Šiandien, praėjus 25-eriems metams nuo lemtingos autoavarijos, 48-erių moteris kalba apie pasirinkimą – ne tik išgyventi, bet ir gyventi visu pajėgumu. Ji parašė knygą, kuria turinį socialiniuose tinkluose ir tapo įkvėpimu kitiems. Tačiau iki šviesos ji ėjo per gilią tamsą – lydimą fizinio skausmo, nežinios ir nebylaus klausimo: kodėl gyvenimas taip staiga apsivertė?
Gyvenimą apvertusi autoavarija
2000-ųjų vasario 12-oji Ingos gyvenimą padalijo į „prieš“ ir „po“. Tą naktį vos 22-ejų metų mergina pateko į itin rimtą autoavariją, kuri negrįžtamai pakeitė jos likimą.
Vakarą ji leido su draugu picerijoje Vilniaus centre. Apie pirmą valandą nakties pora išvyko automobiliu. Vaikinas, sėdęs prie vairo, nuo Tauro kalno leidosi 160 km/h greičiu.
Tą dieną sniegas buvo pradėjęs tirpti, kelias slidus, vietomis – plikledis. Didžiuliu greičiu nusileidžiant nuo kalno automobilis tapo nevaldomas ir rėžėsi į apšvietimo stulpą. Kartu su juo važiavo ir Inga.
„Jo mašina skilo per pusę. Draugas žuvo vietoje – iškrito iš automobilio dėl smūgio. O man automobilio dalys atpjovė kojas dar esant viduje. Per stebuklą tik išlikau gyva“, – pasakoja Inga.
Jos širdis buvo sustojusi net du kartus. Iš to vakaro ji teprisimenanti keletą epizodų, o paskutinis aiškiai išlikęs vaizdas – kai kartu su draugu ėjo link automobilio. Vėliau – viskas lyg nutrūko.
Atsipeikėjusi reanimacijos skyriuje ligoninėje Inga sužinojo, kad pateko į autoavariją. Ji reanimacijoje praleido 17 parų.
„Atsibudau ir pamačiau prieš save laikrodį. Fone girdėjau aimanas, pati negalėjau pajudėti. Bandžiau pakelti ranką, mačiau, kad kažkas vaikšto, norėjau pakviesti, bet kūnas manęs neklausė... Mane suerzino, kad negaliu net pakelti rankos“, – skaudžius momentus prisimena Inga.
Kvėpuoti jai nereikėjo – oras ėjo į plaučius per kvėpavimo aparatus. Kalbėti tuo metu negalėjo, tačiau seselė pašnibždėjo: „Tu patekai į avariją.“ Inga neprisiminė nei su kuo, nei kaip viskas nutiko.
„Aš nelabai suvokiau, kad netekau kojų... Po to teko sužinoti, kad sužeidimai buvo per visą kūną: stipri galvos trauma, sutrupintas žandikaulis, pažeista nosis, įskilęs kaklo slankstelis, lūžusi dešinė ranka, paralyžiuota kairė ranka, sulūžę šonkauliai“, – košmarišką patirtį atkuria moteris.
Ji buvo visiškai prikaustyta prie lovos. Vienintelis dalykas, ką galėjo – tai atmerkti arba užmerkti akis.
„Teko atsidurti pasaulyje, kuriame net negalėjau įsivaizduoti, kad kada nors teks būti“, – sako Inga.
Atskleidė, kaip jautėsi gijimo laikotarpiu
Moteris pasakoja, kad pats gijimas po avarijos buvo stebėtinai sklandus ir gana greitas. Ji tvirtai tiki, kad tai – Dievo galia, nes jos širdis buvo sustojusi net du kartus: kartą pakeliui į ligoninę, kitą – reanimacijoje.
Ji buvo netekusi daug kraujo, o medikai jos išgyvenimo galimybes vertino vos 30 procentų.
„Aš reanimacijoje išbuvau 17 dienų, o iš ligoninės išrašė praėjus nepilnai dviem mėnesiams. Viskas labai sklandžiai gijo.
Reanimacijos skyriuje išgyvenau neapsakomą potyrį – jutau, kad Kristus buvo lyg mano lovos gale. Žinojau, kad viskas bus su manimi gerai. Turėjau visišką ramybę – jei Jis yra su manimi gyvenime, viskas bus gerai“, – pabrėžia Inga.
Reakcija supratus, kad neteko kojų
Anot moters, aiškus suvokimas, kad ji nebeturi kojų, atėjo ne iš karto. Tą akimirką, kai buvo vežama tikrinti kairės – paralyžiuotos – rankos nervo, o tėtis ją nukėlė nuo lovos į neįgaliojo vežimėlį, Inga dar iki galo nesuprato, kas su ja nutiko. Ji labai nenorėjo sėsti į vežimėlį, bet tikroji emocinė reakcija užgriuvo kiek vėliau.
„Kai mama uždėjo man kelnes, kai pažiūrėjau žemyn ir pamačiau kabančias kelnių klešnes, mane apėmė isterija – supratau, kad neturiu kojų ir negaliu eiti. Man davė raminamųjų“, – atvirai dalijasi ji.
Iki tol, pasak Ingos, ji visą laiką gulėjo. Nors medikai buvo pasakę apie amputaciją, tol, kol jos kūnas buvo užklotas antklode, o pati nematė to savo akimis, protas tarsi saugojo nuo pilno suvokimo. Ji žinojo, bet vis dar nesuprato skaudžios realybės iki galo.
Realybė grįžus iš ligoninės
Sugrįžimas namo po ligoninės nebuvo lengvas. Inga prisimena, kad tuo metu jai buvo be galo sunku – tiek fiziškai, tiek emociškai. Reikėjo mokytis visko iš naujo, o skausmas buvo toks stiprus, kad ji nežinojo, kur dėtis.
Skaudėjo visą kūną, o kairėje rankoje – iki šiol jaučiamas nuolatinis, deginantis skausmas dėl patirtos nervo traumos.
„Neįsivaizdavau, kaip toliau gyventi. Gyvenome penktame aukšte, o namai nebuvo pritaikyti neįgaliesiems. Negalėjau išeiti iš namų – buvo baisu“, – pasakoja Inga.
Pirmasis jos tikslas buvo aiškus – gauti kojų protezus ir sugrįžti į darbą oro uoste, kur dirbo iki avarijos. Jai tai atrodė tarsi bilietas atgal į normalų gyvenimą. Tačiau realybė pasirodė esanti kur kas sudėtingesnė – vaikščioti su protezais be kelių sąnarių buvo nepaprastai sunku.
Nepaisant visko, Inga tvirtai tikėjo, kad gali grįžti į aktyvų gyvenimą, todėl ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad gautų tinkamus protezus. Nors pirmieji protezai buvo pagaminti, skausmas vaikštant su jais buvo toks didelis, kad net kentėti pasidarė nebeįmanoma.
Ieškodama išeities, ji pradėjo naršyti internete, domėtis, kas galėtų padėti užsienyje. Ji rado keletą kompanijų, parašė joms laiškus – ir jau kitą rytą sulaukė atsakymo iš Kalifornijos.
„Man buvo siurprizas, kad nepažįstamas amerikietis maloniai atsakė ir norėjo man padėti. <...> Vėliau amerikietis atskrido į Lietuvą, padarė protezus čia“, – pasakoja Inga.
Naujieji protezai leido jai vaikščioti be skausmo. Tiesa, protezai nuolat reikalaudavo nuolatinio pritaikymo prie kūno – ypač svorio pokyčių.
Šitaip, praėjus trejiems metams po avarijos, Inga pirmą kartą atsidūrė Kalifornijoje – ten, kur prasidėjo jos naujas gyvenimo etapas. Šiuo metu Inga su protezais jau nebevaikšto.
Siunčia patarimą iš savo gyvenimo
Inga sako, kad labai daug priklauso nuo žmogaus mąstymo būdo. Ji pati visada turėjo tvirtą tikėjimą, kad su Dievu įmanoma viskas – net tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma.
„Esu įsitikinusi, kad mūsų ateitis nepriklauso nuo to, kas atsitinka, o nuo to, kaip į visa tai žiūrime ir ką darome su tuo, kas nutinka.
Reikia kovoti. Jeigu jau atsitiko – tai bus mano gyvenimo patirtis, bet svarbiausia yra nenuleisti rankų ir nepriimti minties, kad tavo gyvenimas baigėsi“, – sako ji.
Anot moters, jei kovosi, nenuleisi rankų, gyvenimą galima pakeisti. Svarbiausia – nepasiduoti.
Šiandien Inga gyvena visiškai kitaip nei kadaise atrodė įmanoma. Ji džiaugiasi gyvenimu, įkvepia kitus savo istorija ir dalinasi žinute, kad jokia tragedija nėra pabaiga.
2018 metais ji parašė knygą, o šiemet išleido ją lietuvių kalba „Nesustabdoma – tai pasirinkimas“.
Taip pat ji aktyviai kuria turinį socialiniams tinklams ir savo pavyzdžiu įkvepia kitus nepasiduoti net tada, kai gyvenimas sugriūva iš pagrindų. Nes kiekvienas griuvėsis gali tapti pamatu naujam – daug stipresniam – aš.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
