Apie tai „Žinių radijo“ laidoje diskutuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Ar dabartinis ekonomikos augimas nėra tik laikina iliuzija, paremta vienkartinėmis injekcijomis ir politinėmis išmokomis, o ne tvirtais pramonės pagrindais?
N. Mačiulis: Taip, iš tiesų trumpuoju laikotarpiu sunku prognozuoti blogą ekonomikos augimą, kai matysime tokio dydžio galimas pinigų injekcijas. Čia dar reikėtų neužmiršti ir RRFO lėšų, kurios vis dar pasiekia Lietuvą.
Ten dar gali būti iki milijardo eurų investicijoms, infrastruktūrai. Galų gale, tas pats krašto apsaugos finansavimas, karinių miestelių statybos, kelių tiesimas – visa tai vis dar kuria tą BVP, bet štai ta šąlanti Lietuvos ekonomikos dalis, kuri labiausiai ir kelia nerimo, gali būti tai, kuo mes pastaruosius penkis metus ar pastarąjį dešimtmetį labai didžiavomės – tai yra Lietuvos pramonės konkurencingumas, išskirtinumas.
Jis gali sušlubuoti, ir, aišku, trumpuoju laikotarpiu galima sakyti, kad užmaskuos tas problemas vidaus paklausa, bet vis tiek Lietuva yra viena atviriausių pasaulio ekonomikų. Apie 70 proc. bendro vidaus produkto yra eksportuojamos prekės ir paslaugos.
Jeigu ten mes prarandame savo išskirtinumą, konkurencingumą, anksčiau ar vėliau tai nuvilnys ir per visus sektorius, kurie nėra priklausomi nuo eksporto rinkų.
Formuojantis naujai Vyriausybei dar neaišku, kokia bus ekonominė politika – ar socialdemokratai eis su „Nemuno aušra“, ar bus mažumos variantas, ar ieškos trečio kelio. Šiame neapibrėžtume, kai augimą lemia spartesnis pensijų indeksavimas ir planas kelti minimalią algą iki 1153 eurų, ar toks sprendimas tvarus, o kartu – ar žmonės gali išgyventi be šių priemonių?
N. Mačiulis: Tas pensijų indeksavimas nėra blogai, jeigu tam yra pinigų, ir dabar trumpuoju laikotarpiu tam yra pinigų. Beje, prezidento pasiūlymas, įstatymo pakeitimai, ten yra subalansuoti, nes, pavyzdžiui, nesiūloma išleisti pinigų, kurie sugrįš iš antros pakopos pensijų fondų į „Sodros“ rezervą.
Yra rezervas tas milijardinis ir yra perviršis, kuris kasmet, matyt, po keliasdešimt milijonų būna. Tai čia skirtingi dalykai.
N. Mačiulis: Taip, tai ten daugiau būna to perviršio, daug daugiau, ir ne tik, nes kitais metais, aišku, tas perviršis turbūt bus virš milijardo eurų, bet šitoje vietoje tiesiog jau prezidentas teigiamas pataisas sako, kad tie pinigai, kurie grįžta, jeigu grįš iš antros pakopos pensijų fondų, tai tie nebus išleidžiami.
Išleidžiami bus tik kiti, kur atsiranda perviršis dėl to, kad yra Lietuvoje sparčiai augantys atlyginimai, didinantis užimtumas, tai čia viskas gerai. Tos pensijos išlieka žemos lyginant su vidutiniu darbo užmokesčiu, jas reikia didinti, indeksuoti.
Dėl minimalaus atlyginimo yra daugiau niuansų: profsąjungos siūlė 15 procentų, darbdavių atstovai sako: „Nedidinkime iš viso, labai neaišku, kaip čia bus eksporto rinkose“. Tai tiesa yra kažkur pusiaukelėje, ir turbūt 8–10 proc. minimalaus atlyginimo kėlimas būtų tas saliamoniškas kažkoks sprendimas.
Juolab, kad aš jau ne kartą siūliau, jog vis tik reikėtų koreguoti tą formulę, pagal kurią yra nustatomas minimalus mėnesio atlyginimas, ne indeksuoti su vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje, bet susieti su darbo užmokesčio pokyčiu privačiame sektoriuje, nes aišku, kad viešajame sektoriuje atlyginimai neatsiliepia dažnai nuo rinkos dėsnių.
Pavyzdžiui, atsirado pinigų pakelti atlyginimai mokytojams, sveikatos apsaugos darbuotojams, ir tai iš karto sukuria prielaidas minimalaus atlyginimo kėlimui. Nors galbūt privačiame sektoriuje, ką būtent ir matome dabar, ten tų galimybių nėra didinti minimalų atlyginimą 15 proc.
Reikėtų atsižvelgti į tai, kad mažiausias pajamas gaunančių perkamoji galia turi didėti, bet ir tuo pačiu metu, kad per spartus minimalaus atlyginimo didinimas turi du šalutinius efektus. Vienas pavirsta į didesnę infliaciją, jeigu įmonės neturi kaip kitaip padengti sąnaudų.
Kitas, dar blogesnis, yra galimas nedarbo lygio didėjimas, ir štai čia aš jau dabar pasigendu ir iš politikų, ir viešojoje erdvėje diskusijų: o kodėl Lietuvoje toks jau dabar nedarbo lygis aukštas? Mes turėjome vieną sparčiausiai augančių ekonomikų pastarąjį penkmetį visoje Europos Sąjungoje.
Nedarbo lygis dabar yra virš 7 proc, palyginkime: Lenkijoje, Čekijoje, Slovėnijoje yra mažiau negu 3 proc. nedarbo lygis, ir aš norėčiau pamatyti Vyriausybės programoje kažkokių priemonių sąrašą, kaip mes čia sumažinsime tą struktūrinį nedarbą, kodėl daugiau negu 120 tūkst. darbingo amžiaus sveikų žmonių nori dirbti, bet negali rasti darbo?
Tai va čia yra tokių opių problemų, kurios yra neišspręstos net ir sparčiai augant ekonomikai.
Gal čia kokį šešėlį tai slepia?
N. Mačiulis: Iš dalies, bet šiaip jau šešėlis yra sumažėjęs pastaraisiais metais, tą rodo daugelis rodiklių. Čia turbūt labiau tokios yra ir tos regioninės atskirties, ir struktūrinio nedarbo. Tai yra, pavyzdžiui, Vilniuje nedarbo lygis yra labai žemas.
Vilniuje minimalus atlyginimas nėra labai aktualus, ir čia dažniau yra nuo didmiesčių nutolusiose vietovėse, kur ir mažiau investicijų, ir mažiau kompetencijų, ir mažiau galimybių ten susirasti ir dirbti.
Tai tų problemų sprendimas, struktūrinio nedarbo mažinimas, manau, kad yra labai svarbus klausimas, bet jis lengvai neišsisprendžia. Ten reikia teisingai identifikuoti problemą – regioninė atskirtis, nors ji nėra tokia didelė Lietuvoje, kaip, pavyzdžiui, Latvijoje, bet vis tiek yra problema, kuri pavirsta ir į nepagrįstai aukštą nedarbo lygį, ir į socialinę atskirtį.
Čia tų investicijų pritraukimas ir skatinimas turėtų išlikti labai svarbiu prioritetu, bet aš to kol kas pasigendu. Diskusijos apie tai, kaip geriau gyventi, kaip pasididinti pajamas trumpuoju laikotarpiu, net diskutuojame apie tai, kad galbūt trumpiau dirbti reikėtų kiekvieną savaitę, bet manau, kad mes dar nesame tokie turtingi, tokie produktyvūs ir tokie pažangūs, kad galėtumėme jau tiktai kalbėti apie vaisių skynimą, o negalvoti, kaip čia toliau mums veržtis į priekį.
Ar keturių dienų darbo savaitė šiuo metu būtų ne laiku?
N. Mačiulis: Čia net ne tai, kad ne laiku, bet yra kas dirba keturias dienas, yra kas dirba tris dienas. Nacionaliniu lygiu mes to negalime įvesti nepakenkdami viešosioms paslaugoms, nepakenkdami eksportuojantiems sektoriams.
Tai nėra vieta, kur mes galime rodyti lyderystę pasaulyje ar Europos Sąjungoje. Kai Europos Sąjungoje atsiras direktyvos, kur kažkuriems sektoriams, kažkuriems darbuotojams trumpins darbo dieną, galbūt vyresniems asmenims, galbūt kažkuriems sektoriams, tai, manau, kad tai labai realu – ta kryptimi judės pasaulis.
Bet taip iššokti čia prieš visus ir sakyti, kad dabar jau mes dirbsime keliomis valandomis trumpiau per savaitę, turėtų turbūt daugiau neigiamų pasekmių negu teigiamų – gerokai daugiau neigiamų pasekmių ir daugeliui sektorių.
Visos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
