Kuria naują gyvenimą
Arvydas Kaminskas šypsosi: prieš porą mėnesių vieną šeštadienio rytą anksti pakilęs sugalvojo nuvažiuoti nupirkti Ingai gėlių į Šiaulių centrinį turgų, o ten pamatė mažutį šuniuką juodomis akutėmis. Nupirko.
Džiūgavo visi namiškiai, namuose tapo dar jaukiau ir smagiau. Namuose, kuriuose 14 metų jie buvo tik svečiai, atvažiavę paatostogauti po sunkių darbų Ispanijoje.
Nuo gegužės šeima savo namuose vėl šeimininkai. Visi daiktai jau radę savo vietą, dukrelė įsikūrė savo kambaryje.
„Kai jau buvome nusprendę grįžti, domėjausi, kokio darbo Lietuvoje yra, ko galėčiau imtis, – pasakojo Arvydas. – Išsilaikiau papildomas vairavimo kategorijas ir tapau tolimųjų reisų vairuotoju. Tik tada, kai turėjau darbą ir žinojau, kad aprūpinsiu šeimą, parvažiavome.“
Antrokei dukrai parinkta pradinė mokykla šalia namų, surasta lietuvių kalbos mokytoja, kuri padėjo jai pasivyti bendramokslius, nes nuo trejų metų, pagal Ispanijoje galiojančią tvarką, mergaitė mokėsi ispaniškoje mokykloje.
Pora dar pratinasi, kad gatvėse šiauliečiai rūstūs, nesisveikina ne tik pardavėjai parduotuvėse, bet ir kaimynai, nesišypso vieni kitiems. Ispanijoje greitai priprato prie šilto ir mandagaus net ir nepažįstamų žmonių bendravimo.
„Vis pagaunu save, kad per pėsčiųjų perėją praleidusiam vairuotojui padėkoju pakeldamas ranką, nusišypsau“, – pasakoja vyras.
14 metų žemės ūkio darbų
Prieš keturiolika metų dirbęs taksistu Arvydas matė, kad toks darbas sunkiai padės išlaikyti šeimą. Taksi firmos ėmė sunkiau verstis, darbo mažėjo, uždarbio taip pat. Bičiulis didelę vairuotojo patirtį turinčiam Arvydui pasiūlė už kelių šimtų dolerių atlygį nuvežti jį į Ispaniją ir keletą dienų ten pabūti.
„Pasilikti dirbti net negalvojau. Tačiau nuvažiavus į Ispaniją kilo mintis padirbėti“, – pasakojo Arvydas.
Katalonijos regione, kuris yra Ispanijos šiaurės rytuose, į darbą priėmė ūkininkas. 24 hektarų vaismedžių sode reikėjo dirbi įvairius darbus.
Kelis mėnesius padirbėjęs, pasiūlė prisijungti Ingai – skinti obuolius. Po pirmojo darbo sezono į Šiaulius parvažiavusi pora ėmė svarstyti galimybę abiem išvažiuoti ilgesniam laikui. Užsidirbti pinigų buto remontui, įsigyti baldams, automobiliui.
„Pradžia užsienyje buvo labai sunki: atlyginimas mažas, darbas sunkus, ilgos darbo valandos. Reikėjo ir pačiam išgyventi, ir šeimai parsiųsti pinigų, – pasakoja vyriškis. – Darbo sode patirties – jokios. Visą gyvenimą Šiauliuose, daugiabutyje, gyvenęs. Visko teko mokytis. Oro sąlygos ne pačios geriausios: žiemą greitai temsta, šalta, tamsoje vaismedžius genėdamas žiūri, kad pirštų nenusikarpytum, o vasarą – karšta.“
Dviese lengviau
Įgijęs patirties, ūkio šeimininkų pasitikėjimą, įrodęs, kad dirba kruopščiai ir atsakingai, Arvydas sulaukė ir didesnio atlyginimo. Ūkyje buvo pastatyti vaisių rūšiavimo, saugojimo, pakavimo sandėliai, juose reikėjo papildomų darbininkų.
Kvietimą dirbti Inga priėmė. Darbo ūkyje abiem daugiausiai būdavo nuo kovo iki spalio pabaigos. Arvydas po 10 valandų neišlipdavo iš traktoriaus, o Inga neišeidavo iš sandėlio.
Darbdaviai griežtai laikydavosi darbo ir poilsio valandų. Pradėję dirbti nuo 8 ryto, turėdavo 20 minučių priešpiečių pertrauką prieš 10 valandą, pietų valanda prasidėdavo nuo 13 valandos, 19 valandą darbas baigdavosi. Šeštadienis iki pietų taip pat būdavo darbo diena.
„Dirbome kartu su afrikiečiais, tačiau su lietuviais bendraudavome. Jie dirbo kituose ūkiuose 30-40 kilometrų spinduliu, – pasakojo Inga. – Patys ispanai į draugystes nesileisdavo, pasilabins, šypsosis, tačiau į svečius nekvies, jie daug bendrauja savo šeimose.“
Ispaniškas gyvenimas
Gyveno šeima akmeniniame šimtamečiame name, kuriame nebuvo šildymo. Žiemą namas ne tik įšaldavo, bet ir apaugdavo pelėsiu.
Tokiomis sąlygomis buvo sunku gyventi, todėl pasistatė krosnį, visaip naikino pelėsį, tvarkė buitį, vasaromis ruošdavo malkų atsargas žiemai.
Gyveno ūkiškai: išsiprašė iš šeimininkų arą žemės, užsiaugino pomidorų, agurkų. Įsiveisė vištų, pirko kiaulių mėsai. Atvažiavę iš miesto išmoko visų kaimo darbų.
„Mūsų šeimininkų ūkis vis plėtėsi. Atvažiavome dirbti 24 hektarų sode, o išvažiuojant jau buvo 40 hektarų. Ūkyje ne tik samdyti darbininkai, bet ir patys šeimininkai nuo aušros iki sutemų plušėjo. Mano darbus dabar dirba trys vyrai“, – pasakoja Arvydas.
Laisva diena – sekmadienis – ar atostogos buvo skirtos ne tik namų ruošai, bet ir trumpoms kelionėms po Katalonijos regioną, kalnus, prie jūros, nukakdavo į didžiuosius miestus: Barseloną, Žironą, apsilankė Prancūzijoje.
„Konfliktų neteko patirti nei su lietuviais, nei su ispanais. Dirbi savo darbus, su šeimininkais palaikai dalykiškus santykius, su tautiečiais draugiškus“, – dalijosi patirtimi vyras.
Duktė paskatino greičiau grįžti
„Visada norėjome, kad mūsų dukra augtų Lietuvoje, bendrautų su lietuviais, būtų šioje kultūroje, o ne girdėtų mūsų pasakojimus“, – sakė tėvas.
Pora, galvodama apie sugrįžimą į Lietuvą, pasitardavo ir vis nuspręsdavo dar metus padirbėti. Tačiau kai išgirdo, kad penkiametė duktė žaisdama pati su savimi kalba kataloniškai, mokykloje visą dieną būna tarp ispaniškai kalbančių – sukluso: ji gali nebenorėti būti lietuvė, kalbėti lietuviškai, namais jai taps Ispanija.
„Parsivežtume ją penkiolikos metų į Lietuvą, o ką ji čia darytų? Ji nenorėtų čia gyventi. Ten ir vaikų bendravimas kitoks, jie jaučiasi visi vienodi: ar turtingesnis, ar biednesnis, skirtingos rasės ar tikėjimo, – dalijosi patirtimi tėvai. – Ten nebuvo lenktynių, kieno telefonas yra geresnis. Ispanijoje telefonas buvo tik ryšio priemonė.“
Tėvai matė, kad jų mergaitė Šiauliuose ilgisi Ispanijoje likusių draugų, bendramokslių, vis varto nuotraukas, internete žiūri ispaniškus filmukus, dažnai lanko mokyklos tinklalapį.
„Šiauliuose susidraugavusi su kiemo mergaitėmis, klasės draugais, ėmusi lankyti būrelius įsiliejo į naują gyvenimą. Ji leido nuotraukas, ispaniškas knygas ir daiktus sudėti į dėžę“, – džiaugėsi dukters adaptacija mama.
Gyvenimas pasidalijo į dvi dalis
Praėjus pusmečiui nuo sugrįžimo pora dar pasikalba apie Ispaniją, ten likusius darbdavius, bendradarbius, lietuvių bendruomenę. Ilgisi visko.
„Turbūt normalus yra ilgesys. Tiek metų išgyvenome svetimame krašte. Sunku buvo krautis daiktus. Supranti, kad šitas gyvenimo etapas pasibaigė ir prasideda kitas, – šypsojosi vienas kitam Inga ir Arvydas. – Nežinome, ar pavyks mums Lietuvoje, bet tikime, kad priprasime. Pagrindinė užduotis – įsitvirtinti, padėti adaptuotis“.
Pora jaučia, kad gyvenimas pasidalijo į dvi dalis: Ispanijoje ilgėjosi Lietuvos, Lietuvoje – Ispanijos. Arvydas sako, kad daugelis emigrantų taip jaučiasi. Kalbėjęsis su to paties likimo žmonėmis, girdėjo, kad visi atvažiavo laikinai – užsidirbti, daugelis nori parvažiuoti namo – į Lietuvą.
„Jei nori užsidirbti, turi labai taupyti, bet daugelis tautiečių Ispanijoje perka išsimokėtinai naujus automobilius, kitus daiktus. Dirba, kad galėtų atiduoti paskolas, – pasakoja šiaulietis. – Nesusitaupo pinigų nei butui Ispanijoje, nei Lietuvoje. Taip ir gyvena daug metų „laikinai“ Ispanijoje, su mintimis grįžti. Bet jie atitolsta ir į Lietuvą kažin ar sugrįš.“
