REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
0
TV3

Skeptikai juokauja, kad kasdien iš Lietuvos pakyla pilnas lėktuvas emigrantų, kurie po metų rūgščiais veidais grįš į tėvynę, o sėkmingai karjerą užsienyje padarę lietuviai santūresni – už gražias akis niekas didelio atlyginimo mokėti nesisiūlo, bet pastangos ir atkaklumas atsiperka.

Skeptikai juokauja, kad kasdien iš Lietuvos pakyla pilnas lėktuvas emigrantų, kurie po metų rūgščiais veidais grįš į tėvynę, o sėkmingai karjerą užsienyje padarę lietuviai santūresni – už gražias akis niekas didelio atlyginimo mokėti nesisiūlo, bet pastangos ir atkaklumas atsiperka.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vilnietis Evaldas Girskus šypsodamasis sako, kad atstumas tėvynės meilei – ne kliūtis , o štai karjeros galimybės svetur iš tiesų kitos. Tokiose kompanijose kaip „Warner Bros“, „Paramount Pictures“ bei „Google“ dirbęs lietuvis trykšta optimizmu – gyvenimas duoda daug, tik mokėk pasiimti.

REKLAMA

– Apie kokį darbą svajojote, kai buvote vaikas?

– Visuomet norėjau būti didžėjumi. Tėvai nuo mažens mane leido į muzikos mokyklą ir nupirko didelę elektroninę „Yamahą“, nors groti tuo metu dar nesugebėjau. Vėliau teko padirbėti radijo stotyje. Ši svajonė sudužo, kai teko išvykti iš Lietuvos. Tai buvo gal 1999-ieji.

– Kokie prisiminimai liko iš to laikotarpio?

– Man tuomet buvo 18 metų, turėjau daug svajonių ir jau maniau, kad kai kurios jų ima pildytis. Kaip pats dabar juokauju, galvojau, kad esu visai perspektyvus muzikantas. Tėvai nusprendė išvykti į Londoną, turėjau važiuoti kartu su jais. Karjerą pradėjau dirbdamas labai paprastus darbus – teko darbuotis gamykloje, o mokytis reikėjo naktimis. Tačiau jau tuomet turėjau tikslą. Matyt, tėvai įskiepijo, kad reikia žinoti kur eini, tuomet tikslas lengviau pasiekiamas.

REKLAMA
REKLAMA

Dauguma žmonių, nusprendę išvykti į užsienį, važiuoja pas ką nors. Mes važiavome aklai. Pamenu, atvykus gatvėje dar turėjau pasiklausti, kaip rasti vietą, kurioje planavome apsistoti. Baisu pasidarė vos išlipus iš autobuso – vietos nepažįstamos. Atvykus iš Vilniaus, Londonas – tikrai didelis miestas. Maniau, kad važiuodamas moku kalbą, bet nuvykęs supratau, kad anglų kalba Anglijoje ir anglų kalba Lietuvoje – labai skirtingi dalykai.

– Pasiryžę emigruoti anuomet jūsų tėvai ryžosi gana ekstremaliam žingsniui?

– Taip, bet tai ne pirmasis atvejis mūsų giminės istorijoje. Dalis tėčio šeimos yra emigravę į Braziliją, bet, manau, lietuviai, kad ir kur gyventų, visi vienodai myli tėvynę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Dažnai kalbėdami apie darbą svetur tautiečiai pabrėžia, kad darbdaviai iš jų bando išsunkti visas jėgas. Kokia jūsų patirtis?

– Tuomet, kai aš išvykau, dar buvo šiek tiek kitokia situacija. Tada, jei buvai protingesnis, kuo nors išsiskyrei, mokėjai daugiau kalbų, darbą rasti buvo paprasčiau. Šiuo metu emigrantų yra tiek daug, kad rasti net nekvalifikuotą darbą tapo tikru iššūkiu. Jei turi tikslą, dėl jo dirbti ir stengiesi – viskas įmanoma. Nuolat žmonės pasakoja istorijas apie tai, kaip dirba Londone po 16 valandų, o finansinė padėtis tokia pat prasta kaip ir Lietuvoje. Tai netiesa.

REKLAMA

– Kiek metų turi praeiti, kad svečioje šalyje nebesijaustum svetimas?

– Laikui bėgant atsiras draugų ratas, būsi tam tikra prasme prisitaikęs, bet toks savas kaip Lietuvoje niekada nebūsi.

– Kaip anuomet sekėsi darbo paieškos?

– Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos tai buvo gūdūs laikai – teko kai kam ir sumokėti, kad tas darbas atsirastų. Dabar tai atrodytų juokinga. Pirmasis mano darbas buvo kompaktinių diskų, kompiuterinių žaidimų ir kitų panašių prekių pakavimas.

Pamenu, pirmą darbo dieną gavau lapelį, kur buvo surašytas užsakymas. Reikėjo dideliame sandėlyje surinkti reikiamą siuntinį – ir taip bėgioji tarp lentynų, kol supakuoji užsakymą, kuris surašytas dvidešimtyje lapų. Pamenu, pirmą savo darbo savaitę pamačiau merginą iš Somalio. Ji stovėjo „A“ pažymėtų lentynų eilėje, nors jos užsakymo produkcija buvo kažkur ties „G“ ar „H“, ir vis žvilgčiojo į savo užsakymų lapą. Paklausiau, ką ji čia veikia, nes stovi ne toje vietoje, kur jai reiktų būti, kad rastų reikiamas prekes, ir suvokiau, kad ji net nemoka skaityti. Kai su tuo susiduri realiame gyvenime, visai kitaip įvertini rožinę svajonę, kurią kažkas kažkada tau papasakojo.

REKLAMA

Laikui bėgant, net nežinau – dėl aplinkybių ar pastangų, tapau vadybininku. Tai labai panašus darbas, tik jau nebereikia nieko pakuoti ir dėvi ne mėlynus marškinėlius kaip visi, o raudonus.

– Lietuvoje darbuotojai dažnai teigia, kad darbdavio bendravimas nėra labai šiltas, o darbo atmosfera ne pati mieliausia. Ar šios problemos egzistuoja ir Anglijoje?

– Darbas gamykloje ir darbas biure skiriasi. Be abejo, kiekvienas atvejis savitas, bet, vertinat bendrai, darbdaviai su darbuotojais elgiasi padoriai. Nėra tekę užsienyje girdėti istorijų, kurios kartais pasakojamos Lietuvoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dažnai girdžiu replikas, kad neverta važiuoti į užsienį, kad nieko ten gero nėra, o Londonas negražus, bet juk priklauso nuo, kas tau tą Londoną rodo. Burbėti, kad nieko negalima ten užsidirbti, o visos svajonės dūžta, yra visiška nesąmonė. Žinau daugybę pavyzdžių, kad šiame dideliame mieste sunkiai dirbusių žmonių svajonės išsipildė. Galimybių ten tikrai yra.

– Žinau, kad teko darbuotis tokiose kompanijose kaip „Warner Bros“ ir Paramount Pictures“...

– Taip, 2004-aisiais man pavyko įsidarbinti kompanijoje, kuri bendradarbiavo su šiais kino industrijos gigantais. Tuomet ieškojau IT konsultanto darbo, o šis pasiūlymas tuo metu atitiko mano lūkesčius ir norus. Man teko rūpintis įvairių sistemų diegimo ir su produkcijos distribucija susijusiais klausimais. Šioje srityje universitetus baigę studentai sutinka dirbti už minimalų atlyginimą, bet puikiai žino, kad po metų, įgavę patirties, galės ieškotis geresnio darbo.

REKLAMA

Tarkime, kokių nors produktų pakuotojas per valandą uždirba kokius 6–7 svarus sterlingų ir dirba septynias dienas per savaitę po daug valandų. Išeina, kad, atskaičius mokesčius, per savaitę jis gaus 350 svarų, o mėnesio atlyginimas sudarys apie 1,5 tūkst. svarų. Tai nėra mažas atlyginimas, bet dirbant biure tą patį galima uždirbti plušant daug mažiau valandų.

Esama ir tam tikros iliuzijos, susijusios su darbo valandomis. Tai fiksuotas darbo laikas. Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau apie tą sritį sužinai, ima daugėti darbų ir tuomet darbo valandos natūraliai pailgėja. Naivoka manyti, kad, pavyzdžiui, bankininkai dirba nuo 9 ryto iki 18 valandos vakaro, iš tiesų jie dirba vos ne visą parą.

REKLAMA

– Papasakokite, kaip pavyko įsidarbinti „Google“.

– Darbas „Google“ buvo mano svajonių išsipildymas. Kaip tik buvo pasibaigęs mano kontraktas ir tiesiog ieškojau darbo – taip, kaip tai daro eiliniai žmonės. Pamenu, išsiunčiau daugybę savo gyvenimo aprašymų ir ėmiau laukti. Netikėtai sulaukiau laiško ir buvau pakviestas į pokalbį. Pati įsidarbinimo procedūra užtruko apie tris savaites, teko dalyvauti daugybėje pokalbių su keliais padalinių vadovais. Tam tikra prasme tiesiogiai pačiame „Google“ nedirbau, bet juos konsultavau.

Neseniai teko dalyvauti susitikime su „Sony“ kompanijos atstovais, pokalbis užtruko apie tris valandas. Kiek teko girdėti, tokia praktika šiandien yra įprasta. Tiesa, dar teko atsinešti paruoštus namų darbus – dieną prieš susitikimą sužinojau, kad turiu pristatyti ir atvejo studiją.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų