Daugiau apie tai – TV3 Žiniose.
Kadaise buvo kapai, o dabar – miškas. Apie tai, kad teritorijoje palaidoti žmonės, šalia Aukštadvario esančio Mackantiškių kaimo gyventojas Marijonas sako sužinojęs atsitiktinai, dar 1986 metais, kai bevaikščiodamas mišku pastebėjo medinį kryžių. Ir paaiškėjo, kad toje vietoje kadaise buvusios kaimo kapinaitės.
„Mamos klausiu, kas ten per kryžius? Mama sako, kad čia buvo mūsų kapinės. Mamos čia palaidoti maži gimę tetos, dėdės, nes kai vaikų gimdavo daug, tai kas išgyvendavo, tie išgyvendavo, o kas ne, tai ne. Tai juos čia ir laidojo. Ir greičiausiai, kaip mama sakė, kad čia ir mamos seneliai yra palaidoti“, – prisiminė kapinaičių atradimą Marijonas.
Dabar ten kapų nė pėdsako, jo rasto kryžiaus irgi nelikę. Bet vyras visada čia užsuka prieš mirusiųjų pagerbimo dieną. Dega žvakutes, pabūna mintimis su išėjusiais, ir palieka vaišių – prie seniausios miško eglės, ant seno, apsamanojusio kelmo.
Išėjusiems vaišių tik jau kitose, Drabužininkų kaimo kapinėse palieka ir žvakutes dega Dzūkijos Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita. Moteris dar ir vaišių palieka.
Senos tradicijos išnyksta paskutinės
Senovėje taip darydavo dažnas, mat tikėjo, kad palikus duonos, lašinių, sviesto, ar obuolių, per didžiąsias šventes, o ypač per Vėlines, giminės mirusieji saugos visus metus.
„Senas paprotys, kadangi visada mūsų išėję protėviai buvo be galo mylimi, ir taip negalvodavo žmonės: kad štai mirtis, ir nutraukia visus saitus. Jie visada galvodavo, kad gyvena šalia mūsų. Ir štai vasara, saugo derlių, padeda mums darbuose. Jie visada šalia mūsų“, – apie senąsias tradicijas papasakojo Dzūkijos Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė.
Vyrai ir kurcinio ašarų, kaip sako kultūrologė, atsinešdavo, ir sustoję prie kaimyno kapo, išlenkdavo taurelę kitą.
„Sakykime, čia palaidotas Pranas, oi kiek jis gero padarė, koks jis sąžiningas buvo. Tai va vyrai, čia už Praną, prisiminkime. Moterys atsinešdavo duonos, pasak vienos pateikėjos, „spatkelį“ sviesto užsitepdavo“, – kaip būdavo tuomet apibūdino R. Balsevičiūtė.
Labai svarbu per Vėlines buvo uždegti vaškinę žvakutę. Tiesa, kitokių senovėje ir nebuvo, bet žmonės anuomet tikėjo, kad vėlės persikūnija ir į bites, o bitės juk gamina vašką.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė, etnologė Gražina Kadžytė sako, kad žmonės anksčiau kapus puošdavo tol, kol šeimos kapavietę žymėdavo medinis kryžius.
„Jeigu kryžius nupuvo, tai jį nuima, rudenį, iš to išėję mūsų Dzūkijos vėlinių laužai, laužuose gražiai sudegindavo, pelenėlį pabarsto, kad vešlesnė būtų žolė ir tų pačių kapų, ir krūmeliai, kurie auga ant tų kapų. Na, o po to vyrai naują kryžių pastatydavo“, – kalbėjo etnologė.
O jau kai nebuvo kam naujo kryžiaus statyti, buvo ženklas, kad giminė išmirė, ar išvažiavo, ir kapavietė turi būti palikta ramybėje. Ir tuoj po Vėlinių, iki pat pavasario žmonės kapų nelankydavo. Užsukdavo jau tik prieš pat Velykas, dažnas nešinas Velykų margučiu.
Visą reportažą žiūrėkite aukščiau pateiktame vaizdo įraše.
