„Pranašas” – sugrįžtantis muzikinis spektaklis. Pirmą kartą Lietuvoje pristatytas prieš dvidešimt metų, jis sulaukė ypatingo žiūrovų dėmesio ir paliko ryškų pėdsaką Lietuvos scenos meno istorijoje. Dabar kūrinys „Kitokio teatro” iniciatyva grįžta atsinaujinęs – su ta pačia muzika ir tekstais, tačiau nauja kūrybine komanda, kitokia menine vizija ir šviežiu atlikėjų kvėpavimu. Beje, viena iš „Pranašo“ dainų „Degančios rankos” yra tapusi ir žinomo dainininko Marijono Mikutavičiaus koncertinės programos hitu.
Tai – ne tradicinis miuziklas, o poetinė muzikinė meditacija
Tai ne tik spektaklis, bet ir kelionė į vieno iš didžiųjų XX a. dvasinių tekstų pasaulį. Spektaklio ištakos glūdi libaniečių poeto ir filosofo K. Gibrano knygoje „Pranašas”, kurios universalios temos jau daugiau nei šimtmetį skatina mąstyti apie žmogaus gyvenimo prasmę. Ši knyga, įkvėpusi ir pakeitusi gyvenimą P. Coelho („Alchemiko“ autoriui), šiandien per muziką ir teatrą prabyla naujai – lietuviškame scenos kontekste.
Tai pasakojimas apie universalius gyvenimo ciklus, kuriuos kiekvienas žiūrovas gali atpažinti savyje. „Pranašo” filosofija poeto Rimvydo Stankevičiaus žodžiais jungiasi su kompozitoriaus Roko Radzevičiaus muzika ir teatro kalba, sukurdama erdvę vidiniam susitikimui su savimi. Tai ne tradicinis miuziklas, o muzikinė-poetinė meditacija, kurioje muzika, žodis ir vaizdinė išraiška tampa lygiaverčiais dramaturgijos elementais.
Šiame muzikiniame spektaklyje vaidina didelis būrys visiems gerai pažįstamų scenos grandų: Andrius Bialobžeskis, Giedrius Arbačiauskas, Tadas Gryn, Egidijus Sipavičius, Šarūnas Januškevičius, Greta Šepliakovaitė-Bendžė, Miglė Polikevičiūtė, Eglė Ancevičiūtė ir kt.
Ieško nuoširdaus žmogiškumo, kūrybiško požiūrio į gyvenimą
„Vėlinių laikas man visada buvo skirtas susitikimui su artimaisiais. Tais, kurie yra šalia ir tais, kurie jau išėję... Metas padėkoti ir vieniems, ir kitiems, nes jie – mano gyvenimo, mano laimės dalis”, – sako aktorius G. Arbačiauskas.
„Sidabrine gerve“ bei „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertintas aktorius nedvejodamas sutiko vaidinti šiame muzikiniame spektaklyje: „Man svarbu scenoje perteikti savo gyvenimo patirtis, dar ir dar kartą atgaivinti sielos atmintį: kam verta skirti man duotą laiką...” Kūryboje televizijos filmų įgarsintojas, dainų autorius bei atlikėjas visada ieško nuoširdaus žmogiškumo, kito žmogaus požiūrio į jam svarbius klausimus ir vertybes, kūrybiško požiūrio į gyvenimą.
Taipogi „Sidabrine gerve“ bei „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas aktorius A. Bialobžeskis atnaujintame miuzikle nusprendė vaidinti dėl poeto R. Stankevičiaus eilių. „Rimvydas – mano bičiulis. Labai vertinu jo kūrybą“, – neslepia aktorius. Be to, Andrius prisipažino, kad ypač vertina tokius pasiūlymus ir galimybes, kuomet scenoje turi galimybę dainuoti. Kaip pats sako, vis dažniau jo gyvenime aktorystė darniai persipina su dainavimu.
A. Bialobžeskis atlieka Pranašo vaidmenį. „Ne, pranašu gyvenime savęs nelaikau, – juokiasi. – Tačiau su amžiumi pastebiu, kad daug ką pradedu kitaip suprasti. Kitaip žvelgiu į meilę, į klaidas...“, – prisipažįsta žinomas vyras.
Pasak aktoriaus, vaidyba muzikiniame spektaklyje „Pranašas. Kai iš meilės užsidega rankos” jį nuteikia meditatyviai, terapiškai.
Mirtis nėra galutinė stotelė
„Vėlinių periodas man rimties, apmąstymų metas, prisimenant tuos, kurie išėjo, mylėtus artimuosius. Dėkingumo puoselėjimas už tai, kad jie buvo mano gyvenime, už tai, kuo pasidalino, kuo praturtino mane ir mano gyvenimą. Tačiau tikiu, kad mirtis nėra galutinė stotelė, todėl pernelyg užsibūti šiose nuotaikos manau nėra sveika. Tačiau paminėti su pagarba ir dėkingumu – tikrai taip”, – mintimis dalinosi jaunosios kartos aktorė M. Polikevičiūtė, apdovanota apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Anot aktorės K. Gibrano tekstai kupini gražių tiesų apie gyvenimą, tikėjimą, meilę. Na, o P. Coleho „Alchemikas” – nuostabi knyga, kurią Miglė perskaitė dar paauglystėje.
„Kiekvienas gyvename savo asmenine legendą! Ne tik tikėjimas tuo, bet ir prisiminimas šios tiesos padeda judėti per gyvenimą prasmingai. Ne miegoti, ne prisitaikyti – o tikėti, kad gyveni ne veltui.
Tikėti ir matyti – kad atsitiktinumų gyvenime nebūna! Viskas turi savo prasmę, vieną detalė veda prie kitos ir kuria nuostabų piešinį, kurį ne visada matome. Bet jei norime – tikrai galime! Gyvenimas nuostabus, jis gražus, tik reikia norėti tai matyti. To moko abi šios vertingos knygos”, – išmintimi dalijasi M. Polikevičiūtė.
Miglė prisipažino iškart tarsi nujautusi, kad vaidyba muzikiniame spektaklyje bus prasmingas darbas, kuris atneš gražių „pranašysčių”.
„Ir nesuklydau, jame labai labai gražūs dainų tekstai, gydantys širdį, keliantys grožio jausmą. O taip pat nuostabi muzika, ir visa puokštė nuoširdžių, charizmatiškų aktorių bei dainininkų”, – sako aktorė. – O kita priežastis: visada svajojau dainuoti miuzikle! Tai vaikystės svajonė! Būdama maža daugybę kartų žiūrėjau roko operos „Jėzus Kristus Superžvaigždė” video įrašą.
Visas arijas mokėjau atmintinai! Vėliau pamačiau Nekrošiaus miuziklą, roko operą „Meilė ir mirtis Veronoje”, troškau dainuoti jame… Tad sulaukusi pasiūlymo vaidinti miuzikle „Pranašas” tiesiog negalėjau atsisakyti!”
Miglės įkūnijamas personažas jai pačiai labai mielas ir artimas. Netgi atradusi didelių panašumų su juo. „Kaip ir mano personažė – taip ir aš, darydama klaidas, vingiuodama gyvenimo labirintais aptikau, kad svarbiausia už viską yra meilė. Tyra, paprasta, graži. Ir ją svarbu branginti bei vertinti”, – įsitikinusi pašnekovė.
Miglė pasakojo, kad miuziklo repeticijos kupinos smagių akimirkų. Ypač daug besijuokianti repetuodama su scenos kolega Š. Januškevičiumi, kurį apibūdina, kaip labai talentingą ir be galo šmaikštų.
Jaunosios kartos aktorius Š. Januškevičius negalėtų teigti, jog kažkaip išskirtinai jį nuteikia šis periodas. „Turbūt ir be Vėlinių ar rudeniškos nuotaikos esu uždaras, pakankamai mąslus žmogus”, – sako jis.
Aktorius teigė, kad kadaise jam yra tekę klausytis ištraukų, aktorių skaitomų iš K. Gibrano „Pranašo“. Tačiau visą veikalą jis perskaitė tik pradėjęs repetuoti šį spektaklį. Šarūnas pastebi, kad originalusis „Pranašas“ tebuvo inspiracija R. Stankevičiaus tekstams – jis egzistuoja kažkur giliai šio muzikinio spektaklio šerdyje.
Būtent poeto R. Stankevičiaus tekstai jį ir patraukė, sužadino norą įsilieti į šią kūrybinę komandą: „Kaip aktorius visada jaučiu didelę pagarbą geriems literatams. Pradėjau mąstyti, kaip gi juos (tuos tekstus) galėčiau suvaidinti, įkūnyti, kaip reikėtų su jais dirbti. Ką galėčiau sukurti? Tas iššūkis ir suintrigavo.”
Ar nebuvo sudėtinga susigyventi su kuriamu personažu? Gal Šarūnas atrado ir kokių nors panašumų su juo iš savo asmeninio gyvenimo? „Sunku pasakyti. Aktorystė – tai tokia profesija, kurios procesas niekada tikrai nesibaigia. Net pasirodžius premjerai. Nepaisant profesionalumo lygio ar talento, vis tiek vieną dieną gali būti sunku vaidinti, kitą dieną gali susigyventi visiškai be jokios sąmoningos pastangos.
O dėl panašumų – ne, negalėčiau pasakyti, jog tokių yra. Nei biografijoje, nei pačiame charakteryje. Apskritai, turbūt esu toks artistas, kurio „tipažas“ yra priešingas jo vidiniam pasauliui ar charakteriui”, – samprotavo Š. Januškevičius, išgarsėjęs televizijos projekte „Muzikinė kaukė”.
Miuziklą „Pranašas. Kai iš meilės užsidega rankos" žiūrovai išvys lapkričio 18 d. Šilutėje, 19 d. Šakiuose, 26 d. Panevėžyje; gruodžio 16 d. Vilkaviškyje, 20 d. Alytuje, 21 d. Kaune ir kituose Lietuvos miestuose.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
