Regina MUSNECKIENĖ
Lietuvą sukrėtė dar viena žiaurumo apraiška. Įgrūsta į automobilio bagažinę gyva sudeginta septyniolikmetė.
Net vežama bagažinėje, atsidūrusi beviltiškoje padėtyje, mergaitė nepasimetė – bandė gelbėtis skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą.
Deja, į Bendrąjį pagalbos centrą sujungtos kelios tarnybos, pilnos antpečiuotų vyrų, nesugebėjo jai padėti.
Valstybės institucijos pralaimėjo prieš kelis banditus. O kiek tokių pralaimėjimų jau būta.
Užuot atsiprašiusios mergaitės tėvų ir subtiliai patylėjusios bent tomis dienomis, kai laidojant kančiose mirusį savo vaiką iš skausmo ir nevilties plyšta artimųjų širdys, tarnybos baksnoja viena į kitą pirštais, nusipurtydamos kaltę.
Pareigūnai giriasi, jog operatyviai sulaikė įtariamuosius. Bet mergaitės jau nebėra.
Pagalbos besišaukiančiai septyniolikmetei nepadėjo nei mobiliuosius telefonus bei SIM korteles visokiais būdais brukančios mobiliojo ryšio bendrovės, nei kaip panacėja pristatomas Bendrasis pagalbos centras. Pagalba prilygo adatos paieškoms šieno kupetoje.
Į Lietuvą trumpam grįžę užsienyje gyvenantys vaikai pakraupsta nuo blogų naujienų. Papjovė, pakorė, nušovė, nusižudė, leido numirti medikai, žuvo avarijoje... Net viena TV laida buvo pavadinta „Kriminalinė Lietuva“, ir mes ją priėmėme kaip natūralią duotybę.
Šalyse, kur gyvena po keliolika milijonų žmonių, visuomenę tik retkarčiais supurto tokios žinios. Ten dažniausia siautėja teroristai.
Iš kur tarp lietuvių tiek neapykantos? Juk be neapykantos užtaiso nesudeginsi gyvo žmogaus.
Galima paklausti ir kitaip. Kiek mokykloje pamokų, kiek viešoje erdvėje pagarsinamų istorijų ir faktų, aukštinančių meilę? Meilę savo motinai ir tėvui. Tėvų meilę savo vaikams. Moters meilę savo vyrui ir vyro – moteriai. Meilę silpnesniam už save. Meilę gyvūnui, augalui ir visam tobulam Kūrėjo mums atiduotam pasauliui.
Šis žodis nūdienos erdvėje tarsi nublanko. Jo lyg ir nėra. Egzistuoja kažkokie plastmasiniai pakaitalai. Tarnystė iškreiptiems kūno poreikiams. Malonumų paieškoms.
Altruistiška, pasiaukojanti meilė iš viso laikoma kvailyste arba veidmainyste.
Meilė, kaip ir daugelis kitų tikrų senųjų vertybių, tapo mainų, pirkimo – pardavimo objektu.
O moralė be meilės sugrįžo kokiu šimtmečiu atgal. Tik dabar ją dar greičiau devalvuoti padeda modernios technologijos. Nusikaltėliams po ranka internetas, mobilusis ryšys, greiti automobiliai, svaigalai ir narkotikai, kad drąsiau būtų.
Puoselėti meilės artimam neskatina ir socialinė aplinka. Kasdienė kova už būvį pasireiškia įvairiuose visuomenės lygmenyse. Kas konkuruoja dėl darbo vietos, kas dėl aukštesnės padėties visuomenėje, kas dėl pinigų, kas dėl savo verslo, kas dėl duonos kąsnio, kas dėl gurkšnio svaigalų. Senesnės demokratijos šalyse žmonės konkurenciją priima kaip natūralų reiškinį.
Lietuviai, pripratę prie tarybinės lygybės, dėl konkurencijos patiria kasdienį šoką. Konkurentas tapatinamas su priešu. O priešo galima neapkęsti.
Europa mums diegia savo tvarką. Nuolat akcentuoja žmogaus, ypač vaiko teises. Ir nekalba apie pareigas.
Juk nusikaltimus dabar jau daro ta karta, kuri užaugo nebarama mokytojų, puikiai žinodama visas savo teises, bet neišmokyta nei pareigos, nei meilės, nei pagarbos kito žmogaus teisėms.
Paniekintas mokytojo ir tėvų autoritetas. Priveista pusiau gyvulių, kuriems nieko nereiškia perlipti taisykles, prilygstančias silpnam elektriniam piemeniui, pastumti kuklesnį, pažeminti protingesnį, pasityčioti iš doresnio.
Ir nėra jiems atskiro rezervato. Jie gyvena tarp mūsų.
Mes verčiami gyventi ne savo, o Europos protu. Bet Europos protas lietuviškoje realybėje kartais pakvimpa beprotybe. Tuomet ir nekalto vaiko pagalbos šauksmas paklysta painiuose biurokratų labirintuose.
Paaiškėja, jog neretai tuose labirintuose paklysta ir patys biurokratai, kiekvieną krustelėjimą dėl žmogaus prilyginantys sunkiam iššūkiui.
O ir mes patys pamažu atprantame protauti. Darome viską, ką liepia Europa. Steigiame neveiksnius bendrosios pagalbos centrus ir kitokias nesąmoningas institucijas, siurbiančias mokesčių mokėtojų pinigus.
O tuo tarpu dėl lėšų stygiaus uždaromos kaimo mokyklos. Mokiniai po keliolika kilometrų vežiojami į miestelius ir miestus. Ne paslaptis, jog kartais miškingomis vietovėmis arba pagrindiniais plentais, kur važiuoja daug automobilių, nesulaukę maršrutinio autobuso, patraukia pėsti.
Kaip po Panevėžio rajono tragedijos turi jaustis tėvai, išleisdami į už keliolikos kilometrų esančias mokyklas savo vaikus? Juk tai, kas nutiko mergaitei iš Dembavos, gali nutikti kiekvieno iš mūsų vaikui.
Kas apsaugos? Juk valstybė tokia neįgali.
