Jaukioje kaimo bibliotekoje su bendraminčiais subūrė savitarpio pagalbos grupę. Moteris sako, kad sveikti kartu daug lengviau: „Begalinė vienatvė, begalinė. Kai sako, metai praeina, lengviau būna – nė kiek, galiu pasakyti.“
Rasa prieš pusantrų metų neteko mylimo sutuoktinio. Moteris sako, kad netikėta vyro mirtis tiesiog pribloškė. Tądien Rasa su sutuoktiniu kaip tik po sėkmingai įveiktų sveikatos bėdų ruošėsi grįžti iš ligoninės namo.
„Po ligos jis atsigavo, atsistojo ant kojų ir mes jau turėjom namo važiuoti, ir planai kuriami buvo. Mirtis buvo tikrai labai netikėta“, – pasakoja Rasa.
Moteris lyg šiol apie skausmingą netektį negali kalbėti nesigraudindama.
„Netekties, tuštumos, tie jausmai labai buvo sunkūs. Kaip sakoma, riedi į bedugnę ir ne tai, kad po truputį, bet riedi nesvietišku greičiu“, – kalba Rasa.
Būtent tuomet moteris sako atradusi įvairias terapijas.
„Ir aš matau, kad padeda, kad buvimas tarp žmonių padeda, pasirodo, ne aš viena tokia“, – sako Rasa.
Rasa pasakoja supratusi, kad panašius jausmus išgyvena ne tik neseniai mylimus, brangius žmones praradusieji, bet kai kurie netekties skausmą jaučia dešimtmečius ir nežino ar net neturi galimybės gauti profesionalios pagalbos. Tad pati sveikti pradėjusi Rasa su bendraminčiais jaukioje kaimo bibliotekoje subūrė savitarpio pagalbos grupę.
Baltame popieriaus lape pasirinktomis spalvomis moterų išpieštą liūdesį specialistė liepė tiesiog suplėšyti ir pabandyti išvaryti: „Dink iš čia, dink iš čia. Dabar trečią pasakykit taip, kad net kūnas visas sureaguotų. Dink iš čia.“
„Mamos netekau dešimtas mėnuo tiktai, tai va viskas labai artima, šviežia, skaudu“, – sako Panevėžio rajono gyventoja Alma.
O specialistė paaiškina, kodėl labai svarbu taip išgyvenančiam žmogui emocijas pamatyti, išgirsti ir neleisti joms užsibūti.
„Jeigu mes šitos emocijos neįvardinam, neleidžiam sau išliūdėti, neleidžiam sau pripažinti, kad tai mane labai labai palietė ir tarsi užsidedu kaukę ir man viskas gerai sakom. Tai čia yra didžiausia klaida“, – tikina neuropraktikė Rėda Grigaitienė.
Specialistė pataria ir kaip atpažinti tą užstrigusią emociją.
„Jeigu aš kalbu apie kažkokį įvykį, apie žmogų ir man teka ašaros, ir rankos dreba, širdis atrodo iš krūtinės iššoks, tai reiškia – emocija užstrigusi. Padėti sau yra įmanoma, pagrindinė žinutė, neužsispausti kamputyje, negalvoti, kad pasaulis sugriuvo, negalvoti, kad viskas baigta, bet ieškoti pagalbos ir jos tikrai yra“, – tvirtina R. Grigaitienė.
„Savipagalbos grupės išties yra didelis lobis mūsų bendruomenėse, bet kiek iš praktikos pastebiu, vis tik ateina po ilgesnio gedėjimo laiko“, – teigia psichologė Danguolė Juškevičiėnė.
O gedėjimas, anot psichologės, tai kelias į gijimą. Ir kiekvienam jis labai skiriasi.
„Vaiko netektis, tėvų netektis, sutuoktinio netektis. Labai skiriasi emocijų ir išgyvenimų intensyvumas, skiriasi trukmė. Jeigu trunka gedėjimas daugiau kaip pusę metų, mes jau sakom, kad jau reikia kreiptis į profesionalus“, – kalba D. Juškevičienė.
Užsitęsusi nemiga, depresinė būsena, jėgų nebuvimas – ženklai, rodantys, kad netekties skausmą išgyvenančiam žmogui reikia pagalbos. Psichologė sako, kad pats žmogus to gali ir nepastebėti. Tad labai svarbus artimųjų dėmesys.
„Jeigu tik raminsim, sakysim, tau viskas bus gerai, laikas išgydys, šitie dalykai negalioja. Tiesiog kalbėti ne proto, ne kažkokiomis žiniom, bet kalbėti taip, kaip aš tave matau, ką aš jaučiu dėl to, kad tu kenti. Tai yra toks kabliukas užkabinti žmogų ir traukti jį“, – sako D. Juškevičienė.
Specialistai pastebi, kad vis dažniau žmonės savo netekties skausmą išlieja ne tik draugui ar artimajam ant peties, bet ieško profesionalios pagalbos.
