Viskas, kas tikra, nuoširdu, nesuvaidinta, nepaslėpta po kaukėmis ar dirbtinumu, pasiekia kito žmogaus sielą ir širdį, tad nieko nestebina, kad Sigitos eiles socialiniuose tinkluose, kur ji svajingai pasivadinusi „Meilės lyrika“, skaito dešimtys tūkstančių žmonių.
Eilės liejasi taip laisvai, kad kartais jas berašant atrodo, jog galvoje ima skambėti melodija – taip iš kūrybos gimsta ir dainos, kuriose svajinga muzika susipina su lyg upė tekančiais žodžiais.
Geriausios eilės gimsta spontaniškai
Kūryba S. Jonutienei niekad nebuvo svetima – pirmajam prisiminimui apie savo sukurtą eilėraštį jau ne viena dešimtis metų, tačiau jis vis dar gyvas, lyg viskas būtų įvykę ką tik, o ne dar sėdint mokyklos suole.
„Būdama gal antroje klasėje, sukūriau mamai eiles Kovo 8-osios proga. Jos gavosi tikrai gan įdomios, kaip tokio amžiaus vaikui“, – su šypsena atsimena ji.
Mintys ant popieriaus lapo intensyviau ėmė lietis paauglystėje – pirmųjų susižavėjimų, meilių laikotarpiu. Nuo pat tada šis Sigitos pomėgis nebepaliko.
Jau net suskaičiuoti, kiek eilėraščių prirašyta, turbūt nesugebėtų niekas – greitai pamestų skaičių, nes, kai eilės gimsta iš širdies, kai norisi visą pasaulio grožį sudėti į žodžius, lapai pildosi vienas po kito.
Įkvėpimas gali užklupti bet kur
Tik rašo Sigita ne ant lapų ar į sąsiuvinį – dažniausiai mintys nugula telefone, vėliau perkeliamos į kompiuterį, nes įkvėpimas gali užklupti bet kur, o tai būna vienintelis tuo metu po ranka esantis daiktas.
„Geriausios eilės tikriausiai gimsta spontaniškai – tada jas reikia tik užrašyti. Buvo laikotarpis, kai turėjau mažą šuniuką špiciuką, eidavau rytais pasivaikščioti su juo ir stebėdavau gamtą.
Kartais per pasivaikščiojimą sukurdavau ir po porą eilių. Sustoji – užrašai, sustoji – užrašai, ir taip gimsta eilės. Labai daug duoda gamta“, – sako S. Jocaitė-Jonutienė, tačiau priduria, kad niekas neprilygsta savam, tyliam, jaukiam kampeliui.
Ir išties didžiausias įkvėpimo šaltinis jai – ne tik gamta, bet ir gyvenimo įvykiai. Ką jaučia, tą ir norisi sutalpinti į kūrybą. O gyvenimas – spalvingas, kupinas tiek šviesių, tiek tamsesnių epizodų, kurie atsispindi ir eilėraščiuose:
„Labai daug kas, paskaitę eiles, sako: „Jos lyg man rašytos.“ Žmones tikriausiai užkabina gyvenimiškas potėpis, nes eilėse iš tikrųjų daug išgyvenimų – ir laimės, ir meilės, ir skausmo.
Kadangi pasivadinau „Meilės lyrika“, buvo laikotarpis, kai eilės buvo vien apie gyvenimą ir meilę. Vėliau, kai skyriausi ir norėjosi surasti savo žmogų, rašėsi jau kitokios eilės – jos irgi daug kam patiko, nes visada buvo pozityvios, mielos.“
Kūryba padeda atsitiesti po dukros mirties
Grožį gali persmelkti įvairios emocijos – ne visada tik teigiamos. Vėlgi, jos nulemtos gyvenimiškų įvykių ir skaudžių patirčių. Dėl to pastaruoju metu Sigitos eilėraščiuose skaitytojai dažniau įžvelgia ne džiugesį, o skausmą.
Gražiausios žiemos šventės pernai Sigitos šeimai buvo pažymėtos skaudžia netektimi, kurios paliktos žaizdos persismelkė ir į kūrybą.
„Pastarasis periodas yra sunkus – per Kalėdas netekome dukros. Ji labai sunkiai sirgo visus metus, gydėsi nuo vėžio. Situacija buvo labai žiauri. Todėl ir eilės – liūdnos, apie išgyvenimą, apie sunkumus.
Jai mirus, nežinau... Atrodo, kad galėčiau visą knygą išleisti vien apie skausmą, nes po jos mirties rašydavau kiekvieną mielą dieną bent po kelias eiles – būtent apie skausmą, netektį. Gan įdomios eilės – ir visos skirtos dukrai“, – liūdnai ištaria ji.
S. Jocaitė-Jonutienė savo kūrybos eilėmis jau ne vienerius metus dalijasi socialiniuose tinkluose, „Meilės lyrikos“ puslapyje, tačiau čia atsiduria ne viskas, ką ji sukuria – nedaug dukrai parašytų eilėraščių pasiekė skaitytojus.
Sigita sako bijojusi ir atsiprašinėjusi savo skaitytojų, kad pastaruoju metu eilėraščiai kitokie, tačiau sulaukė daugybės palaikymo. Netektis – skaudi patirtis, su kuria yra susidūręs beveik kiekvienas.
„Gyvenime krenti į visokias duobes, bet skaitytojams ir tokios eilės patikdavo, nes jos labai jaudinančios. Labai didelė dalis žmonių yra netekę savo vaikų, artimųjų ar tėvų – jiems tos eilės yra „prie dūšios“, kaip sakoma“, – pasakojo pašnekovė.
Pačiai Sigitai skaudžios netekties akivaizdoje eilėraščių rašymas tapo savotiška terapija, pagalba, būdu paleisti bent dalelę skausmo: „Tada šiek tiek ir palengvėja, kai išsilieji kūryboje.“
Savo kurtomis eilėmis dalijasi su visais
Kūryba taip giliai įaugusi į moters kraują, kad kartais nereikia nieko daugiau, kaip tik vieno vienintelio žodžio. Iš vieno, atrodytų, niekuo neišsiskiriančio žodžio gimsta ištisi kūriniai.
Mūsų senos ir išpuoselėtos kalbos žodžius Sigita vertina ir visada eilėraščiuose kruopščiai suranda jiems vietą – dėlioja lyg dėlionę: sklandžiai, be klaidų. Jei ką ir keičia – tik vieną kitą žodelį. Juk sakoma, kad pirminė mintis – geriausia ir teisingiausia, todėl jos keisti ir nereikėtų.
„Aš sakau, kad jeigu jau eilės parašytos taip – jos tokios ir turi būti. Todėl dažniausiai nieko nekeičiu. Iš karto, kai sukuriu, dar kartą perskaitau – jei kokia mintis užkliūva, nes nesirimuoja ar kažko per daug ar per mažai, pakoreguoju iš karto. Bet taip būna nedažnai“, – šypteli moteris.
Būna dienų, kai įkvėpimas aplanko lyg stiprus vėjo gūsis – tuomet per dieną gimsta ir penki, kartais net septyni eilėraščiai. O kartais paprasčiausiai nepakanka laiko viską sudėti į žodžius ir perkelti ant balto, švaraus popieriaus lapo. Be to, jei turint laisvo laiko mūzos nepasirodo – nerašo, nes, kaip sako, jei kūryba „forsuojama“, tai ir jaučiasi.
Puikiausiai visas į žodžius sudėtas emocijas pajaučia skaitytojai. Sigitos eilių puslapį socialiniuose tinkluose seka apie 30 tūkst. žmonių. Vieni ją atranda naršydami, kiti – išgirdę dainas.
Anksčiau muziką jos eilėms kurdavo keli kompozitoriai, o dabar jau trejus metus kuria su širdies draugu Sauliumi Mikučioniu – kartu ir uždainuoja.
„Jis turi labai išskirtinį balsą, žmonėms tikrai patinka jo tembras. Kas klauso, sako, kad dainos labai geros. Net yra nemažas gerbėjų ratas, kuris tas dainas labai liaupsina. Yra auditorija, kuriai patinka“, – pasidžiaugia pašnekovė.
Eilėraščius liaupsina ir internautai – kai kurie komentaruose rašo, kad kasdien laukia naujų eilėraščių, kiti dalijasi, jog skaito tuos pačius po kelis kartus, žavisi Sigitos talentu, gebėjimu perteikti žodžiais tai, ką daugelis jaučia viduje.
Knygose – virš tūkstantis eilėraščių
Vis tik moteris pabrėžia, kad ne visas eiles kelia į socialinius tinklus – dalį pasilieka sau. Daugiau nei tūkstantis jų nugulė į penkias knygas. Pirmoji pasirodė 2017 metais, pavadinta „Sielos labirintai“, o naujausioji – „Dega širdis tavimi“ – išleista tik šiemet.
Pasakodama apie knygas, kuriose nugula sava kūryba, pašnekovė sako turbūt dar ilgai prisiminsianti vieną istoriją:
„Viena moteris neseniai puolė rašyti, kad gal galėčiau gauti jūsų knygą labai greitai. Ji taip gražiai išreiškė mintį, kad tik dabar atrado eiles – dieną naktį norisi skaityti – ir nori padovanoti knygą.
Ketvirtadienį gavau žinutę, o ji norėjo jau penktadienį turėti knygą – dukterėčia vyko aplankyti tetą į užsienį. Laiko buvo nedaug, galvojau: ar spės paimti tie kurjeriai, ar nepaims?
Ir kaip tyčia – gavosi sutapimas, kad kitą dieną turėjau važiuoti į Kauną. Skaitytojai tai buvo „vau“, ji buvo labai nustebusi, dėkojo, kad viskas taip gavosi“, – šypsodamasi prisimena S. Jocaitė-Jonutienė.
Užvedus kalbą apie tai, kas, jos nuomone, labiausiai traukia skaitytojus, moteris nedvejodama sako – nuoširdumas. Kai jaučiama, kad įdėta visa širdis, nuo to sunku atsitraukti. Tad „Meilės lyrikos“ kūrėja ir toliau kasdien dalijasi eilėraščiais ir jau renka juos šeštai knygai.
Kada ji pasirodys – nežinia. Pirmiausia norisi sukaupti bent 200 eilėraščių, mat maždaug tiek jų yra kiekvienoje knygoje. Tad dabar – metas, skirtas eilių kūrybai, o atėjus savam laikui pasirodys ir šeštasis kūrybos rinkinys.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
