„25-metė Dauno sindromą turinti mergina įgijo tris specialybes: slaugytojo, floristo ir fotografo. Neseniai viename sostinės darželyje, priimančiame nemažai šį sindromą turinčių vaikų, ji atliko savanorišką praktiką. Merginai labai patinka dirbti su vaikais, ji puikiai atlieka savo pareigas ir būtų labai lojali darbuotoja, nors dėl negalios jai ir reikia šiokios tokios pagalbos. Po savaitės ją būtų iš karto priėmę į darbą, jeigu ji gyventų Vilniuje. Deja, ji gyvena nedideliame mieste. Kaip tam jaunam žmogui, kuris dabar uždarytas namuose, padėti? Nuo ko pradėti? Ar po šios konferencijos galėsiu jai paskambinti ir pasakyti – yra išeitis, galim pabandyti?“ – nuskambėjo konferencijos dalyvės klausimas.
„Epilepsija sergantiems žmonėms taip pat labai sunku susirasti darbą, netgi tose įmonėse, kurios skelbiasi įdarbinančios neįgaliuosius. Sužinoję apie mūsų ligą pasako: jūs išgąsdinsite mūsų klientus. Mums niekas nepadeda. Dauguma mūsų slepia savo ligą“, – konferencijoje prisipažino kita negalią turinti mergina.
Nerimą kelianti neįgaliųjų nedarbo statistika
Konferenciją pradėjęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis priminė Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos, kurią yra ratifikavusi ir Lietuva, 27 straipsnį „Darbas ir užimtumas“. Jame reglamentuota „teisė į galimybę užsidirbti pragyvenimui iš laisvai pasirinkto darbo ar iš laisvai priimto darbo pasiūlymo darbo rinkoje ir darbo aplinkoje, kuri yra atvira, tinkama visiems ir prieinama neįgaliesiems“. Deja, konferencijos dalyvių papasakoti pavyzdžiai akivaizdžiai neatitinka Konvencijos nuostatų.
Ministras pateikė ir naujausios oficialios statistikos duomenų, kurie paskatino susimąstyti. Pasak jo, iš šiuo metu Lietuvoje gyvenančių 160 340 darbingo amžiaus neįgaliųjų dirba 46 339 (29,8 proc.), o Užimtumo tarnyboje kaip ieškantys darbo užsiregistravę 9614 neįgaliųjų. Taigi 104 387 negalią turintys žmonės nedirba ir darbo neieško. Kodėl?
Tai išsiaiškinti siekta ir LŽNS atliktu tyrimu. Nors jo imtis gerokai mažesnė – į internete skelbtą klausimyną atsakė 193 dirbantys ir 340 nedirbančių neįgaliųjų, vis dėlto, pasak šios apklausos rezultatus pristačiusios Ugnės Šakūnienės, kai kuriuos apibendrinimus galima padaryti.
Stipresnė valstybinė pritaikomų objektų kontrolė.
Didesnis neįgaliųjų organizacijų įsitraukimas į aplinkos pritaikymo procesus.
Įstatymų tobulinimas.
Nežinau, man tai neaktualu.
Nedirbančių neįgaliųjų vizitinė kortelė
Nedirbantiems neįgaliesiems skirtą klausimyną užpildė 163 (47,9 proc.) moterys ir 177 (52,1 proc.) vyrai. Absoliučios jų daugumos – 83,5 proc. – negalia įgyta ir tik 16,5 proc. – įgimta. Pagal negalios lygį respondentai pasiskirstė taip: 0–25 proc. darbingumo lygį turi 22 proc. nedirbančių neįgaliųjų, 30–45 proc. – 45, o 50 proc. ir daugiau – 33 proc.
Svarbus ir šių žmonių išsilavinimas: aukštąjį išsilavinimą turi 41,5 proc. neįgaliųjų, vidurinį – 36,2 proc., pagrindinį – 12,3 proc., įgijo specialybę profesinės reabilitacijos centre – 8,5 proc., išsilavinimo neturi 1,5 proc. neįgaliųjų.
LŽNS atlikto tyrimo duomenimis, 78 proc. nedirbančių neįgaliųjų ieško darbo: 41,5 proc. nori dirbti ir darbo ieško nuolat, 36,5 proc. nori dirbti, keletą kartų bandė darbintis, bet nesėkmingai. Tik 21,2 proc. įsidarbinti nesistengė: 12,1 proc. darbo neieško, nes dirbti neleidžia sveikata, 4,1 proc. dirbti nenori, 5 proc. darbo neieško dėl kitų priežasčių.
Tyrime dalyvavę neįgalieji išskiria tokias pagrindines savo nedarbo priežastis: labai sunku rasti ar pritaikyti darbą pagal turimą negalią, trukdo nepritaikyta viešoji erdvė ir darbo aplinka, trūksta darbo įgūdžių, kvalifikacijos, nėra paslaugų, padedančių įsitvirtinti darbo rinkoje (atvejo vadybininko, transporto paslaugų ir pan.). Prie įsidarbinti trukdančių priežasčių priskiriama ir maža darbo pasiūla gyvenamojoje vietoje, vyresnis amžius, nelankstus darbo grafikas, psichologinės problemos, motyvacijos stoka, neigiamas darbdavių požiūris.
Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas prof. Boguslavas Gruževskis šį sąrašą dar papildė kitų, šiame tyrime nedalyvavusių, neįgaliųjų minimomis aplinkybėmis: negalėjimu dirbti dėl sveikatos sutrikimų, neigiama visuomenės nuomone ir baime netekti socialinių išmokų, nežinojimu, kaip ir kur ieškotis darbo, menku darbo užmokesčiu, išsilavinimo stoka. Pasak B. Gruževskio, svarbiausias nedarbo priežastis galima suskirstyti į tokias grupes: finansinis nesuinteresuotumas, informacijos trūkumas, profesinių kompetencijų stoka ir darbo motyvacijos trūkumas.
Daug lemia darbdavių požiūris
Tyrime dalyvavę neįgalieji akcentavo, kad gana dažnai įsidarbinti trukdo stereotipinis darbdavių požiūris į neįgalų darbuotoją. Su išankstine neigiama nuomone susidūrė beveik 90 proc. neįgaliųjų.
Pasak U. Šakūnienės, apklausa atskleidė, jog vis dar gajūs mitai, kad neįgalieji nuolat serga, todėl jų priimti neapsimoka, mažas jų darbo našumas, jie nieko nesugeba, nesusitvarko su pareigomis, gali dirbti tik tiek, kiek turi darbingumo procentų (pvz., 40 proc. darbingas asmuo gali dirbti tik 3–4 val.), pritaikant darbo ir poilsio vietas neįgaliesiems, reikia daug investicijų, kurios neatsipirks. Su jokiais mitais nesusidūrė tik 12 proc. anketą užpildžiusių neįgaliųjų.
Konferencijoje dalyvavusi neįgaliuosius ir kitus darbo rinkoje sunkiau pritampančius žmones (užsieniečius, vyresnius žmones) įdarbinančios UAB „Burokėlis ir krapas“ personalo vadovė Gintarė Burnickė teigė galinti paneigti daugumą šių mitų. Pasak jos, restoranų versle didelė darbuotojų kaita, o neįgalieji – lojalūs, pareigingi ir atsakingi darbuotojai. Galbūt tam įtakos turi mažesnės jų pasirinkimo galimybės, todėl gavę darbą šie žmonės jaučiasi dėkingi ir stengiasi jo neprarasti. Tai patvirtina jų darbuotojos Jelenos pavyzdys – viename iš bendrovės restoranų ji dirba nuo 2016 metų ir yra ilgiausiai dirbanti įmonės darbuotoja.
G. Burnickės teigimu, teigiamų poslinkių galima pastebėti ir pačiuose kolektyvuose, kai atsiranda motyvuotų neįgalių kolegų – tai skatina toleranciją ir pagarbą, jautresnė tampa darbo aplinka ir pan. „Pakelkite rankas, kas ieškote darbo! Pasikalbėkime po konferencijos“, – savo pranešimą apie žmonių su negalia integraciją baigė bendrovės „Burokėlis ir krapas“ personalo vadovė G. Burnickė.
Vilniaus regiono pertvarkos procesų ekspertės Kristinos Paulikės nuomone, darbdavių požiūrio problema ypač aktuali regionuose. Čia neįgalaus žmogaus įdarbinimą darbdaviai priima kaip neįgyvendinamą iššūkį, ypač jeigu užsimenama apie proto ar psichikos negalią turinčius žmones, todėl reikia su jais kalbėtis, aiškinti, šviesti. Pasak K. Paulikės, norint panaikinti tokią didžiulę atskirtį savivaldybės turėtų inicijuoti susitikimus su darbdaviais ir NVO.
Optimistinės perspektyvos
Darbo rinkos tyrimo instituto vadovas sako matąs šviesą tunelio gale. Netrukus ją pamatyti turėtų ir neįgalieji. B. Gruževskio teigimu, neįgaliųjų galimybės darbo rinkoje tik didės. Tam įtakos turės augantis darbo jėgos trūkumas, fizinės įtampos darbe mažėjimas, užimtumo rėmimo tobulėjimas ir visuomenės nuostatų kaita. Pasak jo, greitai visi įsitikinsime, kad neįgaliųjų užimtumas – tai efektyvi situacijos darbo rinkoje stabilizavimo priemonė.
Daugiau kaip dešimtmetį neįgaliųjų įdarbinimu besirūpinančios VšĮ „SOPA“ direktorės Jurgitos Kuprytės nuomone, norint besikeičiančioje rinkoje rasti vietą tiems, kuriems sunku konkuruoti, reikėtų mažinti kliūtis darbo vietose: pritaikyti darbo priemones, skirti papildomo laiko užduotims atlikti, numatyti pertraukėles, pašalinti stresą, nustatyti mažesnius normatyvus, numatyti ilgesnį adaptacijos periodą. Apie tai „SOPA“ atstovai nuolat kalba susitikimuose su darbdaviais. Jeigu darbdavys įsigilintų į individualius kiekvieno neįgalaus žmogaus gebėjimus ir surastų jo galimybes atitinkantį darbą, nekiltų nepagrįstų baimių, nereikėtų skųstis dėl nepateisintų lūkesčių. J. Kuprytė džiaugiasi, kad pamažu daugėja tai suprantančių darbdavių.
Štai „Rimi Lietuva“ įdarbino autizmo spektro sindromą turinčią moterį, neįgaliesiems jokių išankstinių sąlygų nekėlusiame „Pirmo blyno“ restorane įsidarbinusi mergina padarė tokią pažangą, kokios niekas net nesitikėjo. Tokiai pažinčiai su neįgaliaisiais ir jų galimybėmis padeda ir šiemet išbandyta bei žadama tęsti „SOPA“ iniciatyva – darbo šešėliavimas, arba užsienyje gerai žinoma „Duoday“ akcija, per kurią neįgalūs žmonės gali išbandyti įvairias profesijas, o juos priėmę darbdaviai įvertinti juos kaip potencialius darbuotojus.
Socialinės pasaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis taip pat akcentuoja didėjančias neįgaliųjų įsidarbinimo galimybes: mažinamas segreguotos darbo rinkos rėmimas, didėja finansavimas atviroje darbo rinkoje įdarbinamiems neįgaliesiems, Užimtumo tarnyboje atsirado 47 neįgaliesiems padedantys atvejo vadybininkai, teikiama pagalba įsidarbinant, tobulinama negalios nustatymo sistema ir pan.
Pokyčiams reikia laiko, bet jie jau vyksta.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
