliai pakylėtas ekstazėn. Niekada nesijaučiau gyvesnis. Rykliai išnirdavo iš tamsos, griebdami jiems numestą mėsą kartais trenkdavosi į narvą - vandens spalva tapdavo tokia nuostabi. Iš tikrųjų sužinai, ką reiškia jaustis gyvam, tiktai akis į akį susidūręs su mirtimi", - taip šią patirtį apibūdina menininkas, tvirtai įsitikinęs, kad jam pavyko pajusti ryklio esybę - "akimirką, kai susilieja prievarta ir grožis". Kad prasimanytų pinigų šiam nepigiam sumanymui įgyvendinti, jis pasiskolino kompiuterį, įsirengė telefoninį ryšį ir tapo... tiesiog savo dailininko dirbtuvėje finansines operacijas atliekančiu vertybinių popierių biržos makleriu. Tokiai veiklai Sebastianas Horsley jau turėjo sukaupęs šiokios tokios verslininko patirties - devintajame dešimtmetyje kartu su žinomu Škotijos kriminalinio pasaulio autoritetu buvo įsteigęs keletą veiklos skaidrumu nepasižymėjusių įmonių, kurių teikiamu pelnu finansavo organizaciją, teikiančią pagalbą kaliniams ir narkomanams.
Tačiau daugiausiai piniginių išteklių bei dvasinės stiprybės iš jo pareikalavo ne meniniai sumanymai, o ilgametė priklausomybė nuo heroino ir kokaino: "vienais siautulingais metais kokainui išleidau daugiau nei 100 000 svarų sterlingų". Pasiekęs narkotinės beprotybės dugną rado jėgų išsivaduoti nuo žlugdančios priklausomybės ir prestižinėje Londono “Grosvenor” galerijoje pristatė naujus tapybos darbus, bendru pavadinimu “Flowers of Evil”, kuriuose gėles pavaizdavo kaip žaizdas.
Tokio audringo gyvenimo sūkuryje nenuilstantis aštrių pojūčių medžiotojas išbandė dar vieną užsiėmimą - kurį laiką dirbo intymias paslaugas teikiančiu "berniuku pagal iškvietimą". Menininkas demonstratyviai didžiuojasi, kad niekada neturėjo "tikro" darbo: "netikiu, kad žmogus gali būti naudingas, štai kodėl man patinka menas - jis visiškai nenaudingas".
Prieš keliolika metų nusprendė imtis literato plunksnos ir netrukus Britanijoje leidžiamas žurnalas “Erotic Review” ėmė reguliariai spausdinti jo eseistinius tekstus, kuriuose savo gyvenimiškas patirtis ir nepažabojamą sąmojį drastiškai transformavo į skaitytoją provokuojančią emocinę ataką. Nihilistiniu grotesku kunkuliuojančius ir demonstratyviai britiškos gyvensenos stereotipus pašiepiančius tekstus leidinio “The Observer” korespondentė Jessica Berens pavadino "barokinių manifestų serija".
Įtaigiai rašydamas sekso, narkotikų ir mirties temomis rašytojas stengiasi visais įmanomais būdais šokiruoti ir taip priversti skaitytoją atitrūkti nuo kasdienybės. Tuo tikslu jis kryptingai kuria literatūrinio herojaus - hiperseksualumu trykštančio rafinuoto Londono dendžio - įvaizdį. Aikčiojant sužavėtiems gerbėjams bei kritikams griežiant dantimis Sebastianas Horsley šiuo įvaizdžiu sąmoningai žaidžia ir realiame gyvenime, prie jo žaismingai derindamas savo pankišką praeitį, polinkį į romantizmą ir įsitikinimą, kad "menininkas yra kažkas tarp vaidinančio ruonio ir savižudžio".
Mūsų skaitytojai jau turėjo galimybę susipažinti su šiuo skandalingu menininku - 2002 m. lapkričio mėnesį publikavome jo išskirtinį interviu “Omni Laikui (http://www.omni.lt/index.php?base/z_74675). Tad pažintis tęsiasi toliau.
Rytoj "Gatvės tekstų" skyrelyje skaitykite pirmąją hedonistinio Londono meno pasaulio žvaigždės nuotykių esė.
