REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ne taip seniai Rusijos žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinutė apie tai, kaip moteris ir vyras grasindami ginklu kažkur prie Vologdos pagrobė sraigtasparnį „Mi-2“ ir išskraidino iš šios srities pataisos darbų kolonijos pusę (12 metų) bausmės laiko už trijų žmonių nužudymą ir apiplėšimą iškalėjusį draugą recidyvistą, nuleidę jam virvines kopėčias. Bokštelyje budinti apsaugininkė iššovė porą šūvių, tačiau nepataikė. Pagrobtą sraigtasparnį pareigūnai vėliau rado paliktą greitkelyje. Beje, paaiškėjo, kad kalinys iš anksto paprašė pažįstamo verslininko organizuoti sraigtasparnio skrydį į nurodytą vietą. Šis užuominos nesuprato, aparatą pasamdė ir pasiuntė, kur nurodyta. Į sraigtasparnį įlipusi pora išsitraukė ginklus ir pareikalavo skristi į koloniją. Rusijos žiniasklaida neišleido iš akių aplinkybės, kad Vakaruose sraigtasparniai madingi seniai, o populiarių Holivudo serialų „edukacinio“ vaidmens šioje istorijoje apeiti turbūt neįmanoma.

REKLAMA
REKLAMA

Nežinia, kiek tokia įžanga tinka pokalbiui apie dabartinės Rusijos raidą ir iš pirmo žvilgsnio komplikuotus Maskvos ir Vašingtono santykius. Ir vis dėlto. Dmitrijus Medvedevas per Pietų Korėjoje vykusį branduolinio saugumo vadovų susitikimą atsisveikino su kolegomis, pasaulio valstybių lyderiais. Po derybų su Amerikos prezidentu Baracku Obama prezidentas D. Medvedevas žurnalistams pareiškė, kad Amerikos ir Rusijos santykiai paskutinius trejetą metų buvo geriausi per praėjusį dešimtmetį.

REKLAMA

„Svobodanews.ru“ paprašytas pakomentuoti šį pareiškimą, Rusijos mokslų akademijos Sisteminės analizės instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Andrejus Piontkovskis sakė, kad bent kiek įdėmiau Rusijos vadų pasisakymus sekančius valdžiai lojalius piliečius turėtų ištikti kognityvinis disonansas, mat neaišku, kuriuo pasakojimu tikėti. Prieš Rusijos prezidento rinkimus iš visų tribūnų skelbta, kad Amerika yra pikčiausia Rusijos priešė, siekianti atimti iš jos branduolinius arsenalus ir kitus turtus, suskaldyti, pavergti ir paniekinti jos aukštąjį dvasingumą. Pono A. Piontkovskio manymu, šią šizofreniją galima paaiškinti sudėtingais uždaviniais, kuriuos tenka spręsti Kremliaus vadovybei. Viena vertus, naciją aplink valdžią telkiantis priešo įvaizdis būtinas, kita vertus, santykiuose su Vakarų partneriais respektabilumą išlaikyti reikia, nes rūpi ten laikomų savo avuarų saugumas.

REKLAMA
REKLAMA

Amerika šią sandėrio sąlygą vykdo, o iš Rusijos pragmatiškai reikalauja tranzitą iš Afganistano užtikrinsiančios NATO krovinių gabenimo bazės Uljanovske, ir ją de facto jau gavo. Tokia esanti vadinamojo santykių įkrovimo iš naujo esmė, tačiau Vašingtono visiškai nejaudina aplinkybė, kad Rusijos valdančiajai klasei pagaliau pavyko daugumai rusų įteigti mintį, jog Amerika yra mirtina Rusijos priešė.

Daug (ypač Rusijoje) kalbama, esą Amerika ir Rusija pernelyg skirtingai supranta savo vietą ir misiją pasaulyje, kad galėtų būti tikromis partnerėmis. Mąstant racionaliai, vis vien nelengva suprasti, kuriam galui pirmiausia V. Putinas vis mato reikalą specialiai sugrįžti prie šaltojo karo kompleksais atsiduodančios kategoriškai antiamerikietiškos retorikos, net jei vyrauja įsitikinimas, kad valstybės galybę galima konstruoti ant negatyvaus konfrontacijos pagrindo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tarkime, V. Putinas taip sprendžia vidines šalies problemas. Priešrinkiminiuose straipsniuose Rusijos spaudoje jis piešė puikius ateities scenarijus ir kelius, kaip to bus pasiekta. Rusijos taupomojo banko „Sberbank“ vertinimu, V. Putino pažadams tesėti socialinėje sferoje reikės daugiau kaip 170 milijardų dolerių, armijos perginklavimui per dešimtmetį planuojama išleisti 777 milijardus dolerių. Balandžio 6-ąją Rusijos naujienų agentūra „RIA Novosti“ citavo šios šalies ekonominės plėtros ministrę Elvirą Nabiuliną, kad Rusijos ekonomika kasmet vidutiniškai išaugs 4,1 procento. Tarptautinė reitingų agentūra „Standard & Poor‘s“ vasarį prognozavo, kad Rusijos BVP augimas šiemet sulėtės iki 3,5 procento. Remiantis Federalinės statistikos tarnybos preliminariu vertinimu, pernai Rusijos BVP išaugo 4,3 procento.

REKLAMA

Bent kol kas pagrindiniai Rusijos finansiniai ištekliai iš ten pat – iš naftos ir gamtinių dujų. Pasak Amerikos žurnalo „Time“ (04 02), dujų atsargos Rusijos Arktyje vertintinos beveik 17 trilijonų dolerių. Kovo 23-iąją surengtame posėdyje su naftos ir gamtinių dujų pramonės atstovais vis dar premjeras V. Putinas įpareigojo forsuoti gręžimo darbus, ypač Jamale. Sunku pasakyti, kaip bus, jei energijos išteklių kainos konjunktūra ims keistis. Maskvos „Citibank“ ekonomistės Natalijos Novikovos skaičiavimu, norint įvykdyti rinkimų pažadus ir išvengti biudžeto deficito, reikia, kad naftos barelis kainuotų 140–150 dolerių. 2009-aisiais nukritus naftos kainai Rusijos BVP sumažėjo 8 proc., bet tada šis kritimas Kremliaus pozicijų nepajudino, nes prieš tai buvo gana ilgas nuolatinio kilimo laikotarpis.

REKLAMA

Palankios naftos kainos konjunktūros įtaka Rusijai yra gana prieštaringa, nes leidžia atidėti nelengvas reformas sveikatos, švietimo, socialinio draudimo ir kitose srityse. Audito rūmų Federaliniam Susirinkimui pateiktoje šiųmetėje ataskaitoje nurodoma, kad pernai pažeidžiant įstatymus išleista 718 milijardų biudžetinių rublių. Pasak laikraščio „Novaja gazeta“, iš 1036 Federalinės investicijų programos finansuotų statybų ir objektų, kurie turėjo būti baigti dar 2010-aisiais, pernai pradėti eksploatuoti tik 354. „Novaja gazeta“ kalbintas buvęs Rusijos ekonomikos ministras, šiuo metu banko „Rusijos finansų korporacija“ (Российская финансовая корпорация) prezidentas Andrejus Nečajevas pareiškė, kad didelės valstybinės kompanijos gyvuoja už gėrio ir blogio ribų. Milijardinius užsakymus gauna su valstybinėmis bendrovėmis arba šalies vadovybe susijusios įmonės, valstybės valdomų kompanijų efektyvumas labai menkas ir per daug kainuoja Rusijos visuomenei ir verslui. Pasak prezidento D. Medvedevo inicijuotos „Atviros vyriausybės“ darbo grupės parengto pranešimo, dėl korupcijos Rusijos ekonomika kasmet praranda nuo vieno iki dviejų procentų BVP augimo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet naftos pinigai svaigina ir kursto svajones apie supergalybę. Neseniai priimtas sprendimas steigti valstybinę korporaciją, kuri už naftos pinigus užsiims Rusijos Tolimųjų Rytų vystymu. Audito rūmų ataskaitoje nurodoma, kad Sočio olimpiada kainuos 1,3 trilijono, Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių susitikimas – 612 milijardų rublių. Broliškai Abchazijai pernai atseikėta beveik 10 milijardų rublių: jie sudarė daugiau nei 70 proc. šios respublikos biudžeto. Rusai (tiksliau – Kremlius) mėgina „užvesti“ save megaprojektais.

REKLAMA

Beje, 2006-ųjų pradžioje premjeras V. Putinas kėlė ambicingą tikslą paversti Rusiją „energetine supervalstybe“. Nesvarbu, kaip tai galų gale pasisekė, bet – ko ne amerikietiška svajonė? Tiesa, tai Amerika „tylomis“ tampa energetine supervalstybe: pradėjusi dujų išgavimą iš skalūnų, 2011-aisiais tapo jau dujų eksportuotoja.

Situacija – lyg tarp Scilės ir Charibdės, keisčiausia, kad ji lyg ir kuriama savomis, Rusijos valdančiosios klasės, rankomis. Viena vertus, eskaluojama „apgulties“ (be abejo, iš Vakarų) retorika, kita vertus, imamasi iš esmės tiems patiems Vakarams skirtų nepigių įvaizdžio kampanijų. Žiemos olimpiada Sočyje 2014 metais, Pasaulio futbolo čempionatas 2018-aisiais, Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių susitikimas Vladivostoke šiemet – šie ir kiti renginiai turi pakelti Rusijos prestižą pasaulio visuomenės akyse. Tokie renginiai kainuoja nepigiai, ypač Rusijos sąlygomis, nes nemaža dalis lėšų eina pro šalį. Kai kurie rusų apžvalgininkai juos net vadina „korupcinėmis iniciatyvomis“.

REKLAMA

Tenka palaikyti aukštą retorinę tonaciją ir tikėtis, kad plataus užmojo šalininkų gausės. Sunku pasakyti, kaip yra iš tiesų, bet – štai toks viešas Kalugos srities gubernatoriaus Anatolijaus Artamonovo pareiškimas: „Kažkas turėjo atsirasti Rusijos žemėje, kad neįsitempęs, laisvai kurdamas tęstų Rusijos kaip pasaulio gelbėjimo centro įsitvirtinimą. Esu absoliučiai įsitikinęs: Rusijai lemta išgelbėti pasaulį“ (portalas „grani.ru“, 04 11). Galima, nors kažin ar verta, lyg tarp kitko paklausti, ar „gelbėjamieji“ pageidauja būti gelbėjami, ar Rusija „gelbės“ kaip visada – vienašališkai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiaip ar taip, „savizmas“ (Kremliaus remiamo jaunimo judėjimo pavadinimas „Naši“ – liet. „Savi“) Rusijoje gajus ir dažnai pristatomas kaip stiprybės įrodymas. Tiesa, kai gynybos pramonę kuruojantis vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas viešai pareiškia, kad rusų vaikučiams užteks žaisti su „Leopardais“ (Vokietija taip pavadintais tankais apginklavo savo armiją, juos taip pat eksportuoja į Europą, Lotynų Ameriką ir Artimuosius Rytus) ir Rusijai būtina pradėti gaminti tėvyninės ginkluotės žaislų modelius, tai vis dėlto skamba kaip anekdotas.

REKLAMA

Tebesielvartaujanti dėl geopolitinės galybės statuso praradimo (Sovietų Sąjunga rusams buvo sava) dabartinė Rusijos visuomenė gyvena sąmokslo teorijomis. Kaip „Hoover Institution“ paskelbtame straipsnyje „Rusijos galia ir silpnumas“ (04 08) rašo Konstantinas von Eggertas, dažniausiai Kremliaus kontroliuojamų rusiškų televizijų pokalbių laidose užduodamas klausimas: „Kam tai naudinga?“ „Tai“ gali būti bet kas – arabų pavasaris, ekonomikos krizė, sudėtinga euro situacija ir t. t., atsakymas į jį visada vienas: Amerika arba ją įkūnijančios metoniminės struktūros ar asmenys. Kai Kremlius ką nors daro kartu su Vakarais (pavyzdžiui, įveda sankcijas Iranui), skelbia, jog eina prieš visuomenės nuomonę, nors tą nuomonę daugeliu atžvilgių pats ir formuoja.

REKLAMA

Vienoje viešoje diskusijoje („grani.ru“, 04 10) rusų žurnalistas Nikolajus Rudenskis priminė, kad tai nėra Rusijos išradimas. Prieš porą šimtų metų vienas Amerikos patriotas pasakė garsią frazę: „Teisi ar ne, bet tai mūsų šalis!” Ir šiuolaikinėje Rusijoje populiaru skelbti, kad ji yra viskas, visi kiti – niekas. Vertinant istoriškai, pirmosios išskirtinio įvaizdžio pasaulyje kūrimu užsiėmė Jungtinės Valstijos. Amerika apskritai daug ką pradėjo pirma, dabar mes, pažangiausios pasaulyje socialinės sistemos eksstatytojai, iš Amerikos perimame beveik viską – pradedant įvaizdžio koncepcijomis ir baigiant strateginiu marketingu.

REKLAMA
REKLAMA

Pasaulis ne toks jau įvairus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Per rinkimų kampaniją konservatyvus ir uždaras V. Putinas savo kritikus vadino Amerikos marionetėmis. Dabar jau vienintelis respublikonų kandidatas į prezidentus Mittas Romney‘is vadina Rusiją svarbiausiu Amerikos geopolitiniu priešu. V. Putinas yra technokratas pragmatikas, atsainiai vertinantis sąjungas vertybių pagrindu ir pasisakantis už sandėrius „mes jums žaliavas, jūs mums – technologijas“. V. Putino ir M. Romney‘io rinkimų kampanijos bent jau simetriškos.

Iškart po akreditacijos prasidėjęs Amerikos ambasadoriaus Maskvoje Michaelo McFaulo pjudymas byloja veikiau apie psichologinę rusų savijautą, kokia Amerikoje buvo po Antrojo pasaulinio karo, kai įsibėgėjo šaltasis karas ir Jungtinėse Valstijose debiutavo makartizmas. Rusų valstybinė televizija pasiuntinį iškart apkaltino „oranžiniais“ kėslais ir ignoravo M. McFaulo dalykinius susitikimus su Rusijos užsienio reikalų ministru, prezidento ir premjero patarėjais užsienio reikalų klausimais.

Savotiška amerikonėjančios Rusijos alegorija galima laikyti 1917-ųjų spalio perversmo iniciatoriaus Vladimiro Uljanovo-Lenino ir kitų komunistinių režimų lyderių antrininkus, už pinigus pozuojančius Maskvos Raudonojoje aikštėje. Vienas iš penkių konkuruojančių Lenino antrininkų „Los Angeles Times“ žurnalistui prisipažino (01 15), kad nuolatiniai policininkų reikalavimai mokėti kyšį baigia jį „užknisti“ ir jis pradeda galvoti apie emigraciją, tarkime, prašyti politinio prieglobsčio Amerikoje.

REKLAMA

Sąvokos „American dream“ autorius amerikiečių rašytojas Jamesas Truslow Adamsas ją pirmą kartą pavartojo knygoje „Amerikos epopėja“ 1931-aisiais, per patį Didžiosios depresijos įkarštį: „Amerikietiškoji svajonė, kuri praeitame amžiuje priviliojo į mūsų krantus dešimtis milijonų žmonių iš visų tautų, nebuvo vien svajonė apie materialių daiktų gausą, nors tai, be abejonės, buvo labai svarbus veiksnys.“

Dėl to „svarbaus veiksnio“ amerikietiškoji svajonė patyrė ir tebepatiria įvairių nuotykių ir išbandymų. Rezultatas – poindustrinio kapitalizmo visuomenės yra patyrusios, laisvosios rinkos vėtytos ir mėtytos nevienalytės socialinės struktūros, vien pažodinė sąvokos „American dream“ interpretacija pirmiausia Amerikoje dabar atrodo veikiau kaip mąstymo (ir politikavimo) retro atmaina. Kremliaus elitas nekvaršina galvos dėl vertybių, siūlo „...svajonės“ soft versiją plius mesianistinę Rusijos misiją, taigi retro amerikonizmas Rusijoje pačiame įkarštyje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų