Ilgainiui prekių pervežimas atsistatė į įprastas vėžes, degalai ir energetikos produktai atpigo. Tačiau maisto produktai ir toliau sparčiai brangsta. Jų brangimas – vienas sparčiausių visoje Europoje.
Net panašaus dydžio šalyse, įsivedusiose eurą, kasdienio vartojimo prekės nebrangsta taip sparčiai. Taigi, kuo skiriasi Lietuva ir kodėl lietuviams maistas taip brangsta
Maistas kainuoja kaip Europoje, bet toliau brangs?
Lietuvos banko (LB) ekonomistai prognozuoja, kad maistas Lietuvoje ir toliau brangs greičiau nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis.
LB ekonomistas Rokas Budrauskas pateikia štai tokius faktus:
- 2025 m. maistas Lietuvoje brango 5,9 proc.
- Labiausiai brango alkoholiniai gėrimai, pieno ir mėsos produktai, tabakas.
- Jautiena pabrango 25,4 proc., paukštiena – 11,9 proc.
- Šviežia žuvis net atpigo 2,1 proc.
Ekonomistas pabrėžia – Lietuva pagal maisto kainas jau beveik pasivijo ES vidurkį, o kai kurių kategorijų – net aplenkė. Pasak jo, pigesni nei ES vidurkis – tik vaisiai, daržovės, žuvis ir mėsa. O brangesni esą pieno produktai, aliejus, kiti apdoroti maisto produktai.
„Artimiausioje ateityje Lietuvoje maistas ir toliau brangs greičiau nei ES“, – prognozuoja R. Budrauskas.
Reaguodamas į tokias prognozes, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys Kęstutis Kupšys pabrėžia, kad visą kainų grandinę reikia vertinti kompleksiškai.
„Galutinę gyventojų įsigyjamų maisto prekių kainą lemia visa maisto produktų vertės grandinė“, – cituoja LB straipsnį K. Kupšys.
Nuo ūkininko iki galutinio pardavėjo – kainą surenka visi, tačiau, anot K. Kupšio, svarbiausia – konkurencijos stoka.
„Taip, nuo konkurencijos – ar jos trūkumo – irgi“, – rašo jis.
„Artimiausioje ateityje Lietuvoje maistas ir toliau brangs greičiau nei ES dėl mažesnio masto ekonomikos trūkumų, rinkos struktūros ir maisto paklausos neelastingumo“, – tokią išvadą iš LB analizės išskyrė K. Kupšys.
Pricer.lt racionalaus pirkimo ir kainų palyginimo portalo įkūrėjas ir vadovas Arūnas Vizickas, taip pat pastebi, kad lietuviai maistui išleidžia vis daugiau pinigų.
„Panašu, kad lietuvių likimas yra dirbti maistui ir mokesčiams“, – sako jis.
Mat turtingesni europiečiai gali sau leisti kur kas daugiau.
„Šveicarai, vokiečiai leis sau keliauti po pasaulį, domėtis naujomis technologijomis, mokytis dirbtinio intelekto kursuose. O mes turėsime užsidirbti prasimaitinimą ir susimokėti mokesčius“, – tikina A. Vizickas.
Kas slepiasi galutinėje kainoje?
Pricer.lt atstovas atkreipia dėmesį, kad maisto kainos Lietuvos parduotuvėse kyla net tada, kai žaliavos pinga.
Vis dėlto specialistas pripažįsta, kad neįmanoma tiksliai pasakyti, kokią galutinės kainos dalį sudaro būtent galutinių pardavėjų marža. Tai yra skirtumas tarp kainos, kuria prekė parduodama pirkėjui ir kokia kaina perk ama iš gamintojų ar kitų tiekėjų.
„Mes neturime tokios informacijos. O prekybos tinklai pasakys, kad tai yra slapta informacija“, – aiškina jis.
Esą anksčiau maržas viešindavęs Žemės ūkio duomenų centras dabar to nedaro. Vadinasi, pirkėjas mato tik vieną skaičių maisto prekių lentynose – galutinę kainą. Kiek iš jos pasiima ūkininkas, perdirbėjas, prekybininkas ar valstybė – lieka paslaptis.
A. Vizickas priduria – didėjant kainoms, automatiškai didėja ir pirkėjų sumokamos pridėtinės vertės mokėsčio (PVM) sumos.
„Jeigu PVM 31 proc. nuo euro buvo 21 centas, tai dabar nuo 2 eurų – 42 centai. Todėl Vyriausybės neužsiima kainomis – augantis PVM jiems yra naudingas“, – svarsto jis.
Pavyzdžiui, anot jo, kuo brangesnė duona, pienas ar sūris – tuo daugiau pinigų suplaukia į valstybės biudžetą.
Žaliava pinga, o kaina – didėja
Pieno sektorių specialistas įvardija kaip ryškiausią kainų paradoksą Lietuvoje. A. Vizickas sako, kad nors pasaulyje pieno produktai pinga, Lietuvoje maisto parduotuvių prekių lentynose matome priešingai.
„Tarptautinėje rinkoje krenta jų biržinės kainos, tuo metu parduotuvėse pieno produktai brangsta. Pastaruoju metu dar pridėjo po 10 centų“, – skaičiuoja jis.
Ekspertas primena, kad smulkūs ūkiai būtent dėl tokių rinkos tendencijų Lietuvoje iš esmės ir išnyko.
„Smulkiuosius „dusindavo“, o šiandien jų nebeliko. Jeigu važiuojate autostrada – vargu ar pamatysite karvytes besiganančias“, – pareiškia A. Vizickas.
Bet koks sukrėtimas grandinėje (karas Ukrainoje, paukščių gripas), anot A. Vizicko, akimirksniu pakelia kainas vartotojui. O kai krizė baigiasi, kainos atgal nebegrįžta.
„Kai atsiranda kataklizmas, viskas momentaliai nugula ant vartotojų pečių. O kai viskas susitvarko, niekas apie kainų korekcijas nekalba, nes vartotojas jau įpratęs mokėti brangiau“, – pasakoja specialistas.
Ir iš tų kainų šuolių ūkininkai esą gauna tik trupinius.
„Ūkininkai gavo labai mažytį procentėlį paaugimą, o visoje grandinėje tai iškėlė didžiules naujas dalis – ir PVM, ir prekybininkus, ir duonos gamintojus“, – tikina A. Vizickas.
Vadinasi, menkas pokytis žaliavos kainoje virsta milžinišku skaičiumi ant etiketės, nes visi tarpininkai pasinaudoja proga pasikelti savo dalį.
„Mažutis pajudėjimas kainoje iššaukia didžiulius paaugimus visoje grandinėje. Vartotojas moka brangiau, o ūkininkui laikinai pakelia tiek, kad jis nenumirtų, ir po to vėl grąžina į pirminę stadiją“, – pateikia pavyzdį jis.
Užkeltos kainos ir akcijų cirkas
A. Vizickas atvirauja, kad dar vienas didžiausių ir pagrindinių Lietuvos rinkos paradoksų – kaip prekybos tinklai „žaidžia“ reguliariomis kainomis ir nuolaidomis.
„Reguliari kaina yra užkelta, nuo jos skelbiamos didelės nuolaidos – 35, 50, 65 proc. Vartotojas yra viliojamas. Pas vieną tinklą akcija, paskui pas kitą, po to pas trečią“, – vardija specialistas.
Anot jo, žaliavos pinga, bet tikrojo kainų sumažėjimo pirkėjai nemato – tik tai, ką prekybininkai pateikia kaip nuolaidas.
„Kiaulienos kumpis – 4,49 reguliari kaina, o per akciją – 3,29 ar net 2,99 eurus. Tai iš dalies paaiškina mūsų brangumo prigimtį“, – pateikia pavyzdį jis.
Vadinasi, tikroji kaina, nuo kurios skaičiuojama „nuolaida“, yra dirbtinai pakelta. Be to, A. Vizickas atkreipia dėmesį, kad kai kurie prekybininkai pradeda atsisakyti akcijų manipuliacijų. Tačiau didžioji dalis rinkos dalyvių, jo teigimu, vis dar dirba pagal seną schemą.
„Kitus prekybininkus iki šiol galima pagauti dėl tokios praktikos. Tai yra klasika“, – priduria jis.
A. Vizicko įsitikinimu, tokios dirbtinės kainos Lietuvą jau pavertė šalimi, kur kai kurių produktų kainos didesnės nei net Šveicarijoje.
„Tai yra dirbtinė kaina, kurią mes gauname užkeltą. Mus vilioja nuolaidomis, o paskui apkaltina, kad esame akcijų tauta. Bet mes be akcijų neįperkame“, – įvardija specialistas.
Ką daryti, kad kainos taip nedidėtų?
A. Vizickas įvardija du dalykus, kurie galėtų sustabdyti maisto kainų šuolius Lietuvoje. Pirmasis – prekybos tinklai turi liautis dirbtinai užkeldinėti reguliarias kainas.
„Jeigu tinklai atsisakytų tos ydingos praktikos užkelinėti kainas, mūsų kainos greitai priartėtų prie išsivysčiusių šalių. Vartotojas rinktųsi tai, kas jam patinka, o ne tai, kas prisukta akcijai“, – komentuoja jis.
Antrasis – visoje maisto grandinėje turi atsirasti pusiausvyra. Kad kiekvienas – ūkininkas, perdirbėjas ir prekybininkas – gautų sąžiningą dalį, o ne tik stambiausi rinkos „žaidėjai“.
„Ūkininkas šiandien labiausiai nuskriaustas. Vartotojas savo tėvynėje turėtų galėti apsipirkti normaliomis kainomis, o ne vežti pinigus į Lenkiją“, – juokiasi A. Vizickas.
Tačiau ekspertas atvirauja – tokios permainos šiuo metu atrodo labiau kaip svajonė nei realus planas.
„Tai šiandien labiau utopija. Atlyginimai nedideli, pragyvenimas brangus – vis didėjanti paskata ieškoti laimės kitoje šalyje“, – tikina A. Vizickas.
Specialistas sako, kad taip atsitiko ir Lietuvoje – nėra kritinės masės pastangų, kurios iš tikrųjų keistų sistemą. Todėl vietoj to, kad kainos stabilizuotųsi, o vartotojų našta mažėtų, šalis vis labiau praranda patrauklumą gyventi.
„Kaip toje indiškoje pasakoje – drakoną nugali, pamato auksą ir pats pavirsta drakonu“, – ironizuoja jis.
