Prieš porą savaičių mano septynmetis Jonas nusivedė mane į filmą „Marsietis“. Jis jau buvo matęs tą filmą, bet jam taip reikėjo, kad ir aš pamatyčiau, jog neištvėriau zyzimo ir į kino teatrą nusigavom šeštadienio vakarą, kai net prasibraut per minią reikėjo pastangų. Aišku, ir trimetę sesę teko vestis, nes ji kategoriškai atsisakė mus vienus išleisti į tokią pramogą.
Filmas – N-13. Yra ten nejaukių scenų, sprogimų visokių, bet sūnus visas jas jau žinojo, tad vis perspėdavo, kada sesei reikia akis ir ausis užsidengti.
Po filmo turėjom kalbos porai valandų, koks kartais šūdinas būna gyvenimas, kai tave palieka Marse ir tau reikia savo kakuje užsiaugint bulves. Tiksliai taip mano vaikas ir pasakė. O sesė konstatavo, kad brolio filmukai gali būti ir baisoki.
Paskutinis kaimo paršas
Bet aš suprantu tėvus, labai saugančius savo vaikus nuo bet kokios neigiamos informacijos ar vaizdų, kurie jų vaikus gali sujaudinti iki tokios neramybės, kad jie tiesiog nemiega naktimis.
Ir visai suprantu, kad kai kuriuos tėvus galėjo sujaudinti kiaulės skerdimo scenos. Kiaurą dieną netilo skambučiai ir plūdo elektroniniai laiškai.
Per tą susijaudinimą net pasimiršo priežastis, kodėl mes rodėme būtent Liciūniškių kaimo paršą, ir kodėl mūsų nesudomino nė viena anksčiau skerdžiama kiaulė.
Iš tikrųjų, tai buvo paskutinis kaimo paršas, kurį ūkininkė turėjo papjauti iki spalio 15-osios, nes apylinkėse buvo aptiktas kiaulių maro židinys. O kadangi taip atsitiko, šiame ir kituose aplinkiniuose kaimuose keletą metų kiaulių niekas neaugins. Gali nutikti ir taip, kad daugiau apskritai jų nebeaugins tose apylinkėse, nes kai ko nors atsisakai arba ką nors tau uždraudžia daryti, vėliau visas gyvenimas persitvarko ir nebelieka paskatų grįžti prie pradinio etapo.
Ir todėl net jei šiandien ūkininkė labai gailisi savo paršo ir galimybės užsiauginti kiaulienos pačiai ateityje, ilgainiui, per keletą metų, ji bus pripratusi gyventi kitaip. Ir taip Lietuvoje neliks paprastai, vis dar senoviškai kaimo tvarteliuose auginamų ir pačių skerdžiamų kiaulių ir naminės kiaulienos.
Mums buvo labai svarbu, kad šis dalykas būtų užfiksuotas.
Pamatęs skerdžiamą kiaulę, vėliau savo žaislams pjovė galvas
Vis dėlto, paskutinis Liciūniškių kaimo paršas vartytųsi duobėj, jei jį būtų pakasę dėl tų aistrų, kurios kilo po to, kai jį parodė Lietuvai. Tik visa šios situacijos ironija yra ta, kad paršelis yra skirtas maistui. Ir kiaulės Lietuvoje per amžius buvo auginamos maistui. Daug dažniau nei avys, ožkos ar jaučiai. Bet ir jos buvo valgomos.
Tėvų susijaudinimas, kad šį siužetą pamatė jų vaikai, parodė, kad tokį paprastą dalyką – kaip gaminamas mūsų maistas ir kad gyvūnas mėsai yra skerdžiamas – šiaip jau baigiame pamiršti. Ne tik vaikai nemato, kaip atsiranda mėsa, bet tai pamiršo ir jų tėvai.
O turbūt viena labiausiai nepatenkintų mamų parašė laišką net į konkuruojantį portalą, kad esą jos vaikas po to, kai pamatė skerdžiamą kiaulę, vėliau savo žaislams pjovė galvas.
Galėčiau sakyti, kad nėra ko čia žiūrėti kažko labai nemalonaus iki galo. Arba bent vaiką, jei jį taip sujaudino pjaunamos kiaulės vaizdas, išvesti į kitą kambarį. Ar bent uždengti akis ir ausis kelioms minutėms, kaip daro mano vaikai, matydami ir girdėdami ką nors baisaus. Juk tai natūrali reakcija.
Bet kiekvienas augina savo vaikus taip, kaip jis nori ir supranta. Ir niekas neturi teisės moralizuoti, kaip tai daryti.
Kodėl močiutė užmušė pelytę?
Tačiau aš savo vaikams rodžiau, kaip pjauna kiaulę. Jie žinojo, kur aš važiuoju, ir žino, kodėl kaimuose auginami gyvūnai yra skerdžiami ir vartojami maistui. TV3 Žinių redaktorė šį reportažą taip pat parodė savo vaikams, paaiškino, kas čia vyksta, ir sulaukė klausimo: „Mama, o kodėl kiaulę skerdžia, jei galima šerną sumedžioti?“.
Nes jeigu vaikai valgo mėsą ir gyvena ne pasakų, o realiame gyvenime, o mes mėsą valgome, tai aš tikrai noriu, kad mano vaikai žinotų, kaip mėsa ant mūsų stalo atsiranda.
Mat kuo daugiau informacijos turi, tuo lengviau yra pasirinkti. Šiuo atveju pasirinkti, ar apskritai valgyti mėsą. Gal kiaulienos nevalgyti, nes kiaulėms į širdį suvaro peilį. Gal tada valgyti triušieną?
Bet kad ant vaikų stalo atsirastų tokia vertinga triušiena, pirmiausia triušį apsvaigina stipriu smūgiu per galvą. O gal tada vištieną valgyti? Bet vištai kerta galvą ir jei ji netyčia išsprūsta iš rankų, dar kurį laiką palaksto po kiemą be galvos. Arba gal tada pasidarykime ekskursiją į kiaulių kompleksą arba į paukštyną, kur gyvūno virtimas mėsa yra masinis. Gal ten lengvesni vaizdai?
Ar tai galima rodyti per televizorių? Manau, kad taip, jei tai nėra rodoma tik tam, kad visa Lietuva gėrėtųsi žudomo gyvūno vaizdais. O tėvai, kurie kartu su mažamečiais žiūri televiziją, turi patys įvertinti informacijos turinį ir jei mato, kad vaikas gali susijaudinti, tiesiog neleisti jam to turinio žiūrėti.
Ar mano vaikai į šias gyvenimo tiesas reaguoja taip lengvai ir paprastai, kaip aš čia dėlioju? Meluočiau, jei sakyčiau, kad taip. Išvakarėse mano sūnus netyčia pamatė, kaip jo močiutė atsinešė malką ir pritrenkė į kambarį įbėgusią apsnūdusią pelę. Kilo baisi isterija, kodėl močiutė užmušė pelytę. Aš irgi mintyse pyktelėjau, na, nejaugi negalima buvo kažkaip to vaiko išprašyti iš namų, kad jis visko nematytų. Bet močiutės mama, mano vaikų promočiutė, apsikabino Joną ir gražiai jam paaiškino, kad pelės nešioja ligas. Kad jos veisiasi taip, kad tuoj bus ne viena pelė, o jų bus daug. Kad jos viską graužia ir gadina bei apkrečia maistą, nes rudenį eina ieškoti, kur šilčiau ir ateina į namus. Jonuk, klausė mūsų bobutė, ar tu norėtumei, kad mes pelėm apsileistumėm?
Ir visos isterijos baigėsi.
Vaikų akivaizdoje išmėsinėtas liūtas – neužkliuvo
Tačiau apskritai dalies žiūrovų susijaudinimas dėl pjaunamos kiaulės vaizdų yra šiek tiek išverstaskūriškas.
Nors buvo tiek daug pasipiktinusių tėvų, vis dėlto šio reportažo žiūrimumas augo visą jo rodymo laiką. Ir Vakaro žiniose skerdžiamos kiaulės dauguma žiūrovų, regis, laukė.
Beje, tą patį vakarą Žiniose buvo rodoma, kaip Danijos zoologijos sode skrodė liūtą. Jis buvo nugalabytas ne maistui, ne todėl, kad sirgo, o todėl, kad liūtų tame zoologijos sode tiesiog buvo per daug. Skrodimą stebėjo būrys vaikų, bet vienas kitas lietuviškas nepasitenkinimas liūto skrodimo demonstravimu vaikams tiesiog be konkurencijos nuskendo raudose dėl paskersto paršelio.
O kai „Islamo valstybės“ fanatikai pjauna galvas vyrams ir berniukams, į Žinias niekada niekas neskambina, nors tai juk irgi mato vaikai.
Ir šiaip, Žinių redaktoriai jums pasakytų, kad mažai kam Lietuvoje įdomu, kaip atrodo Sirijos ar Ukrainos mėsmalės tikrąja ta žodžio prasme. Žiūrovai daug smagiau žiūri kiaulės virtimą kiauliena, o kad kažkur kažkas pjauna žmones – ne jų bėda. Ir jie išjungia kanalą.
Bet juk taip lengvai išsijungti tikrame gyvenime neišeina.
