Jo vadovaujamose mokyklose kartu su visais mokosi ir turintys negalią, ir iš užsienio grįžę, ir kitų individualių poreikių turintys vaikai. Tuo metu, kai mokyklų vadovai atsisako priimti kitokius vaikus dėl lėšų ir specialistų stokos, V. Bacys tvirtina, kad svarbiausia – ne kvalifikacija ir pinigai, o nuostatos ir vertybės.
Prasidedant šiems mokslo metams visuomenę apėmė nerimas – Lietuvos mokyklose trūksta pedagogų. Ką jau kalbėti apie poreikį mokytojų, turinčių įtraukiajam ugdymui reikalingą kvalifikaciją.
Manau, mokytojų kvalifikaciją pernelyg sureikšminame. Iš tikrųjų įtraukiajam ugdymui svarbiau ne kvalifikacija, o nuostatos. Kai inkliuzija netiki iš principo, tai yra nemanai, kad skirtingus vaikus galima mokyti vienu metu, tada ieškai, kaip tai pateisinti, ir atrandi šimtus priežasčių, kodėl tai gali atrodyti neįmanoma. O jeigu tiki, dažnu atveju rasi būdų išspręsti vienus ar kitus klausimus. Be abejo, sutinku, kad specialistų niekada nebuvo ir nebus per daug, bet taip pat svarbu būti lankstesniems, ieškoti įtraukiojo ugdymo organizavimo modelių. Iš tikrųjų skirtingi vaikai vienas kitam neturi klasėje trukdyti, ir yra daug būdų, kaip tuos dalykus spręsti, bet tie sprendimai nėra lengvi. Man netgi atrodo, kad tie, kurie neturi pedagoginio išsilavinimo ar tam tikro patirties šleifo, į inkliuziją žiūri paprastai ir praktiškai, aiškiai suvokdami realią situaciją. Kartais juokaudavau, kad gal bus gerai, kai pritrūks mokytojų, nes ateis nauja karta, kuri tam tikrus dalykus kurs nuo pradžios, galbūt visai naujai aktualizuos ir inkliuziją.
Vis dėlto ką daryti šiandien, kai trūksta specialistų, o mokytojai tiesiog bijo kitokių vaikų?
Baimes turime įveikti. Juk nugalime baimę važiuoti dviračiu, baimę būti atvirame vandenyje ir kitas panašias baimes, tas pats ir čia. Šimtai tėvų, auginančių tokius vaikus, nors nėra specialistai, randa metodų ir priemonių, nes nuoširdžiai domisi, kaip elgtis su tuo vaiku. Kiekvieno vaiko poreikiai yra individualūs, todėl mokytojas, dirbdamas su kiekvienu, turi taikyti vis naujas strategijas, nuolat ieškoti naujų ir jas keisti.
Mokytojas privalo mokytis visą gyvenimą. Dabartiniai mokytojai studijuodami aukštojoje mokykloje nesimokė dirbti kompiuteriu, bet didžioji dalis tai moka, ir dėl to klausimų nekyla. Tad nesuprantu, kodėl kyla toks pasipriešinimas, kai kalbama apie įtraukųjį ugdymą. Sovietmečiu kitokie vaikai mokėsi atskirose mokyklose, tad, be abejo, bendrojo ugdymo mokyklų mokytojai su tokiais vaikais dirbti nemoka. Vadinasi, reikia išmokti. Tam reikia pastangų, reikia skirti laiko ir lėšų.
Norite pasakyti, kad įtraukusis ugdymas mokytojams yra šių dienų iššūkis?
Būtent. Toks pat iššūkis, koks anksčiau buvo naudojimasis informacinėmis technologijomis ar užsienio kalbų mokymasis.
Girdėjau, kad pirmoji jūsų darbovietė buvo specialioji mokykla.
Baigęs istoriją, grįžau į gimtąjį miestą ir pradėjau dirbti Šiaulių logopedinėje mokykloje istorijos mokytoju ir auklėtoju. Ten dirbau lygiai tris mėnesius, nes pakvietė į gimnaziją. Vis dėlto tam tikros patirties spėjau įgyti.
Kaip mokytojams skiepijate nuostatas, kuriomis pats tikite?
Svarbiausia tai deklaruoti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Su mokytojais daug diskutuojame. Vis dėlto demokratija nuo anarchijos tuo ir skiriasi, kad tenka laikytis priimtų taisyklių. Man atrodo, kad švietime yra per daug anarchijos, kiekvienas mokytojas dirba taip, kaip jam atrodo. Bet mokytojas dirba sistemoje, o sistema veikia tada, kai visos posistemės veikia turėdamos tą patį tikslą. Mokytojas ir yra ta posistemė. Jeigu pabandysim vienu metu užsukti visus mechaninio laikrodžio mechanizmus, laikrodis sulūš. Mano nuomone, mokytojų kolektyvuose labai trūksta būtent sinchronijos, susikalbėjimo.
Sakote, per daug anarchijos, bet juk mokytojai įsprausti į rėmus – turi laikytis programų, įvairiausių reikalavimų.
Žinote, manau, kad netgi sovietinėje konstitucijoje buvo surašytos demokratinės nuostatos, o gyvenimas buvo visai kitoks. Popierius iškenčia viską. Programose yra labai daug integruojančių ir visokių kitokių dalykų, kurie leidžia imituoti, kad kažką darai. Iš tikrųjų mūsų problema yra tai, jog vienu metu darome visko labai daug, bet neturime prioritetų. O jeigu, pavyzdžiui, imtume ir įtraukųjį ugdymą išsikeltume kaip prioritetą penkeriems metams ir nesiblaškytume? Juk įtraukusis ugdymas apima labai daug sričių – ir patyčių mažinimą, ir socialinių, bendradarbiavimo įgūdžių lavinimą. Be to, argi inkliuzija nėra pilietiškumo, bendruomeniškumo pagrindas? Ar turėtume tokių situacijų, kai bendruomenė neigia psichinę ar intelekto negalią turinčius žmones, jeigu visuomenė būtų pratinama prie inkliuzijos? Bet mes taip ir blaškomės, neturėdami jokių prioritetų.
Šiandien Lietuvos mokyklos prioritetas yra pasiekimai, egzaminų rezultatai.
Manau, kad labai supaprastintai suvokiame, kas yra pasiekimai. Iš tikrųjų tai – ne matematikos ar lietuvių kalbos pažymys, o individuali kiekvieno mokinio pažanga.
Gal galėtumėte pasakyti, kiek vaikų, turinčių negalią, šiuos mokslo metus pradės jūsų vadovaujamose mokyklose?
Matyt, tokių duomenų negaliu viešinti, to daryti neleidžia Asmens duomenų apsaugos įstatymas. Galiu pasakyti, kad kiekvienoje klasėje yra vaikų, turinčių labai įvairių poreikių. Vartoju būtent šią sąvoką, nes ji apima labai daug. Juk ir tingėjimas, ir nenusėdėjimas vienoje vietoje arba noras mokytis greičiau negu kiti vaikai klasėje – visa tai yra individualūs poreikiai. Ir tie poreikiai nuolat kinta.
Man baisiausia tai, kad Lietuvoje tėvai bijo mokytojams pasakyti, kokių poreikių turi jų vaikas, bijo parodyti Pedagoginės psichologinės tarnybos išvadą – vadinasi, tėvai jaučiasi labai nesaugiai, nors kaip tik jų interesas būtų atvirai su mokytojais kalbėtis apie savo vaiko problemas. Bet suprantu jų baimę – kur reikės vesti vaiką, jei mokykla jo nepriims? Yra mokyklų, kurios priima visus individualių poreikių turinčius vaikus, ir tai taip pat tampa problema, nes tada darosi sunku sklandžiai organizuoti ugdymo procesą. Jeigu Lietuvoje tokie vaikai tolygiau pasiskirstytų po įvairias mokyklas, jei būtų tikroji inkliuzija, mes daug lengviau tuos iššūkius įveiktume. Nekalbu apie atvejus, kai reikalinga labai didelė specialisto pagalba ar intervencija, kalbu apie tuos vaikus, kurie gali būti ugdomi kartu su visais. Daug kur pasaulyje įvairiausių poreikių turintys vaikai sėkmingai mokosi bendrojo ugdymo mokyklose, o Lietuvoje to vis dar bijoma.
Mokyklai, priimančiai kitokius vaikus, tenka atlaikyti ir tėvų spaudimą – dažnai gabesnių vaikų tėvai nenori, kad jų vaikas mokytųsi su ne tokiais gabiais. Kaip sprendžiate šią problemą?
Su tėvais reikia daug dirbti, kalbėtis. Ir reikia ne paneigti jų nuomonę, o rasti argumentų ir įtikinti, o tai nėra paprasta. Patys vaikai emocionaliai reaguoja į įvykius klasėje, ir natūralu, kad namuose tėvai išgirsta įvairių istorijų – pavyzdžiui, kad dėl kitų vaikų klasėje negalėjo dirbti ir pan. Bet paklauskim savęs, ar mes patys kiekvieną dieną savo darbo vietoje sugebame produktyviai dirbti? Juk visko būna – ir piktas klientas ateina, ir bendraujant su kolegomis visko atsitinka. Gyvenime idealių sąlygų nebūna, tai kodėl mokykloje viskas turėtų būti idealu? Jeigu būtų idealu, būtų blogai, nebūtų dėl ko dirbti (juokiasi).
Taigi koks jūsų įtraukiojo ugdymo receptas?
Pirmiausia reikia įveikti baimes ir ne sienas statyti, o pradėti dialogą. Tam reikia laiko. Jeigu galvojame, kad tai gali pasikeisti per du mėnesius ar metus, – labai klystam. Tam reikia laiko, kantrybės, atkaklumo ir tam tikro ramumo, nes tame kelyje visą laiką bus barjerų, kuriuos teks įveikti. Bet kuris vaikas yra individualus, ir receptas, kurį taikei prieš metus, kitais metais visiškai netiks. Mokytojai turi suvokti, kad dirbdamas su tokiais vaikais turi kaskart ieškoti naujų receptų.
Būtų lengva, jei viskas būtų sudėliota lentynėlėse. Daug sunkiau, kai reikia kelti klausimus. Kaip tik prieš mokslo metų pradžią su mokytojais mokėmės, kaip tai daryti. Visi žinome žaidimą „Taip ir ne“. Čia panašiai – galima spėti tiesmukiškai, o galima suprasti, kas ten po tuo gaubtu slepiasi. Taip yra ir mokykloje – gali labai tiesmukiškai klausti, kas protingas, o kas ne, bet gali atsakymo ieškoti giliau.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
15
21
31
