Turbūt tik nedaugelis žino, kad gyvūnai kaip ir žmonės, kenčia nuo alkoholizmo, nors ir ne tokiais masštabais. 70 procentų visų gyvų sutvėrimų, ne tik šunys ir katės, bet ir pelės, žiurkės, paukščiai visai nepakenčia alkoholio ir niekaip jiems negalima įsiūlyti alkoholinio gėrimo. Be to gyvūnams tapti girtuokliais sudėtinga net techniškai, nes jie negali rodyti iniciatyvos. Ir vis tik tarp naminių gyvūnų alkoholikų pasitaiko, ir ne taip jau retai.. Minėti 70 proc. gyvūnų jaučia pasišlykštėjimą stipriais gėrimais. Mūsų mažesnieji broliai turi įgimtą apsauginį barjerą, bet 30 proc. gyvūnų antialkoholinis barjeras žymiai žemesnis. Vienok, dėl savo biocheminių ypatumų, šunys ir katės gali žymiai greičiau prasigerti nei žmogus. Jei vidutiniam europiečiui tam reikalingi mėnesiai, metai ir net dešimtmečiai, kad išsivystytų alkoholinė priklausomybė, tai pas gyvūnus ji atsiranda po 3-4 išgėrimo. Tarp žmonių rasių yra tautų labai pažeidžiamų alkoholio, -tai Polinezijos ir Okeanijos aborigenai, indėnai, Tolimosios Šiaurės tautelės. Jie turi įgimtą polinkį į alkoholizmą. Gyvūnus alkoholikais padaro žmonės, dažniausiai patys jų šeimininkai. Pavojus atsiranda, kai išgertuvių metu šeimininkai, norėdami nudžiuginti savo augintinius ar patys dar labiau pasilinksminti, į šuns lėkštelę įpila laipsniuoto gėrimo. Dažniausiai gyvūnai tokį gėrimą lakti atsisako, bet būtent šie 30 proc. į siūlomas vaišes gali sureaguoti adekvačiai ir su malonumu išlaižyti alų arba vyną. Po to šuo dažniausiai jau pats pradeda reikalauti pakartoti. Ypač pavojingi tampa stambūs šunys, kurie keletą kartų paragavę stipresnio gėrimo, ima reikalauti puotos pratęsimo. Šuo alkoholikas tampa šeimininkams tikra problema. Tiesa, gyvūnų tolerantiškumas alkoholiui labai žemas - nuo nedidelio alkoholio kiekio šuo stipriai nusigeria. Panašiai yra ir su narkomanija. Pastaroji labai retai sutinkama. Bet būna , kai šunys , išdresiruoti narkotikų paieškai , tampa narkomanais. Mat egzistuoja du šunų treniravimo metodai. Vienas iš jų yra, kai šunį "sodina ant adatos". Bet tokie šunys greičiau žūsta, todėl jų dresavimas kainuoja brangiau, nei jų darbas. Be abejo, retai sutinkami savininkai, kurie sąmoningai savo augintinius pratina prie alkoholio. Bet nemažai žmonių ,susirgus jų augintiniui, pirmenybę teikia gydymo alkoholiu metodui, manydami, kad alkoholis- panacėja nuo visų ligų. Gydosi patys, gydo ir savo gyvūnus: nuo peršalimo, apsinuodijimo, žarnyno sutrikimų ir net dantų ar raumenų skausmo. Tarp kitko, dar ir dabar kartais klaidingai galvojama, kad šunų marą geriausia gydyti alkoholio pagelba,pvz., kagoru. Žinoma, kai kuriuos simptomus pašalinti galima, kai kada net pristabdyti procesą, bet atsiranda labai didelė tikimybė, kad liga gali pradėti vystytis kitoje plokštumoje. Juo labiau, kad pats alkoholis yra stiprus toksinas, ir sergant eile ligų jis ne tik nepadeda, bet dar labiau apsunkina gydymą. Koks alkoholio poveikis gyvūnų organizmui? Jie suserga kepenų ciroze, sutrinka širdies funkcijos, sumažėja intelektas, prasideda kepenų suriebėjimo procesas. Jeigu žmogaus "savigriova" gali tęstis metų metais ar net dešimtmečiais, tai tai šuo nuo alkoholizmo gali nusibaigti per keletą mėnesių. Vyksta gyvūnų asmenybės degradacija, jis nustoja klausyti ir adekvačiai reaguotiį šeimininko komandas tuo metu , kai norisi staigiai išgerti. Be to gyvūnams, kaip ir žmonėms, būdingas abstinencijos sindromas. Nuo pirmos išgertos taurelės pagirių dar neprireikia, bet jei tampama alkoholiku, tai net nuo labai mažos alkoholio dozės reikalingos pagirios: Atsiranda raumenų drebulys, troškulys, iš nasrų sklinda alkoholio tvaikas Gyvūnų šeimininkams vertėtų žinoti, kad labai sunku savo numylėtinį ištraukti iš alkoholizmo liūno, nes alkoholizmas - nepagydoma liga, kurios net teoriškai išgydyti neįmanoma. Šia prasme nėra jokio skirtumo tarp žmonių ir gyvūnų. Kartą prasidėjęs- šis susirgimas tęsis visą gyvenimą. Vienintelė išeitis, ir sudėtinga ir kartu paprasta- visai negerti. Gyvūnui alkoholikui kenkia net alkoholio kvapas, todėl jo šeimininkai privalėtų negerti namuose ir negrįžti išgėrę, jei žino, kad jų lauks sergantis sutvėrimas. Skaitytojui gali kilti klausimas, kodėl dauguma šunų iš tolo nepakenčia girtų žmonių. Tai paaiškinti galima būtų dviem aspektais. Pirma, šunys iš viso nepakenčia alkoholio kvapo - pastarasis juose iššaukia agresyvumą. Antra versija, šuo yra pripratęs prie žmonių, bet kai žmogus būna narkotinėje būsenoje, o alkoholinis girtumas panašus pagal poveikį, tai jo elgesys smarkiai keičiasi. Ir jei kitas žmogus supranta, kad jo gentainis girtas, tai šuo šių pasikeitimų negali sau paaiškinti ir žvelgia į išgėrusį objektą, kaip į pavojingą padarą, nuo kurio reikia laikytis atokiau arba jį atakuoti.
Klara VINICKIENĖ
