Po rinkimų žiniasklaida tiek šaipėsi iš Rolando Pakso, kad tikriausiai savo laiku taip nebuvo šaipytasi iš Vytauto Landsbergio. Tačiau jo reitingai pakilo. O žiniasklaidos smuko. Nežinia, ar tai tarpusavyje susiję dalykai, tačiau bet kokiu atveju rodo, kad žiniasklaida ne visais atvejais yra visagalė. Tad kodėl kritikuojamo Pakso reitingai auga?
Meilė gerai...
Paaiškinimas paprastas - jis laikomas “žmonių prezidentu”. Jį žmonės vėl myli.
Lietuvių mentalitete aiškiai nubrėžta atskirtis tarp “jų” ir “mūsų”, tarp “ponų” ir “paprastų žmonių”. “Jie” - tai valdžia, verslininkai, visi tie, kurie gerai gyvena, o “mes” - tai paprasti žmonės, kurie vargstam. Ir kai “jie” - o tarp “jų” yra ir gerai gyvenantys žurnalistai - kritikuoja “mūsų” prezidentą, ar verta jais pasitikėti? Veikiau priešingai - jei kritikuoja, tai reikia dar labiau palaikyti “mūsų” prezidentą”, iš kurio tas “nusipenėjęs elitas” visaip šaiposi.
Paliksime tą aspektą, kad iš tiesų Rolandas Paksas irgi yra iš “jų” sluoksnio - jis buvo verslininku, Vilniaus meru, premjeru. Jis tikrai nepriklauso “liaudžiai”. R. Paksas neatėjo pėsčiomis iš kokio nors gūdaus Telšių rajono kaimo ir neišrėžė savimi patenkintiems Vilniaus politikams tiesos, kaip blogai gyvena provincija, o jie to net nepastebi, saugiai vartydamiesi savo taukuose. O žinant, kas jį rėmė, vargu ar galime sakyti, kad jis atstovauja paprastų žmonių interesams. Tačiau šiuo atveju užteko įvaizdžio.
Ir štai čia verta pasekti, kaip R. Paksui pavyko taip greitai ir lengvai suformuoti “žmonių prezidento” įvaizdį. Pirmiausia, be jokios abejonės, visa jo rinkiminė kampanija buvo grįsta šia opozicija: niekuomet neužmiršdavo pabrėžti skirtumų tarp “jų” ir “mūsų”. Antra, tai jo begaliniai pažadai, kad Lietuvoje bus tvarka, kad visi (ne tik išrinktieji) gyvens geriau. Jis sakė tai, ką žmonės norėjo išgirsti. Štai sociologiniai tyrimai rodo, kad net 56 procentai mano, jog būtų visai neblogai, jei šalį valdytų stiprus lyderis, kurio nevaržo nei parlamentas, nei rinkimai. Šiuo požiūriu mes aplenkėme Rusiją (49 proc.), ir net Baltarusiją (40 proc.), į priekį praleidę tik Latviją, Ukrainą ir Rumuniją.
Tačiau kyla klausimas - juk daugelis politikų dalija pažadus, žada įmanomus ir neįmanomus dalykus (juk Algimantas Matulevičius taip pat pažadėjo tūkstantines pensijas), tačiau jų žmonės nemyli. O štai Paksą myli. Kur paslaptis?
...bet nemeilė suartina stipriau
Ogi šioje meilės alchemijoje yra vienas papildomas elementas: tai žaidimas neigiamomis gyventojų nuotaikomis. Juk galima išsiaiškinti ir žadėti tai, ko nori žmonės, bet taip pat galima kritikuoti tai, ko žmonės nemėgsta. Tai leidžia daug greičiau įgyti simpatijų.
R. Paksas savo rinkiminėje kampanijoje daugeliu atveju rėmėsi tuo, ko žmonės nemėgsta. Sociologiniai tyrimai rodo, kad lietuviai nepasitiki politinėmis partijomis, Seimu ir valdžia apskritai. Tik 20 proc. lietuvių tiki, kad jie asmeniškai atsakingi už savo gyvenimą, kiti 80 proc. dėl savo nelaimingos dalios kaltina valdžias ir elitą. Paksas tuo ir pasinaudojo, įvairiausiais būdais kritikuodamas elitą (nors jis ir pats priklauso tam pačiam elitui). Priežastis, kodėl blogai gyvename, buvo viena - valdžia. Taip jis žaidė neigiamomis gyventojų nuotaikomis.
Prisiminkime, kad per antrąjį rinkimų turą, Vytautui Landsbergiui, kuris yra vienas nemėgstamiausių politikų, parėmus Valdą Adamkų, Pakso komanda itin eskalavo šį faktą. Taip parama Adamkui virto pagalba Paksui.
Taigi labai aiškiai buvo siekiama solidarizuotis su dauguma per tai, ko ji nemėgsta. Ir tai davė puikų rezultatą. Pirmiausia leido atmesti bet kokią kritiką. Prisimename paleistą frazę “Kas bijo Rolando Pakso”. Į bet kokius pateiktus argumentus buvo galima atsakyti šiuo retoriniu klausimu. Ir jis buvo įtikinamas. Jei kritikuoja, vadinasi, iš tikrųjų bijo, vadinasi, Paksas yra teisus.
Po rinkimų - tolesni “nemeilės žaidimai”?
Tokia psichologinė nuostata išliko ir po rinkimų. Dabar jo reitingų nepaveiks jokia kritika, nes žmonės ja paprasčiausiai netikės.
Kai kurie komentatoriai teigia, kad R. Pakso reitingai turėtų kristi jam pradėjus dirbti. Žmonės pamatys, kad jis negali įvykdyti savo pažadų ir juo nusivils. Tačiau nereikia pamiršti, kad “nemeilės” taktiką Paksas gali išnaudoti ir toliau. Jau dabar politologai kalba apie būsimą Seimo ir naujojo prezidento konfrontaciją. Tačiau Seimu žmonės nepasitiki. Tad ar verta sakyti, kas laimės šį informacinį karą. O tuomet ar bus kam nors svarbu neįvykdyti pažadai? Juolab kad bus galima surasti priežastį (visų nemėgstamą Seimą), kodėl tie pažadai nevykdomi. Tad neįgyvendinti pažadai nebūtinai turės įtakos išrinktojo prezidento reitingams. Todėl tikėtina, kad Paksas dar ilgai galės remtis gyventojų simpatijomis, nes šiuo metu visos kortos yra jo rankose.
