Irena ZUBRICKIENĖ
Kazlų Rūdos mieste (Marijampolės apskr.) gyvenantis Vladas Macevičius (60 m.), prisistatantis dailininku, o vietos gyventojų vadinamas keistuoliu, nelaukdamas, kol jo prižiūrimame nedideliame šiltnamyje teliks nokstančių daržovių kvapas, sodybos teritoriją apraizgė paties sukonstruotu elektriniu "piemeniu". Praėjo vos kelios dienos, ir paslėpti elektros spąstai pražudė tame pačiame mieste gyvenusią 22 metų Jūratę Gedutytę, dviejų mažylių mamą, kaip spėjama, naktį ėjusią į svetimą šiltnamį vogti daržovių.
Kiemą paženklino mirtis
Kazlų Rūdos centre esančios Algirdo gatvės 2-ajame name, kuriame anksčiau glausdavosi bene septynios šeimos, pastaruoju metu gyvena tik senutė sodybos šeimininkė Elena Žmuidienė (98 m.), o kieme esančioje lauko virtuvėje sau būstą įsirengęs vienišius Vladas Macevičius - senolei padedantis socialinis darbuotojas. Vietos žmonės jį dar praminę šimtametės ūkvedžiu.
Ne iš karto sutikusio su žurnalistais bendrauti Vlado teigimu, elektros spąstus jis nutiesė prieš kelias dienas, kai pastebėjo, jog į kieme esantį šiltnamį įjunko vagys. Elektros laidą, kuriuo tekėdavo 220 voltų elektros įtampa, vyriškis įtaisė maždaug per metrą nuo žemės. Nuo gyvenamojo namo pusės iki šiltnamio laidas buvo izoliuotas ir pavojaus žmonių gyvybei nekėlė, o per dvidešimt metrų laido, nuo šiltnamio ėjusio gatvės link ir patvoriu, - "plikas". Vladas tikino, kad dieną šis elektrinis "sargas" būdavo išjungtas, o mirtį nešanti elektros srovė juo tekėdavo tik nuo vidurnakčio iki ankstyvo ryto, kai laidas būdavo įjungiamas tiesiai į kištukinį lizdą. Tokiu būdu vyriškis tikėjosi išvengti vagišių vizitų, bet apie elektrinį "piemenį" nieko, išskyrus sodybos šeimininkę, nebuvo įspėjęs.
Lemtingąjį rytą Vladas apie penktą valandą elektrą išjungė. Išėjęs į kiemą ir apsidairęs jis pastebėjo prie pat šiltnamio gulinčią moterį. Atidžiau žvilgtelėjęs atpažino anksčiau E. Žmuidienės name butą nuomojusią Jūratę Gedutytę. Iš pradžių pamanęs, kad asocialiu gyvenimo būdu pagarsėjusi moteris girta, paplekšnojo jai ranka per veidą. Pajutęs atvėsusį Jūratės kūną dar bandė ją gaivinti. Jau mirusi nelaimėlė buvo basa, ant kairiosios rankos buvo matyti nudegimo žymė. Beliko kviesti policiją.
"Elektrikas" vadovavosi patirtimi
- Apjuosęs sodybą veikiančiu elektros laidu žinojau, kad, prie jo prisilietus, teoriškai žmogaus žūtis įmanoma, tačiau praktiškai - ne, - kalbėdamas emocijų nedemonstravo Vladas. - Pats buvau ne kartą lietęs - pakratydavo srovė, ir viskas. Kai netolimoje Jūrės gyvenvietėje kitados turėjau savo sodą, bene dvylika metų nuo vagių gyniausi tokiu pat "sargu". Elektra buvo papurčiusi ne vieną prašalietį, tačiau nė vienas nežuvo. Kiekvienas perduodavo, kad į mano sodą lįsti pavojinga. Jeigu tik prisiliesi prie tokio mano įrenginio, mirties išvengsi, bet jeigu įsikibęs laikysiesi - pasekmės liūdnesnės.
- Po šios nelaimės teismai man neišvengiami, - neslėpė Vladas. - Bet man tai ne naujiena. 1981 metais buvau sugautas, kai oro balionu bandžiau pabėgti į Suomiją. Dėl to buvau uždarytas į psichiatrijos ligoninę, tampomas. Po to aš, dailininkas, negalėjau rasti darbo, todėl pradėjau megzti ir gaminius gabenti į Rusiją. Tai ir buvo mano pelningo verslo pradžia. Pavojų visuomet kėlė tik vagys.
Nebuvo gera mama
Elektros pražudyta Jūratė Gedutytė augino pusketvirtų metų dukrą Miglę ir pusantrų metukų dar neturintį sūnų Deividą. Vaikučių tėvas Andrius Fiodorovas (23 m.), iš visų jėgų kabinęsis į gyvenimą, tad piktinęsis sugyventinės Jūratės pomėgiais valkatauti ir gerti, su ja ištvėrė ketverius metus ir moterį paliko. Šioji, ketindama jį pagąsdinti, bandė nuodytis, o vėliau savo draugą tikėjosi susigrąžinti padedant televizijos laidai "Atleisk". Tuokart Jūratė prieš visą Lietuvą žadėjo pasikeisti iš esmės, tačiau Andrius kategoriškai atsisakė grįžti pas ją - tikino praradęs pasitikėjimą. Savo vaikų vyriškis neatsisakė - juos aplankydavo, o neretai ir parsiveždavo į naująją savo pastogę, kurią rado tos pačios apskrities kitoje savivaldybėje. Praėjusių metų gale Andrius susitvarkė dokumentus, kad Miglei ir Deividui galėtų suteikti savo pavardę, tačiau Jūratė tam staiga paprieštaravo. Andriaus teigimu, ji apskritai neturėdavo savo nuomonės - čia ką nors teigdavo, čia vėl paneigdavo.
Praėjusių metų gale Kazlų Rūdos savivaldybė paskyrė vienišai motinai J. Gedutytei vieno kambario butą. Pas ją dažnai lėbaudavo įtartinos reputacijos asmenys, užmiršę čia pat tūnančius Jūratės vaikelius. Neretai šie būdavo alkani, dažnai sirgdavo. Motina su jais ligoninėse nebūdavo. Visai neseniai pasveikusius broliuką ir sesutę iš Kaune esančios ligoninės turėjo parsivežti Kazlų Rūdos vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojos. Iniciatyvos neoficialiai pagloboti Jūratę ėmėsi netolimame daugiabutyje gyvenanti aštuonis vaikus užauginusi Irena Mažlekienė (53 m.). Kad ir kiek ji auklėdavo Jūratę, šioji tik patylėdavo, bet darydavo savo. Neturėdama pinigų ji atvirsdavo į rūpestingą motiną, tačiau už vaikus gautos pašalpos jauną moterį tarsi nuo grandinės paleisdavo. Paskutinį kartą Jūratės bute apsilankiusi VTAS darbuotoja namuose terado pusę žalio kopūsto. Jūratė, visai savaitei palikusi vaikus prižiūrėti nepilnametei savo seseriai, buvo perspėta - arba privalanti palikti sugėrovus, arba vaikai iš jos bus atimti.
Vaikais žada pasirūpinti tėvas
Jūratės gyvenime būta ir labai gražių akimirkų. Apie tai byloja keliuose albumuose sukaišiotos nuotraukos, kurias po Jūratės žūties pasiėmė jos buvęs sugyventinis Andrius. Šiuo metu nuolatinio darbo neturintis jaunas vyras pasiryžęs pats toliau rūpintis motinos meilės ir dėmesio iki šiol stokojusiomis savo atžalėlėmis. Pirmąją dieną po tragedijos Miglė ir Deividas ramiai sau kapstėsi prie naujųjų namų esančioje smėlio dėžėje ir džiaugėsi tėvelio rodomu dėmesiu. Andriaus didžiausios pagalbininkės dabar - motina ir nauja gyvenimo draugė Zina, savo vaikų neturinti išsituokusi moteris.
- Kaip mes gyvensime, negaliu pasakyti, tačiau žinau viena - mano vaikai nebus globos namų auklėtiniai, - įsitikinęs kalbėjo jaunas vyras. - Jiems nebuvo gerai su mama. Kada Jūratė "nusivažiavo", net nepastebėjau, nes važinėdavau uždarbiauti į Vokietiją. Parvykęs išgirsdavau vis naujų ir naujų gėdingų istorijų. Jūratės artimieji dabar kaltina mane, kodėl nesistengiau jos sulaikyti, kodėl jiems nepranešiau. Kai ji pasirodė visai Lietuvai per televiziją, jokios paslapties nebeliko.
Kels baudžiamąją bylą
Jūratę globojusi I. Mažlekienė, lemtingąjį rytą sužinojusi apie tragediją ir tuoj pat nubėgusi pas Jūratės vaikus, buto duris rado užrakintas. Jas teko išlaužti. Su mažyliais buvęs paliktas pastarųjų metų Jūratės bičiulis Mindaugas sakė, kad moteris su savo drauge Oksana iš namų išėjusi apie pirmą valandą nakties ir jį užrakinusi. Jos ketinusios vogti daržovių. Kaip tai baigėsi, jau žinome.
Dėl J. Gedutytės nužudymo, sąmoningai nesilaikant atsargumo taisyklių, Marijampolės prokuratūroje ketinama iškelti baudžiamąją bylą. Kalbinti keli su įvykio tyrimu susipažinę prokurorai buvo kategoriški: šiltnamį elektros laidu apjuosęs V. Macevičius persistengė - itin drastiškomis priemonėmis saugojo menkavertį turtą, kai būtų pakakę, pavyzdžiui, kaukiančios signalizacijos. Svarbiausia - nieko nebuvo perspėjęs apie mirtiną pavojų, o juk privalėjo skiriamaisiais ženklais pažymėti, kad kiemą "saugo" elektra (juk būna prie tvoros pritvirtinta lentelė su užrašu: "Piktas šuo"). Mirtimi baudžiantį "sargą" savamokslis vyriškis įrengė savavališkai - paliko žmogų žudančią elektros srovę, nors būtų pakakę ir silpnesnės. Už tai jam gresia laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų.
Netikėta mirtimi paženklintos gatvės gyventojai tarsi susiskirstė į dvi stovyklas. Senyvo amžiaus žmonės, visą gyvenimą netingėję dirbti, mano, kad V. Macevičius nenusikalto. Jiems iki gyvo kaulo įsikyrėjo nuolaidžiauti ir "dovanoti" vagišiams jiems prakaitu išpuoselėtą turtą. Žmonės guodėsi, kad Rugsėjo 1-osios išvakarėse jų daržuose net gėlių nebelieka pačių vaikams - jas "nušienauja" vagys. Pabandžius paaukštinti tvorą spygliuota viela, patirta dar daugiau nuostolių - vielą nukarpę vainikų pynėjai.
Jaunesnieji gatvės gyventojai, pulkelius vaikų auginantys bedarbiai, kaltina "racionalizatorių" Vladą ir neva jam diktuojantį namo šeimininkės sūnų - esą tokių žiaurų žmonių, lengvabūdiškai pasėjusių mirtį, namą teverta susprogdinti.
