33 metų kinas Hao Nan sako, kad kinai tarp savęs juokauja: „Koks tu kinas, jei neturi restorano?“ Juokas juokais, bet pagrindinis kinų verslas Lietuvoje iš tikrųjų yra restoranai. Apie tai Hao gali kalbėti drąsiai, nes Lietuvoje jau gyvena keturiolika metų ir, be abejo, taip pat valdo restoraną. Tačiau kaip iš svetur atvykusiam verslas sekasi šiandien?
– Sutikti lietuviškai kalbantį kiną Lietuvoje vis dėlto pasitaiko retai. Turbūt į Lietuvą atvykote seniai, jei taip gerai čia integravotės?
–Į Lietuvą atvykau 1998 metais, vadinasi, joje gyvenu jau trylikti metai. Todėl dažnai sakau: „China is my country, but Vilnius is my home town“ („Kinija yra mano šalis, bet Vilnius yra mano namų miestas“). Juk čia atvykau vos aštuoniolikos, taigi Lietuvoje, galima sakyti, subrendau. Ir mano žmona lietuvaitė, mes jau turime dukrytę. Jos vardas lietuviškas – Minija, tai jūsų šalies upės vardas.
– Ar į Lietuvą atvykote jau turėdamas verslo idėją?
– Ne, pirmiausia aš įstojau į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą studijuoti lituanistiką. Taip atsitiko todėl, kad abu mano tėvai dirba Kinijos švietimo sistemoje. Mano tėtis, dirbdamas Kinijos švietimo ministerijoje, turi tokį požiūrį: jei vyksti į kurią nors šalį, būtina mokytis vietinės kalbos. Pirma, tai yra pagarba vietiniams žmonėms, antra, ir pačiam lengviau verstis.
Kodėl mane sudomino būtent lituanistika? Daug kas man sakė: studijuok rusų kalbą, Rusija didelė, jos kalba plačiai paplitusi, juolab ir Kinijos vidurinėje mokykloje vaikai mokomi rusų kalbos. Nežinojote? Taip yra iš tiesų. Pirma, Rusija yra Kinijos didelė kaimynė, antra, abi šalys vienu metu laikėsi komunistinio režimo ir tai jas suartino. Bet dabar mano pagrindinė kalba – anglų, o lietuvių aš moku geriau nei rusų.
– Tai vis dėlto – kodėl pasirinkote būtent Lietuvą?
– Galbūt nepatikėsite, bet aš labai mėgstu krepšinį! Ir pats buvau vidurinės mokyklos komandos žaidėjas. Taigi į Lietuvą atvažiavau kaip į krepšinio šalį – man tai labai imponavo. Aš žinojau apie Lietuvą dėl legendinio krepšininko A. Sabonio, nes stebėdavau NBA rungtynes. Turėjau laimės susitikti su žaidėju A. Macijausku ir treneriu J. Kazlausku, kuris treniravo kinų krepšinio rinktinę. Beje, čia vėl atskira istorija – aš vos netapau gerbiamo trenerio vertėju Kinijoje. Tuo laiku iš mūsų Olimpinio komiteto buvo atsiųsta užklausa į Kinijos ambasadą Lietuvoje – kas moka kinų ir lietuvių kalbą? CV nusiunčiau, bet dėl įvairių priežasčių vertėju netapau.
– Taigi esate kinas lituanistas, mėgstate krepšinį, o valdote kinų restoraną. Kodėl pasirinkote tokį verslą?
– Be kita ko, aš dar VGTU anglų grupėje baigiau ekonomiką, nors likti Lietuvoje neplanavau – esu vienintelis vaikas savo gana tradicinėje šeimoje, todėl kaip sūnus turėjau grįžti. Taip neatsitiko tik todėl, kad įsimylėjau grupiokę lietuvę. Bet mes vis tiek kada nors kartu planuojame grįžti į Kiniją.
O dėl restorano, tai mes, kinai, tarpusavyje juokaujame: „Jei kinas Lietuvoje neturi restorano, tai jam turėtų būti gėda, nes visi tautiečiai turi.“ Tačiau reikia pastebėti, kad, nepaisant kiniškų restoranų paplitimo, užsieniečiui čia pradėti veiklą nėra labai lengva. Apskritai aš net vengčiau save vadinti verslininku. Aš esu kuklus žmogus.
– Bet juk restoranas turi išsilaikyti, dirbti pelningai – tai jau verslo abėcėlė. Vėlgi jūs turite ne tik restoraną Lietuvoje, bet ir drabužių parduotuvę Lenkijoje.
– Matote, daugeliui žmonių pelnas ir pinigai yra labai svarbu. Viena vertus, puiku, kad susidaro spaudimas kuo toliau ir plačiau vystyti savo verslą, kita vertus, neleidžiu sau pamiršti, kad gyvenimas – ne tik pinigai. Jų niekada nebus per daug, bet jų niekada ir neužteks! Aš matau, kad kai žmonės galvoja tik apie pelną ir finansus, jie tiesiog akyse ima keistis, gana greitai tampa kitokie. Pinigai kaip tikslas tampa Nr. 1, o visa kita – jau paskui. Todėl aš nenorėčiau galvoti tik apie pelną. Bet, žinoma, jei turiu restoraną, tai noriu, kad jis būtų geriausias. Tačiau visada atsiras geresnių (šypsosi). Beje, restoranas „Spindintis mėnulis“ veikia trejus metus – taigi tai dar palyginti jauna įstaiga.
– Atleiskite už atvirą klausimą – jūs kinų maisto restoraną atidarėte iš savų lėšų?
– Dalis lėšų buvo mano, bet padėjo ir tėvai. Iš pradžių dirbome neblogai, tačiau porą pastarųjų metų nesakyčiau, kad buvo pelningi. Lankytojų srautai smarkiai sumažėjo, nepaisant mūsų didelių pastangų.
Pastaruoju metu labai daug keliauju, intensyviai bendrauju su savo tautiečiais kitose šalyse, ypač Lenkijoje, Latvijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje. Ir pastebiu, kad tokios ES šalys kaip Vengrija ar Lenkija yra potencialesnės, mieliau priima užsienio kapitalą, investicijas, jos naujai sukurtoms įmonėms daro daugiau mokestinių lengvatų. Lietuvoje šiuo požiūriu elgiamasi gana griežtai ir – net nežinau kokį žodį parinkti – į užsieniečių verslą žiūrima gana konservatyviai. Kinams čia sunku ne tik investuoti, bet ir atvykti dirbti.
– Paprastai verslas bėga ten, kur jam lengviau. Jūs nesiruošiate trauktis iš Lietuvos?
– Apie kitas šalis pamąstau, tačiau į jūsų klausimą norėčiau atsakyti atsargiai. Laiko tėkmė dažnai keičia viską, požiūrius taip pat. Tačiau aš matau, kad jau minėtoje Lenkijoje ar Vengrijoje mano kolegoms truputį lengviau nei čia. Ir rinka didesnė, ir kasdienis pragyvenimas lengvesnis. Pavyzdžiui, Lenkijoje pigesni produktai. O vengrai – švelnesnio charakterio. Kai čia atvykau, daugelis man sakė, kad lietuviai yra pikti. Aš daug metų gyvenu Lietuvoje ir labai norėčiau lietuvius šiuo klausimu ginti, bet vis dėlto yra priežasčių, kodėl taip manoma. Ir galbūt, nesupykite, tai yra faktas. Jei Vengrijoje iš šalutinės gatvės suki į pagrindinę, tave visada maloniai praleidžia ir net sustoję eilėje laukia, kol tu pajudėsi, ypač jei mato, kad esi užsienietis, o pas mus – jokiu būdu. Tai tik vienas menkas pavyzdėlis.
– Tačiau sėkmingo kinų restorano darbo paslaptis jūs per trejus metus, manau, jau perpratote?
Taip, bet vis tiek nėra išeities. Nesvarbu, kad visai šalia yra automobilių stovėjimo vieta, kad skanu, kad gera kokybė, kad maistas sveikas, jauki aplinka. Tiesiog žmonės neturi pinigų. Šito niekas negali pakeisti, jokie rinkodaros triukai. Kurie turi savo verslą, žino šiuos sunkumus.
Aš sutinku savo buvusius nuolatinius klientus parduotuvėse – jie taupo. Perka dešros, salotų, sumuštinių – ir į biurą. Klausiu: gal kas nors pas mus negerai? „Ne, – sako, – viskas gerai, tačiau už tuos pačius pinigus, kuriuos išleisčiau restorane, biure valgau tris dienas.“ Pasekmė – „Spindinčio mėnulio“ apyvarta, palyginti su geresniais praeities laikais, sumažėjo per pusę. Todėl viešai skelbiama žinia apie krizės pabaigą mane stebina. Mes nejaučiame ir netikime krizės pabaiga. Mane vienas ekspertas bankininkas net įspėjo, kad krizė nesibaigia ir nesibaigs, bus antroji banga. Beje, mes tai jaučiame savo kailiu. Tačiau niekas valdžioje nenori šios bėdos, todėl ją visaip dangsto. Mažiau kalbėkime, o pažiūrėkime į savo kišenę – ten viskas puikiai matosi.
– Sakykite, ar kinų maistas Lietuvoje nėra per brangus? Juk pasaulyje – tai vienas iš pigiausių maitinimosi būdų.
– Tai priklauso nuo paprasto dalyko – kinai daug kur Vakarų Europoje atidaro fast food užkandines, bistro, savitarną, todėl ir pigu. Bet aš daug keliauju, todėl tikrai galiu pasakyti, kad kinų maistas Lietuvoje nėra pats brangiausias, nors tikrai nepigus. Pavyzdžiui, Paryžiuje su šeima kinų restorane sumokėjome daugiau.
Aš asmeniškai nenorėčiau turėti kinų maisto bistro ar valgyklos, nors gal tai ir labiau apsimokėtų. Iš karto dingsta jauki aplinka ir netgi išgaruoja maisto skonis. Nes jis tampa tik skrandžio kamšalu. Kad jaustum maisto skonį, reikia gražios aplinkos, muzikos, malonaus aptarnavimo. Maitinimosi filosofija yra labai svarbi. Aš džiaugiuosi, kad Lietuvoje gerų, ryškių kinų restoranų tradicija susiklostė nuo pat pirmųjų restoranų įsisteigimo dienos.
