Dirbamos žemės ir triukšmingo hipodromo pašonėje valdininkai nusprendė laidoti žmones. Paraseinių ir Dumšiškių kaimų (Raseinių r.) gyventojai muša pavojaus varpais.
Šimtais parašų patvirtintą peticiją jie jau įteikė savo valdžios atstovams. Ko gero, dar nėra buvę, kad kapinės atvestų į ūkininko kiemą, o duobė numirėliui būtų kasama netoli šulinio.
Kapinės ateina į kiemą
Per 100 ha ekologinio ūkio valdantis Rimas Račiūnas sako, kad tokių valdžios ketinimų fone ne tik jo ekologinis ūkis nieko vertas, bet ir visos kalbos apie aplinkosaugą yra beprasmės. „Tik įsivaizduokite, nauja vieta kapinėms parinkta ant šaltinių maitinimo Šlyno upelio kranto, – pasakoja ūkininkas. – Mano sodyba – 5–6 metrais žemiau nei kapinės. Vadinasi, kapinių nuotekos plauks ne tik į Šlynos upelį, bet ir į mūsų šulinius.“ R.Račiūno tvirtinimu, vieta parinkta tiesiog prasilenkiant su sveiku protu. Vyras guodėsi, kad pavasarį ketino kasti tvenkinį, jau turi ir projektą. Tačiau dėl kapinių kaimynystės šios idėjos gali tekti atsisakyti. Tokioje pat situacijoje atsiduria ir Rotmanų bei Eimučių šeimos – kapinės ateitų iki pat jų kiemo tvoros. „Toji žemė, kurioje dabar numatyta įrengti kapines, kadaise buvo mūsų, – pasakojo Antanas Rotmanas. – Bet grąžinant nuosavybę devynių mums priklausančių hektarų neatidavė aiškindami, kad čia – apsauginė zona. Tą žemę valdė bendrovė.“
Apribojo žmonių laisvę
R.Račiūnas sako, kad šitokie valdžios veiksmai riboja jų laisvę, suriša rankas: „Į mano ekologinį ūkį investuoti didžiuliai pinigai, supirkta visa reikalinga žemės ūkio technika. Ši vieta mums yra labai brangi, mūsų šeimos čia nuo caro laikų gyvena.“ A.Rotmanas sako, kad niekur su savo karvių banda nepabėgs, bet sieks, kad kapinės nuo jo kiemo atsitrauktų. Ką daryti su savo nuosavybe, nebežino ir Jūratė Vaitkienė. Paraseinių kaime įsigijo žemės, įregistravo ūkininko ūkį, atliko geodezinius matavimus, pradėjo kurtis ir ketino statytis namą. Tuomet paaiškėjo, kad to daryti negalima, nes namas patenka į apsauginę kapinių zoną.
Prasta kaimynystė
Kaimiečiai įtaria, kad valdininkai vietą kapinėms rinko nesiteikdami jos apžiūrėti. Be to, pasak gyventojų, nė vienas sveiko proto žmogus nelaidos savo artimojo pelkėje. Mat kapinėms parinkta vieta yra labai žema, net po mažo lietaus ten ilgai telkšo balos. „Mus ramina, kad ten padarytų drenažą. O kur jį nuvestų? Į upelį ir mūsų šulinius“, – mano R.Račiūnas. Valdininkams pro akis praslydo ir tai, kad kapinės būtų šalia hipodromo. Pasak Paraseinių kaimo gyventojo Dainoro Bagdono, jau dabar nesunku įsivaizduoti, koks būtų jausmas, kai R.Šilanskas per garsiakalbius komentuotų, kuri kumelė pirmauja, ir tuo pat metu būtų giedama „Amžiną atilsį“. Be to, Raseinių hipodromas artimiausiu metu planuoja atsinaujinti. Tam iš Europos Sąjungos fondų jau skirta apie 5,4 mln. litų paramos.
Veiktų psichologiškai
R.Račiūnas sako, kad šioje situacijoje svarbūs ir psichologiniai momentai: „Mes kiekvieną dieną būtume priversti galvoti apie mirtį, naktimis languose atsispindėtų kapinių žvakių liepsnelės, visą laiką turėtume gyventi mirties šešėlyje.“ R.Račiūnas lengvai atremia tiems, kurie sako, kad nemažai kapinių yra pačiuose miestuose: „Mieste yra ir Raseinių kapinės, kurioms jau apie 600 metų. Bet kai jose pradėta laidoti, čia nebuvo nei miesto, nei kaimo. Senovės lietuviai tuo požiūriu buvo labai protingi. Tai miestas per šimtmečius iki kapinių atėjo, o kas norėjo, tas namą ir prie kapinių tvoros pasistatė. Bet jie tai darė savo valia.“ Beje, R.Račiūnas sako, kad šalia senųjų kapinių ir buvo ideali vieta joms tęsti į Arškainių kaimo pusę. Bet valdžios „gudručiai“ ten suprojektavę gyvenamųjų namų kvartalą, o kapinėms parinko hipodromo teritoriją. Žmones piktina ir tai, kad apie rengiamą detalųjį planą nebuvo jokios informacijos. „Gal ir parašė neaiškiam laikraštyje neaiškiom raidėm. Bet niekas to nematė. Šimtai žmonių negalėjo būti akli“, – įsitikinęs R.Račiūnas.
