Elvyra Žvirblienė
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė bei Vilniaus kamerinės operos įkūrėja Inesa Linaburgytė gegužės 9 dieną išgyvens itin jaudinančias akimirkas.
Svajonių niekada netrūko
Pirmasis dainininkės režisūrinis darbas – Giacomo Puccini opera „Toska“ – tą dieną suskambės Lietuvos rusų dramos teatro scenoje.
Pastarieji metai jums buvo itin turtingi: keturi nauji soliniai vaidmenys, įgyvendinta Vilniaus kamerinės operos idėja, dabar pristatote pirmąją operą. Turbūt ne veltui sakoma, kad gyvenimas prasideda tik po keturiasdešimties? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė I. Linaburgytės.
Taip ir yra. Iki 40 metų norėjau daug, o svajonių turėjau dar daugiau, bet vis trūkdavo drąsos joms įgyvendinti. Sakoma, kad nėra blogo, kas neišeitų į gera. Svajonės per tuos metus subrendo, o dabar atėjo laikas jas įgyvendinti.
Pernai, pasitikdama savo kūrybinės veiklos dvidešimtmetį, sau pasakiau, kad dar ne viską padariau scenoje. Negaliu skųstis, kad kada nors trūko vaidmenų, jų visada turėjau pakankamai, o pastarieji metai buvo net labai intensyvūs.
Ortrūdos vaidmuo Richardo Wagnerio operoje „Lohengrinas,“ Larinos vaidmuo Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, solo partija baleto spektaklyje „Tristanas ir Izolda“, kunigaikščio Orlovskio vaidmuo operetėje „Šikšnosparnis“...
Vis dėlto net paskendusi darbuose neatsisakiau svajonės turėti savo teatriuką ir išbandyti save kaip režisierę. Taip ir gimė G. Puccini opera „Toska“.
Jaučia šeimos paramą
Jūsų šeimoje – visi muzikantai. Statydama operą turbūt jautėte artimųjų palaikymq?
Kad visi šeimoje imtų ir susitapatintų su mano idėjomis, nėra realu. Aš to ir neprašau, net nenoriu. Bet esu palaikoma moraliai. Kai reikia, artimieji neatsisako padėti ir realiais darbais. Ypač džiaugiuosi sesers parama. Mano sesuo Sonata Žižienė yra kostiumų dizainerė. Ji specialiai atvažiavo iš Klaipėdos, kad padėtų sukurti scenos drabužius. Vyras padėjo suburti orkestrą. Kuo kitu galiu labiau pasitikėti, jei ne juo, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro artistu? Labai smagu, kad turiu dukrą, kuri puikiai išmano tai, ką darau, ir moraliai palaiko. O jaunėliui sūnui Pauliui net paskyriau nedidelį vaidmenį operoje.
Kadaise esate sakiusi, jog gailitės jaunystėje atmetusi pasiūlymus mokytis užsienyje ir kartu atsisakiusi didesnių karjeros perspektyvų. Atrodo, dukra Aistė Miknytė seka jūsų pėdomis. Baigė vokalo studijas Austrijoje, bet grįžo dirbti į Lietuvą. Nebandėte atkalbėti?
Bandžiau, bet ji jau suaugusi, sprendžia pati. Kad ir kaip būtų, džiaugiuosi, jog Aistė paklausė mano patarimo, išvažiavo mokytis į užsienį ir sėkmingai baigė studijas Zalcburgo Mozarteumo universitete. Dabar ji dainuoja Lietuvoje, nes tiki, kad ir čia galima rasti vietą skleistis talentui. Aistė ne kartą yra sakiusi, kad nori būti naudinga čia, kur yra sava, o ne svetimame krašte.
Šokiruoti nesiruošia
Kodėl Vilniaus kamerinės operos pradžiai pasirinkote G. Puccini „Toską“?
G. Puccini man labai artimas. Prisimenu, kartą su sūnumi diskutavome apie muziką ir jos kūrėjus. Paulius nė neabejodamas pasakė: „Mamyte, žinau, kad tau labiausiai patinka Puccini.“ Neradau jokių argumentų, kad galėčiau tai paneigti.
Opera „Toska“ ir Toskos vaidmuo mane visada traukė dramatizmu. Traukė ne vien kaip atlikėją, bet ir kaip moterį, o paskui ir kaip režisierę. Norėjau pabandyti atskleisti savą požiūrį į dramatiškus G. Puccini operos siužeto vingius. Dar viena priežastis, kodėl būtent šitą pastatymą pirmiausia išvys žiūrovai, – „Toska“ yra kamerinė opera, ji puikiai atitinka mūsų Vilniaus kamerinės operos koncepciją.
Kuo skirsis jūsų „Toska“ nuo tų operų, kuriose anksčiau teko dainuoti?
Neturėjau tikslo sukurti kitokią „Toską“ nei ją sukūrė Viktorienas Sardou savo kamerinėje dramoje. Nesiruošiu nei šokiruoti, nei kokiais nors dirbtiniais būdais stebinti žiūrovą.
Per visą savo kūrybinį kelią esu susidūrusi su daugeliu ryškių režisierių ir muzikų. Dirbdama su jais suvokiau save kaip kūrėją ir patyriau režisūrines nuojautas. Visa tai ir noriu realizuoti šiame pastatyme. Tikiuosi, kad žiūrovas patirs gražių akimirkų, stiprių emocijų, kurių ir gali suteikti viena jausmingiausių G. Puccini operų. Seni pažįstami
Atlikti pagrindines solo partijas pasikvietėte operos solistus iš užsienio. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
Mielu noru būčiau pasikvietusi solistus iš Lietuvos. Deja, padėtis tokia, kad „dramatinių“ balsų nelabai turime. O ir tie solistai, kurie galėtų dainuoti, yra labai užimti, tad teko kreiptis į buvusius scenos partnerius. Su Latvijos nacionalinės operos solistu Samsonu Izjumovu (Skarpijos vaidmuo) Rygoje kartu esame dainavę „Toską“. Puikiai jį pažįstu ir visiškai pasikliaunu.
Gerai pažįstu ir pasaulyje garsų Rusijos menininką Vadimą Zaplechną, kuris mūsų pastatyme atliks Kavaradosio vaidmenį. Susipažinau su juo Taivanyje, ten abu dainavome pagrindines partijas operoje „Carmen“.
Ne paslaptis, kad ne tik dainuojate, bet ir tapote, rašote poeziją, kuriate drabužius. Ar tiesa, kad net būsimos operos dekoracijas kūrėte pati?
Poreikis kurti, matyt, už mane stipresnis. Ne vien muzika, visa kūryba man teikia didžiulį džiaugsmą. Užsidegiau režisuoti ir režisuoju. Negana to, kad jau apipaišiau visas savo namų sienas, dabar dar ėmiausi ir dekoracijų (juokiasi). Kitaip negaliu, kurti operos dekoracijas – kūrybinio proceso dalis, jaučiu, kad privalau tai išgyventi.
Nežinau, gal vėliau mano požiūris keisis, bet kol kas niekam negaliu patikėti savo kūrybinių sumanymų. Vienintelė sesuo, kurianti drabužius, yra išimtis. O kitką darau pati. Taip nuo pradžios. Brandinau „Toskos“ idėją ir jaučiausi lyg kūdikį po širdimi nešiojanti, kurio nenorėjau niekam atiduoti.
TIK FAKTAI
I. Linaburgytė 1992 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė vokalo studijas ir tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro soliste. Per 20 kūrybinės veiklos metų ji sukūrė apie 40 vaidmenų, kuriuos atliko įvairių pasaulio teatrų scenose. I. Linaburgytė – J. Vytuolio dainininkų konkurso Rygoje (Latvija) diplomantė, „Voci Verdiane“ konkurso Busete (Italija) prizininkė. 2004 metais ji apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi.
