Albertas ONIŪNAS
Sergejui Pachomovui - 43 metai. Jis iki gyvos galvos kalinamas Vilniaus Lukiškių kalėjime. Sergejus nužudė ne vieną žmogų, tačiau kitaip nei kiti jo kolegos - visi šie nusikaltimai padaryti už grotų.Valdiškuose namuose S. Pachomovas praleido jau 26 savo gyvenimo metus. Todėl, kaip pats teigia, nuogą moterį tik per televizorių tėra matęs. Paskutinis S. Pachomovo nusikaltimas - nužudymas Alytaus griežtojo režimo kolonijoje 1994 metų rugsėjį, už kurį teismas ir skyrė įkalinimą iki gyvos galvos. Tąsyk savo gamybos peiliu buvo nužudytas nuteistasis E. A. Žiugžda. Konfliktas kilo dėl visiškai nereikšmingų ir lengvai kitokiais būdais išsprendžiamų problemų. Drauge su S. Pachomovu dėl šio nusikaltimo buvo nuteistas ir asmuo be pilietybės, Krasnojarsko krašte gimęs Ivanas Vinogradovas. Jam skirta kalėti 15 metų. Nuteistieji iki gyvos galvos laiką leidžia kaip kas išmano - vieni studijuoja kalbas, kiti knygas skaito, o S. Pachomovas pats rašo knygą, kurioje dėsto visą savo gyvenimą. Pasak autoriaus, buvo taip...
"SSKP vergas"
S. Pachomovas gimė Zarasuose, turėjo 6 brolius, tėvą ir motiną. Tačiau tėvas kartu negyveno, o motina nepajėgė prižiūrėti šitiek vaikų, todėl Sergejus augo internate. Iš internato bėgo, vagiliavo dažuose ir netrukus buvo nuspręsta vaikinuką išsiųsti į Veliučionių specialiąją mokyklą. Pabėgo ir iš ten - prekiniais traukiniais apvažiavo visą Rusiją, kol buvo pagautas ir sugrąžintas į Vilnių. Pirmoji rimtesnė vagystė - kai Sergejus buvo 14 metų. Pavogė motociklą iš vieno kaimiečio daržinės. Dvejus metus teko praleisti Kauno nepilnamečių kolonijoje. Amnestija "nubraukė" likusį pusmetį. Laivėje Sergejus pabuvo nei ilgai, nei trumpai - 9 dienas. Net paso nespėjo gauti. Girtas pavogė sūrelių iš internato valgyklos, dar kažkokių smulkmenų - dabar nė pats neprisimena. Vėl dveji metai. Vilniaus kalėjime, prisiklausęs senų kalinių, ant kaktos išsitatuiravo "SSKP vergas". Prižiūrėtojai šią tatuiruotę kaipmat išdegino, tačiau byloje įrašė, kas buvo padaryta. Vėliau už šį jaunystės pakvailiojimą S. Pachomovui ne kartą teko atsiimti su kaupu.
Pistoletas seife
Paleistas išvažiavo laimės ieškoti Rusijon. Anuometinio Leningrado srityje, prie Lugos miesto, gyveno giminaičiai - ten ir atvyko jaunasis Sergejus, dukart spėjęs kalėjimo duonos paragauti, nors dar tik tik 18 metų sulaukęs. Darbo negavo, nes tokių "patyrusių" darbininkų ir Lugoje niekam nereikėjo. Tada vyrukas įsibrovė į vieno miškų ūkio kasą, išlaužė geležinę dėžę. Ten rado krūvą pinigų ir pistoletą. Pasiėmė, kiek galėjo panešti, o po trijų dienų buvo sugautas. Pistoletą kažkur pradangino, o pinigų tik mažytę dalį tespėjo išleisti. Penkeri metai "premijos". Uždarė į Leningrado "Krestų" kalėjimą. Ten kalėjimas neblogas, daug visokių užsieniečių, tad ir sąlygos pakenčiamos. Po teismo išvežė į Šiaurę - vieną iš Kirovo srities kolonijų, prie medžio apdirbimo. Bet ten tik metus teprabuvo, vietoje teismo skirtų penkerių.
Išvirė virėją
Sergejus įkalinimo įstaigose stengėsi elgtis pagal nusikaltėlių pasaulio įstatymus, užsitarnauti autoritetą. Toje "zonoje" buvo toks virėjas - suprantama, iš "ožių" kastos. Tas virėjas dalį maisto produktų, kuriuos turėjo dėti į bendrą, visiems kaliniams skirtą katilą, pardavinėjo už pinigus tiems, kas jų turi. Sergejus įspėjo virėją, bet tas nekreipė jokio dėmesio. Todėl pritaikęs progą Sergejus ir įvertė tą virėją į katilą su verdančiu vandeniu. Po kelių dienų virėjas nuo nudegimų mirė, o Sergejus gavo septynerius metus. Dabar S. Pachomovas jau gerai supranta, kad jo žygis buvo visiškai beprasmiškas - visose kolonijose visi virėjai nuvagia nuo bendro katilo, ir nieko nepadarysi. Bet tada norėjosi parodyti savo principingumą prieš "zonos" autoritetus. O šie Sergejumi ir pasinaudojo kaip "torpeda" ir besmegeniu įsakymų vykdytoju, tik šiek tiek vėliau ir kitoje kolonijoje - Komių krašte. Pasak Sergejaus, tai buvo įdomi, eksperimentinė "zona". Kaliniai buvo suvežti įvairių tautybių iš visos Sovietų Sąjungos, tačiau lygiomis proporcijomis. Tvarką toje "zonoje" darė "ožiai" - nuteistieji, užsirišę ant rankovių tam tikrus raiščius ir tarnaujantys administracijos interesams. Jie žiūrėdavo, kad kiti nepažeidinėtų režimo, o pažeidėjus, pakliuvusius į baudos izoliatorių, suspardydavo vos ne mirtinai. Kad geras būtų.
Peilis "ožiui"
Tarp tų "ožių" vienas buvo vadas, kadaise tarnavęs milicijoje, o vėliau nusikaltęs ir nuteistas. Smarkus toks, specialiai atvežtas tvarkos daryti. Eksperimento tikslas buvo aiškus - kalinių tarpusavio supriešinimas, kad būtų lengviau juos kontroliuoti. Dar eksperimentuotojams buvo įdomu pažiūrėti, kokių tautybių kaliniai kaip elgsis, kaip reaguos į įvairias situacijas. Kuo ten viskas baigėsi, Sergejus nežino, nes neilgai toje kolonijoje tepabuvo - tik 20 dienų. Bendravo su dviem kaukaziečių kilmės "įteisintais vagimis", kurių vieno vardas - Givi. Taigi tie autoritetai subtiliomis užuominomis ir įteigė Sergejui, kad visų nusikaltėlių pasaulio įstatymams paklūstančių kalinių labui reikia nužudyti vyriausiąjį "ožį". Šiaip jau tokius pjaudavo dažnai, bet anas miegodavo atskirai, vieno administracijos karininko kabinete, o to kabineto langai buvo grotuoti. Pretekstas nužudyti buvo nereikšmingas - po komandos miegot vyriausiasis "ožys" vandeniu užpylė besikūrenusią lauko geležinę krosnelę, ant kurios kaliniai virdavosi "čefyrą". Bet tai buvo daroma visada. Žodžiu, Sergejus, pasistvėręs nemažą peilį, sugebėjo prisėlinti prie savo gerokai aukštesnio ir stambesnio priešininko ir daug negalvodamas jį paskerdė.
Vladimiro kalėjimas
Nors tai jau buvo antras nužudymas Sergejaus karjeroje, sušaudymas jam negrėsė, mat tais laikais kalinio nužudymas buvo vertinamas visai kitaip nei normalaus žmogaus ar kokio administracijos atstovo. Todėl gavo tada Sergejus 15 metų, jam buvo suteiktas "garbingas itin pavojingo recidyvisto vardas". Pirmuosius trejus metus paskirta atlikti kalėjimo kameroje. Išvežė Sergejų į Vladimiro kalėjimą. Tai buvo labai garsus kalėjimas visoje Sovietų Sąjungoje. Kalinių beveik nemaitino. Sriuboje plaukiodavo koks papuvęs kopūstlapis, o suspaudus duonos gabalą, iš jo imdavo bėgti vanduo. Tačiau ir dėl tokios duonos išbadėję kaliniai žudydavo vienas kitą. Valdžios politika buvo aiški: kuo mažiau liks recidyvistų ir panašių "nusipelniusių" veikėjų, tuo geriau. Nužudymas kalėjime taip pat nėra blogas dalykas, neoficialiu administracijos požiūriu. Vienas keliauja į morgą, o kitam pratęsiamas bausmės laikas. Teisingumo mašina turi darbo.
Beje, santykiai tarp kalinių nebuvo tokie paprasti, kaip gali pasirodyti. Sergejus turėjo autoritetą, buvo gerbiamas, juolab po to, kai visų "normalių kalinių" labui nužudė "ožį". Tačiau ne kiekvieno "įteisinto vagies" draugijoje galėjo būti, ne į kiekvieną kamerą galėjo eiti. Pasak Sergejaus, jei pakliūvi į kamerą, kurioje valdo autoritetas, kovojantis su tavuoju, galėjo baigtis itin blogai. Sumušimas - dar ne viskas. Į pasivaikščiojimus tokiu atveju gali tekti eiti su virve ant kaklo. Kaip šunį vesdavo kaliniai tą, kurį ketindavo pažeminti.
Nukrito nuo lovos...
Sergejus Į Vladimiro kalėjimą atvežė iš kolonijos paslėpęs šiek tiek bendros kalinių kasos, vadinamos "obščaku", pinigų. Ir perdavė juos į reikiamą kamerą per koridorius plaunantį kalinį. Žinoma, tai buvo "ožys". Ir jis pasielgė kaip tikras "ožys" - pinigus nunešė ne į kamerą, o kalėjimo Operatyvinio skyriaus karininkui. Pagal visas kalinių gyvenimo taisykles Sergejui teko prisiekti, kad atkeršys tam "ožiui" už tokį dalyką. Jau tada vyrukas suabejojo, ar teisingai elgiasi, ar neaukoja savo gyvenimo velniai žino kam. Tačiau ką nors keisti nesiryžo. O po kurio laiko pasitaikė proga įvykdyti savo pažadą. Tas koridorių plovėjas vieną kartą administracijai kažkuo neįtiko ir buvo uždarytas į bendrą kamerą. Tokių "ožių" yra daug, administracija jais naudojasi, tačiau visiškai nevertina ir, jei kas, saugumo negarantuoja. Taigi į tą pačią kamerą vieną gražią dieną pakliuvo ir Sergejus. Operatyvininkai privalėjo žinoti, kuo gresia to "ožio" ir Sergejaus laikymas vienoje kameroje, tačiau tada budėjo jaunas, nepatyręs operatyvininkas... Buvęs koridorių plovėjas ant kelių maldavo pasigailėti. Nepadėjo. Sergejus tą žmogelį truputėlį paspardė ir pakišo po lova. Jis dar kvėpavo. O po kurio laiko žiūri - jau kažkodėl nebekvėpuoja, akys plačiai atmerktos. Sergejus paaiškino, kad tasai kalinys nuo lovos antrojo aukšto nukrito. Ekspertizė nustatė 30 lūžių...
Psichiatro letenose
Sergejus toliau sėdėjo Vladimire, sėkmingai "prasitęsęs" bausmės laiką. Norėdama, administracija galėjo jį sunaikinti fiziškai ir morališkai be jokio teismo - uždaryti į priešų kamerą ar atiduoti žymiam psichiatrui Rogovui į rankas. Tas daktarėlis tarp kalinių buvo labai garsus - darydavo įvairius eksperimentus panaudodamas psichotropinius vaistus, tirdamas jų poveikį. Po šių eksperimentų kaliniai tapdavo pačiais tikriausiais pamišėliais, o geriausiu atveju "pavažiuodavo stogas" keliems mėnesiams. Tik 1987 metais Rogovui valdžia uždraudė visą "mokslinę" veiklą. Pakliuvo ir Sergejus pas tą daktarėlį. Tačiau Rogovas kažkaip nusprendė, kad šis vyrukas jam nereikalingas - tegul gyvena. Pasisekė... Šiurpiame Vladimiro kalėjimo pragare Sergejus praleido 13 metų. Po to pakliuvo į vieną koloniją Šiaurėje. Ten vienas iš administracijos karininkų buvo lietuvis. Buvo jau 1992-ieji. Tas karininkas ir pasiūlė Sergejui rašyti pareiškimą ir važiuoti atlikti likusią bausmę į Lietuvą. Sergejus žinojo, kad pagal Rusijos "įteisintų vagių" supratimą Lietuvos kolonijos visos yra "raudonos" ir tikram vagiui netinkamos. Tačiau vyrukas jau pakankamai buvo prisižiūrėjęs tų "įteisintų vagių", supratęs visą tos sistemos supuvimą ir tai, kad daugelis autoritetų paprasčiausiai slaptai teikia paslaugas informacijos pavidalu administracijai. Todėl parašė pareiškimą ir atsidūrė Alytaus griežtojo režimo kolonijoje.
Paskutinė stotelė
Čia Sergejus rado nepalyginti geresnes buitines sąlygas ir kur kas prastesnius kalinių tarpusavio santykius. Vieni kitus įdavinėja administracijai ir dar taip prikuria, prifantazuoja - iš musės dramblį padaro. Alytaus kolonijoje Sergejus, sprendžiant pagal teismo nuosprendį, vėl nužudė žmogų, nors pats teigia, kad to nebuvo. Pirmąkart buvo nuteistas už tai, ko nepadarė. Šiaip ar taip, dabar S. Pachomovas atlieka jau paskutinę savo gyvenime bausmę. Ir rašo knygą, kurioje dėsto visą savo už grotų prabėgusį gyvenimą. Pasak jo paties, galbūt kas nors kada nors paskaitys ir susimąstys, ar verta rinktis spygliuotąsias vielas...
