68 kilogramai – tokį svorį pasiekti yra užsibrėžusi grožio klinikos įkūrėja ir socialinių tinklų marketingo specialistė. Vis tik moteris atvirai pripažįsta, kad jos svorio metimo kelias priminė amerikietiškus kalnelius – svoris ilgą laiką „šokinėjo“, po operacijos vieną kraštutinumą keitė kitas: vienais momentais svoris krito drastišku greičiu, kitais – augo lyg ant mielių.
Šiandien G. Bartkienė šypsodamasi sako, kad pasiekė kai ką daug svarbesnio nei „tobulus“ skaičius svarstyklėse – išmoko klausyti savo kūno ir susitvarkė su psichologija. Juk ne veltui sakoma, kad viskas prasideda ne kur kitur, o mūsų galvoje.
Skaičiai svarstyklėse didžiausią svorį rodė 130 kilogramų
Pradėdama pasakoti savo istoriją, Gabrielė sako, kad nuo vaikystės buvo stambesnė, klasėje visad buvo viena stambiausių. Ji pasakoja mokykloje nebuvusi populiariausiųjų tarpe, todėl teko už save atstovėti ir išmokti stambumą panaudoti „išgyvenimui“, kad jos bijotų ir nekibtų dėl išvaizdos.
„Visą gyvenimą kovojau su svoriu. Atėjus paauglystei, numečiau svorį, jis nusistovėjo. Tiksliai nepasakysiu, bet visada laikydavosi apie 80 kilogramų. Tada numečiau daugiau svorio, bet gyvenime atsirado vyras“, – juokdamasi pasakojo moteris.
Kai jiedu susipažino, Gabrielė svėrė apie 80 kilogramų, tačiau sakoma, kad įsimylėjus svoris ima nepastebimai didėti – lėkštėje atsidurdavo kaloringi patiekalai, virtuvėje vis kvepėjo pyragėliais ir kitais kepiniais.
Artėjant 25-mečiui, ji ėmė mesti svorį – per karantiną savo jėgomis, mitybos ir judėjimo pagalba, numetė 40 kilogramų, tačiau jau po kurio laiko svoris vėl ėmė augti – rezultatai buvo laikini. Taip svarstyklėse skaičius pakilo iki 130 kilogramų.
Skrandžio rezekcijos operacijai ryžosi išgirdusi gydytojų žodžius
Tiek sverdama ji vengė fotografuotis, žiūrėti į save veidrodyje, pasivijo ir sveikatos problemos – nugaros skausmai, o to pasekmes jaučia iki šiol. Vis tik paskutinis lašas buvo prieš ketverius metus iš gydytojų išgirsti žodžiai:
„Su vyru norėjome planuoti vaikučius ir nuėjus pas gydytojus visi sakė, kad niekaip nepastosiu dėl svorio. Darantis kiaušintakių pratekamumo tyrimą, gydytojai pasakė, kad yra nepratekamumas ir vėl kaltininkas – svoris.
Išėjusi iš klinikos pradėjau labai stipriai verkti. Nors visiškai nieko nežinojau apie skrandžio mažinimo operacijas, nesidomėjau tuo, paskambinau vyrui ir pasakiau: „Aš darysiuosi skrandžio mažinimo operaciją.“
Greitai gavusi siuntimą pas gydytoją, kadangi turėjo gretutinę ligą – nepastojimą, nieko nelaukdama užsirašė skrandžio rezekcijos operacijai, kurią darėsi su kompensacija, tad sumokėjo apie du tūkstančius eurų.
Nors ji iš visos širdies dėkinga ją operavusiam gydytojui, šią patirtį iki šiol prisimena su siaubu. Ne dėl operacijos – ji praėjo sėkmingai, nors po jos laikas buvo itin sunkus, – bet dėl šaltų anesteziologo žodžių, kai paklausus, ar turi gretutinių ligų ir pasakius, kad tik nepastojimą, šis atkirto: „Tokia stora ir neturi jokių ligų.“
Į operacinę komanda Gabrielę išvežė be galo išsigandusią ir apsiašarojusią, o vienintelė jos galvoje besisukusi mintis buvo „Gabriele, užmik.“ Pabudusi po operacijos ir pajutusi nepakeliamą pykinimą, ji vėl pravirko – kai pasakė šalia buvusioms darbuotojoms, kad labai pykina, ant krūtinės jai numetė skudurą, nors vėmė su juoduliais. Sako, siaubingai baiminosi, kad prasidėjo vidinis kraujavimas.
„Po operacijos porą dienų buvo tikrai labai blogai, po operacijos mane dar ilgai laikė ligoninėje, bet niekas nieko nekomentavo, nieko nesakė. O dar buvo koronaviruso pandemija, lankymas buvo ribojamas – mano košmaras pasibaigė tik tada, kai atvyko aplankyti vyras“, – prisimena G. Bartkienė.
Po operacijos kilogramai tirpo žaibiškai, bet išlindo kitos bėdos
Atsigavimas po operacijos buvo sunkus, kone mėnesį ji gėrė vien vandenį, nes nieko negalėjo įdėti į burną – net nuo didelio gurkšnio vandens supykindavo. Svoris ėmė kristi žaibiškai – per mėnesį nukrito 30 kilogramų, jie toliau tirpo, mažiausias pasiektas svoris buvo 62 kilogramai.
Maistą iš pradžių ji jaukinosi pamažu, o tada pradėjo krypti į kraštutinumą – įsikalė mintį, kad gali prisikimšti, ko nori, o tada viską išvemti, prasidėjo bulimijos apraiškos ir ji sunyko akyse – dėl jos būklės išsigando ir mama, ir vyras.
„Aš alpdavau, prasidėjo panikos atakos, išslinko plaukai – aš buvau plika galva, prasidėjo širdies permušimai. Tuo metu pasikalbėjau su savo vyru, kad aš taip elgiuosi, supratau, kad tai negerai, nes situacija buvo baisi.
Prie to priėjau, nes pradėjau labai sau patikti. Pamenu, buvo atvejų, kai sverdama 130 kilogramų nueidavau į parduotuvę ir niekur mano dydžio nėra, atėjus ir paklausus, kokį didžiausią dydį turi, man pasakydavo, kad jūsų dydžio neturėsime, o nukritus svoriui ėmė tikti viskas“, – atviravo Gabrielė.
Ji pati suprato praradusi kontrolę, kai pamatė pro odą atsikišusius šonkaulius ir „suvytusį“ veidą, tačiau pokalbis su vyru atvėrė akis ir šiandien ji džiaugiasi tuo, kad išsikapstė iš šios duobės – nežinia, kaip viskas būtų pasisukę, jei toks elgesys būtų tęsęsis.
Pasikeitė mityba, kai ko racione neliko
Vis tik neilgai trukus vieną kraštutinumą pakeitė kitas – svoris vėl ėmė augti, o pasisvėrusi ir pamačiusi, kad sveria 79,9 kilogramus, Gabrielė sau pasakė: „Jeigu peržengsiu 80 kilogramų ribą – viskas.“
Tąkart galvoje, regis, persijungė kažkoks mygtukas, kuris padėjo suprasti: net jei susitvarkys su svoriu, bet nesusitvarkys pati su savimi ir savo mintimis, ir toliau „keliaus“ kalneliais, kur vieną kraštutinumą keis kitas.
Dabar ji keliauja link tokio svorio, kiek sverdama jaučiasi geriausiai ir sau labiausiai patinka, tik jau atradusi tai, kas jai tinka, laikydamasi kelių taisyklių: valgo tris kartus per dieną, be užkandžiavimų, pusryčiams renkasi angliavandenius, pietums ir vakarienei – baltymus ir ląstelieną, pavyzdžiui, vištieną ir salotas be papildomų padažų ar kitų priedų, kuriuose daug kalorijų, tokių kaip riešutai.
Taip pat ji visiškai atsisakė alkoholio, nors jo niekad nevartodavo dideliais kiekiais ar dažnai, apribojo ir kitus produktus, kurių netoleruoja. Vis tik, jei nori suvalgyti ką kito, paskanauja to, ko įprastai kasdien nevalgytų, tačiau su saiku, ir nusišypsodama prideda, kad geras valios patikrinimas yra tai, jog abu su vyru valgo skirtingą maistą, tad šaldytuve būna ir skanumynų, spintelėse – įvairių užkandžių, bet tokiam maistui paprasčiausiai nebejaučia potraukio.
„Dabar skaičiuoju kalorijas ir ką pradėjau daryti – atidžiai skaityti etiketes. Tikrinu, kad būtų kuo mažiau pridėtinio cukraus, kuo švaresnė sudėtis, nes paimkime kad ir baltyminį batonėlį – atrodo, sveikas, bet ten – labai dideli kiekiai cukraus“, – pridūrė pašnekovė.
Kas dar pasikeitė – Gabrielė vis rečiau valgo valgyklose ir kavinėse, o jei ten ir užsuka, renkasi tokius patiekalus, kurie nebūtų kepti riebaluose ar papildomai apvolioti miltuose ar džiūvėsėliuose, dažniausiai – ant grilio keptą mėsą ir daržoves.
„Smegenų skrandžio operacija neišoperuosi“
Vis tik kone pats svarbiausias pokytis – ji maždaug prieš metus pradėjo lankytis pas psichologę, kuris padėjo susitvarkyti su emociniu valgymu, kuris, anot jos, ir buvo viena iš priežasčių, kodėl neturėjo sveiko santykio su maistu ir savo kūnu.
„Anksčiau, ar būdavau laiminga, ar nelaiminga – aš „kimšdavau“. Ir puikiai atsimenu, kai vaikystėje, grįžus iš mokyklos, mama pasakė, kad skiriasi su tėčiu... Ant stalo buvo padėti bananai ir čeburekas – aš juos kimšau pasikūkčiodama, springdama, bet tai buvo mano būdas „užvalgyti“ emocijas“, – prisiminė G. Bartkienė.
Iš psichologės ji išgirdo žodžius, kuriuos dabar visad sau kartoja: „Galvoji iš psichologinės pusės, bet neklausai savo kūno.“ Taip kasdienybėje atsirado įprotis nebelėkti, sustoti ir pagalvoti: ar iš tiesų nori valgyti, nes kūnui trūksta energijos, ar tai tik mintis, neturinti jokio fizinio pagrindimo.
Būtent lankymąsi pas psichologą ji išskiria kaip svarbią detalę svorio metimo kelionėje – kol nerandame taikos su savo mintimis ir kūnu, tol pastangos bus bergždžios, nepavyks atrasti pusiausvyros.
Paklausta, ar jei šiandien reikėtų priimti sprendimą darytis skrandžio rezekcijos operaciją, ar ne, G. Bartkienė šypsosi – darytųsi, nes be jos pagalbos šiandien vargu ar galėtų džiaugtis tuo, kaip jaučiasi ir kaip atrodo. Vis tik vieną dalyką būtų norėjusi suprasti anksčiau:
„Svarbu suprasti, kad smegenų skrandžio operacija neišoperuosi – jeigu ją darytis, tai pirmiausia pradėti tvarkytis nuo savo galvos.“
O kalbėdama apie tai, kokį patarimą duotų metantiems svorį, Gabrielė iškart pabrėžia, kad kiekvienam reikia rasti būdą, kuris tinka jam – jeigu tai, apie ką pasakoja, pasiteisino jai, dar nereiškia, kad suveiks ir kitiems, juk visų mūsų organizmai – unikalūs.
„Mano svarbiausias patarimas – neužsiciklinti ant skaičiaus svarstyklėse. Jei matysime tik juos, neleisime sau absoliučiai nieko, jei norėdami nesuvalgysim kelių traškučių ar gabaliuko pyrago, vieną dieną palūšim. Svarbu išmokti klausyti savo kūno“, – patarė ji, pridurdama, kad meilė sau visad turi būti pirmoje vietoje, o ji tai praktikuoja kas rytą pažiūrėdama į veidrodį ir pagirdama save, kokia yra graži.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Storą žmoną turėt negerai
Kada tik lovoje guli, apkabinti negali
Oi broliuk dobiliuk, negerai
