Sigitas STASAITIS
Paskutinėmis 1941-ųjų birželio dienomis Telšiuose vėjas plaikstė trispalves su juodais kaspinais. Gedulas. Birželio 26-ąją į miestą įžengusi hitlerininkų armija jau kitą dieną skubėjo Žemaitijos sostinei ir visam pasauliui skelbti apie sovietinės valdžios piktadarybę - Rainių miškelyje be teismo sušaudytus 76 politinius kalinius. Tik 1988-aisiais, tapo įmanoma garsiai įvardinti genocido kaltininkus. Iš likusių gyvų žudynių organizatorių atsakomybėn patrauktas vienintelis - Petras Raslanas. Po tuziną metų (!) trukusio proceso nuosprendis skelbtas tuščiam teisiamųjų suolui.
Sprendimas priimtas miške
Karas Telšiams, kaip ir visai Sovietų Sąjungai, realiai prasidėjo sekmadienį, 1941-ųjų birželio 22-ąją. Jau tą patį rytą virš Telšių sukiojosi vokiečių žvalgybiniai lėktuvai. Slegiami nežinios paprasti telšiškiai susigūžė, laukdami blogų permainų, tuo tarpu nukentėjusieji nuo rusiškais durtuvais primestos metus siautėjusios sovietų valdžios pakėlė galvas: užmiestyje pjaustė telefono stulpų laidus, Alsėdžiuose, Luokėje, Žarėnuose, Varniuose pasirodė antisovietiniai atsišaukimai, buvo nušauti vykdomojo komiteto pirmininkas B. Briedis bei vietinių komunistų vadas V. Bažadrogis.
Kol tuometinis Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius siuntinėjo milicininkus tramdyti maištininkus, kažkas šovė į jo paties buto duris. Nuo tos valandos D. Rocius namie nebebuvo, netrukus su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais išvyko į mišką prie Telšių. Girioje kartu su D. Rocium susibūrė: kapitonas P. Raslanas, tuometinis SSRS NKVD (sovietų saugumo) Telšių apskrities skyriaus viršininkas; jo pavaduotojas NKVD leitenantas Ždanovas; SSRS NKVD Kretingos apskrities skyriaus viršininko pavaduotojas jaunesnysis leitenantas Jermolajevas, VIII pasienio armijos Politinio skyriaus viršininkas (politrukas) M. Kompanjanecas bei kiti didesni ar mažesni vadai. Visi tarėsi, ką daryti su politiniais kaliniais, laikomais Telšių kalėjime. Vėliau P. Raslanas pripažino, jog buvo laiko kalinius išvežti sunkvežimiais, tačiau niekas to nedarė. Birželio 25-ąją į Telšius išvyko deleguota grupė, kuri politinių kalinių problemą per vieną dieną išsprendė tipiškai bolševikiškai - visus sunaikino.
Lavonai žiauriai sumaitoti
Birželio 26-ąją į Telšius įžengė vokiečiai, kuriems iš karto kažkas pranešė apie egzekuciją. Hitlerininkai sugavo būrį vietinių žydų, kuriems paliepė atkasti sušaudytųjų kūnus, po to pakvietė artimuosius atpažinti savuosius. Vaizdas, kurį rado žmonės, buvo kraupus: nužudytieji, kurių dviejose duobėse atkasta 76, gulėjo su kankinimo pėdsakais - sutraiškytos kaukolės, nuplikytos galūnės, kai kuriems vyrams nupjaustyti liežuviai, lytiniai organai, į galvas prikalinėta vinių. Beveik visų nukankintųjų burnos perrištos virvėmis, skudurais ar viela. Visa tai okupantai panaudojo propagandai pagal klasikinį hitlerinį mentalitetą: žurnalistams parodę sudarkytų lavonų nuotraukas, papasakoję apie bolševikų bei NKVD žiaurumą, vokiečiai neužmiršo pakurstyti jų taip mėgstą antisemitinę isteriją. Jie neva išsiaiškinę, jog kankinimai žalojant lytinius organus - žydiškas pėdsakas, kurį galėjo palikti P. Raslano pavaduotojas, Telšių NKVD operatyvinis įgaliotinis Nachmanas Dušanskis bei kiti žydai bolševikai. Pagal makiavelišką fašistų logiką, už neįrodytų žydų komisarų neįrodytą piktadarybę turėjo atsakyti... kiti žydai. Jau birželio 27-ąją į operos dainininko Kipro Petrausko dvarą buvo atvesdinta per 800 žydų iš Telšių bei gretimų apylinkių. Šiuos žmones - deja, tenka atvirai pripažinti - sušaudė mūsų tautiečiai, lietuviai. Genocidas įvykdytas visai netoli tos vietos, kur nuo NKVD budelių galvas padėjo 76 politiniai kaliniai.
Spaudoje kilus triukšmui dėl Rainių žudynių, 1942 metais užnugaryje Rusijoje šonus šildęsis LKP CK vadovas Antanas Sniečkus P. Raslano bei D. Rociaus paprašė raštu paaiškinti, kas gi įvykę Rainuose. Abiejų paaiškinimai išliko archyvuose, todėl jie tapo labai svarbiais dokumentais, nustatant teisybę.
Vietoje teismo - komisija
P. Raslanas su D. Rocium parašė, jog Telšių kalėjime buvo suimta per 70 režimo "priešininkų kontrrevoliucionierių": apsiginklavę "Sargūno" organizacijos, vadovaujamos Petro Kavolio, nariai neva iš Plungės gimnazijos pavogė spausdinimo mašinėlę, kuria platino atsišaukimus. Leonas Kusa iš Nevarėnų miestelio su bendraminčiais neva kabino trispalves, taip pat ragino sukilti. Šalkauskas NKVD nepatiko tuo, jog jo brolis buvo Kauno kalėjimo bei Telšių apskrities viršininkas, o jis pats - komunistai sako išsiaiškinę - turėjęs būti ministru vokiečių okupuotoje Lietuvoje. Broliai Balys ir Petras Kavoliai nepatiko burnojimais dėl iš tėvo atimtos plytinės bei 60 hektarų žemės. Zigmas Sakelis bolševikus supykdė prolenkiškomis pažiūromis, be to, jis buvo Pavendenio dvaro savininkas. Komjaunuolis A. Beima-Beimavičius buvo įtariamas Lietuvos policijai įskundęs 3 komjaunuolius ir komunistą A. Bajoriūną, kuris 1936 metais buvo nuteistas kalėti 8 metus.
P. Raslanas su D. Rocium parašė, jog jiems buvo duoti 2 tankai, 4 sunkvežimiai bei būrys kareivių, su kuriais jie - būrelis bendražygių komunistų - birželio 25-ąją atvyko į Telšių kalėjimą. Nedelsiant kalėjime buvo suburta komisija - P. Raslanas, D. Rocius, Ždanovas, M. Kompanjanecas ir Jermolajevas, - kuri peržiūrėjo visų politinių kalinių bylas. Net pats P. Raslanas komisijos nedrįsta vadinti teismu, nors visi kaliniai buvo ištardyti ir nuteisti myriop.
Detalių nustatyti nebeįmanoma
Nekreipiant dėmesio į P. Raslano tvirtinimus, labai tikėtina, kad tarp pasmerktųjų buvo ir atsitiktinių žmonių. "Akistatai" V. Motuzas iš Joniškėlio pasakojo, kad jo tėvas Vladislovas gyvybės neteko leptelėjęs nupjausiąs rugius, kad neatitektų bolševikams. Dar mažiau nusikalto Povilas Kardelis, kuris 1940-ųjų liepą nenuėjo į Liaudies Seimo rinkimus, pasiteisinęs, jog yra beraštis, tad ir apie politiką nieko nesuprantąs. Kažkas buvo suimtas vien už tai, kad priklausė Šaulių sąjungai, jaunalietuviams, Tautininkų partijai ar net skautams.
Prieš sušaudydami žaloję kalinius A. Sniečkui neprisipažino nei P. Raslanas, nei D. Rocius. Abu tvirtina, jog nuvežtus į Rainius pasmerktuosius paskubomis sušaudė kareiviai - kankinti nebuvo nei laiko, nei noro - pralaužę gynybos liniją sparčiai artėjo vokiečiai. Vienintelis sugebėjęs pabėgti Jonas Šapalas (gimęs 1905 m.) liudijo atvirkščiai: prieš sušaudant juos kareiviai užpuolę peiliais. Neginčijamai įrodyta, jog politiniai kaliniai buvo mušami ir kankinami Telšių kalėjime iki karo.
D. Rocius per karą žuvo ir tapo sovietiniu didvyriu kankiniu. Jo vardu buvo pavadinta gatvė, kolūkis, o palaikai perlaidoti Antakalnio kapinėse (dabar guli netoli Sausio 13-osios aukų). Kulkos išvengęs P. Raslanas po karo gyveno Lietuvoje, dirbo KGB įgaliotiniu, Vilniaus universitete įgijo teisininko diplomą. Beje, savo biografijoje P. Raslanas rašė, kad dėl neturto neturėjo net kaip pabaigti pradinės mokyklos, po to mokytis trukdė politika ir policija: nuo 16 metų aktyviai įsitraukė į uždraustą komunistinę veiklą, po poros metų jau vadovavo Rokiškio komjaunimo padaliniui - buvo pogrindininkas, slapyvardžiu Kostas. Pirmą kartą įkliuvusio P. Raslano teismas pagailėjo - uždarė tik mėnesiui. 18 metų komjaunuolį P. Raslaną Panevėžio kariuomenės teismas už politiką nuteisė 5 metus kankintis sunkiųjų darbų kalėjime. 1939 metais P. Raslanas vadovavo visam Rokiškio apskrities komjaunimui, po to metus triūsė instruktoriumi komjaunimo Centro komitete, kol galop tapo sovietinio saugumo karininku. KGB karininkas P. Raslanas 1970-aisiais išėjo į pensiją, apdovanotas ordinais, tarp kurių - KGB garbės ženklas.
Niekas netrukdė išvažiuoti
Atgimimo banga nuplovė dulkes nuo senos tragedijos: 1988-ųjų spalio mėnesį LTSR vyr. prokuroras L. Sabutis iškėlė baudžiamąją bylą dėl žudynių Rainių miške. P. Raslanas ateidavo į prokuratūrą, duodavo parodymus, tačiau savo kaltę neigė. 1990-aisiais tyrimas sustabdytas - nerasta įstatymo, pagal kurį P. Raslanui būtų buvę įmanoma pateikti kaltinimą. Rašytojas S. Kašauskas (ir ne tik jis) mynė Seimo slenkstį, V. Landsbergiui bei tuometiniam generaliniam prokurorui A. Paulauskui nuolat zyzė, jog reikia skubiai priimti įstatymą dėl genocido, tobulinti kitus, kad visus karo nusikaltėlius būtų galima patraukti atsakomybėn. Deja, didiesiems Seimo vyrams tuo metu rūpėjo įstatymai dėl jų pačių tėvų žemės, o ne kitų žmonių nužudytieji tėvai. Kai pagaliau 1992-aisiais tardymas dėl Rainių vėl buvo atnaujintas, P. Raslanas jau gyveno Rusijoje. Senukas neskubėdamas išsiskyrė su antrąja žmona (pirmoji - Enta Girševna mirė 1966 m.), pardavė butą ir be trukdymų nesislėpdamas išvyko. Šiuo metu jis gyvena pamaskvėje, Balašychoje, kaip karo veteranas ir darbo invalidas gauna padidintą pensiją.
Niekas netrukdė į Izraelį išvažiuoti ir N. Dušanskiui, kuris prieš išskrisdamas liudijo 1941-ųjų birželio 25-ąją Telšiuose apskritai nebuvęs, sušaudyme nedalyvavęs. Po kiek laiko atsibudę prokurorai kolegoms į Izraelį išsiuntė prašymą apklausti N. Dušanskį, kas jam žinoma apie žudynes Rainiuose. Iš Izraelio atėjo piktokas atsakymas - taiklus akmuo į mūsų daržą. Žydų teisėsaugininkai parašė, jog aiškinantis, kas kaltas dėl 76 lietuvių sušaudymo Rainiuose, kartu derėtų ir patyrinėti, kas kaltas dėl daugiau nei 800 žydų sušaudymo K. Petrausko dvare Rainiuose...
Šiaulių apygardos teismas 60 metų po nusikaltimo bei 12 metų nuo bylinėjimosi pradžios P. Raslaną (87 m.) už akių nuteisė kalėti iki gyvos galvos.
