Vienas sėkmingiausių jaunosios kartos šalies verslininkų, pasaulinės kompanijos „GetJar“ įkūrėjas ir vadovas Ilja Laursas stebi globaliame pasaulyje vyraujančias tendencijas ir prognozuoja, kad netolimoje ateityje bus sunku surasti žmogų, nesinaudojantį moderniomis technologijomis. Apie spartų technologijų vystymąsi, jų įtaką verslui ir ypatingą lietuvių pojūtį naujovėms I. Laursas LRT laidoje „Įžvalgos“ kalbėjosi su Virginijumi Savukynu.
– Ar pagalvojate ir prognozuojate, kaip atrodys telefonas po penkiasdešimties metų?
– Po penkiasdešimties metų tikriausiai jis jau nebesivadins telefonu... Jau dabar pastebime, kad telefonai gerai „daro“ viską, išskyrus pokalbius. (Šypsosi – red. past.) Balsas trūkinėja, ryšys nuolat lūžta. Tačiau žemėlapiai greitai kraunasi ir pan. Taigi jau nebedrįsčiau tų naujų prietaisų vadinti telefonais. Greičiausiai tai bus daugiafunkciniai, viską atliekantys aparatai, nešiojami su savimi.
– Tai galima sakyti, kad toks aparatas taps pagrindiniu mūsų gyvenimo įrankiu?
– Vienu iš pagrindinių. Technologai labai dažnai matuoja vieno ar kito prietaiso svarbumą ta laiko dalimi, kurią praleidžiame savo gyvenime juo naudodamiesi. Paimkime, pavyzdžiui, televizorių. Visai neseniai jis buvo „geriausias“ mūsų draugas, nes praleisdavome prie jo po keturias valandas per parą. O štai dabar telefonas su mumis yra visada.
– Tačiau jis ne visuomet yra įjungtas...
– Paskutiniais duomenimis, jis ne tik yra visada įjungtas, bet ir veikia – įrašo, ką mes darome, šeimos nariams, draugams siunčia, kur mes esame ir pan. Taigi telefonas komunikuoja už mus pačius kiaurą parą. Tai yra būtent tas prietaisas, visuomet esantis su mumis.
– Ką reiškia tokia prognozė verslui ir apskritai visiems vartotojams? Ar dėl to, kad mes telefonu galėsime susimokėti, pasižiūrėti naujienas, užsisakyti bilietą, keisis pasaulis?
– Pasaulis tikrai keisis ir, be jokių abejonių, į geresnę pusę. Vienas ryškesnių pasikeitimų mūsų komunikacijoje yra tai, kad anksčiau bendravimas telefonu apsiribodavo dviejų žmonių pašnekesiu, t. y. skambindavai žmogui, kuriam nori kažką pasakyti ir to visai užteko poreikiams patenkinti. Tuo tarpu dabar ryškėja tendencija, kad bendravimas yra toks, kai vienas bendrauja su visais. Nes vieną kartą išsiuntus žinutę į „Facebook“, telefonas automatiškai paskelbia tą žinutę visiems mano draugams, kurių gali būti tūkstančiai. Kitas dalykas, tuos signalus aš arba mano telefonas siunčia realiu laiku. Kai tik kažkas įvyko – aš įėjau į parduotuvę, gavau atlyginimą – mano žmonai automatiškai siunčiama žinutė.
– Bet ar taip nepažeidžiamas žmogaus privatumas? Ar žmonės norės apie save kitiems atskleisti tiek daug informacijos? Kad ir žmonai apie savo gautą atlyginimą...
– Na, gal tai bus įtraukta į kontraktą... (Šypsosi – red. past.)
– Vedybinį?.. (Šypsosi – red. past.)
– Taip, nusistatyti savo „Facebook“ profilyje, kad ta informacija apie atlyginimą automatiškai būtų siunčiama žinute. Tačiau jei žiūrėtume truputį filosofiškai, yra trys lygmenys. Pirmas lygmuo yra tai, kad vartotojas visose dabartinėse sistemose gali pats nustatyti savo privatumo ribas: ką matys tavo draugai ir ko nematys. Kitas lygmuo – visuomenė nėra filosofiškai apsisprendusi, kas yra tas privatumas ir kur jo ribos, ką iš tiesų reikėtų saugoti. Trečias lygmuo yra aukštesnės institucijos, t. y. valstybė, kuri teoriškai turėtų rūpintis globalaus masto privatumo teisėmis, labai atsilieka suprasdama, kas aplinkui vyksta. Konkrečiai dabar norėtųsi palinkėti vartotojams suvokti ir persiskaityti tą „smulkų šriftą“, su kuriuo sutinki pradėdamas naudoti „Facebook“. Reikia pabandyti išsiaiškinti, kokios yra potencialios grėsmės privatumui. Artimiausiu laiku valstybė to nesugebės padaryti, o visuomenė filosofiškai neapsispręs, kas yra gerai ir kas blogai. Taigi teks spręsti kiekvienam atskirai. O ateityje, be abejo, atsiras protų, kurie apsibrėš, kas yra gerai ir blogai. Tai pasireikš per įstatymus, bus garantuota valstybės. Tačiau tam dar reikia dvidešimties metų.
– Tačiau ar nebus taip, kad didžiosios kompanijos, tarp jų ir „GetJar“, labai daug žinos, kol ateis tas laikas, kai bus sutvarkyti įstatymai?
– Savaime didelis žinojimas nėra nei bloga, nei gera. Tai yra tiesiog įrankis, tiesa? (Šypsosi – red. past.)
– Žiūrint, kaip jį panaudosi...
– Mano vaikystėje buvo populiarus vaizdo žurnalas „Noriu daug žinoti“. Mus lavino, kad daug žinoti yra gerai. Kitas klausimas, kaip ta informacija bus panaudota. Iš verslo pusės iš tikrųjų yra labai daug sąmokslo teorijų, kad „Google“ viską žinos ir pan. Tačiau reikia suvokti, kad verslas vystosi tik dėl pelningumo ir verslo plėtojimo principų. Tai yra vienintelis verslo motyvas. Jam nei karšta, nei šalta, kai žmogaus asmeninė informacija panaudojama verslo tikslais. Todėl teoriškai tai parodo, kad „Google“ neturi jokio intereso specialiai apie jus paskleisti kažką blogo, nes tai yra tiesiog verslas. Jie siekia tik savų verslo interesų. Kitas dalykas, potencialiai informacija gali būti prieinama kitų žmonių per tas pačias platformas ir panaudota prieš jus. Tačiau čia vėlgi grįžtame prie pirmojo jūsų klausimo ir supratimo, kad žmogaus gelbėjimas yra jo paties problema. Reikia suvokti, kur eini naudodamasis tomis technologijomis ir maksimaliai pabandyti apsisaugoti.
– Kokios veiklos kryptys vyrauja mobiliajame pasaulyje? Kur link juda didžiosios kompanijos?
– Turint prieš save kalėdinių pardavimų skaičius, labai ryškiai matoma kryptis yra planšetinių kompiuterių paklausa. Žiūrint į aritmetinę augimo progresiją, susidaro įspūdis, kad po kelerių metų kiekvienas žmogus naudos po keletą tokių prietaisų. Norėdamas iliustruoti, kaip naujosios technologijos įsiskverbia į mūsų gyvenimą, pateiksiu vieną pavyzdį. Lankiausi telekomunikacijų konferencijoje, kur rodė „Youtube“ klipą apie dviejų metų vaiką, vartantį paprastą žurnalą. Vaikas žiūri į žurnalo viršelį ir bando pirštu pakeisti vaizdą, tačiau jam nepavyksta. (Juokiasi – red. past.) Matosi, kad jo refleksai yra pripratinti prie lietimui jautraus ekrano, o žurnalas dar taip neveikia. Vaikas pasimetęs ir nesupranta, kaip čia dabar niekas nesikeičia. (Šypsosi – red. past.) Taigi atsakant į jūsų klausimą, galima pasakyti, kad visur bus elektroniniai skaitytuvai – nuo knygų iki muzikos, naujienų ir pan.
– Ar nebus taip, kad mobilusis telefonas grįš prie savo pirminės funkcijos, t. y. jis bus naudojamas tik pokalbiui, o visos kitos funkcijos bus planšetiniame kompiuteryje, kurį taip pat kiekvienas turės?
– Manyčiau, kad žmonijai visgi reikėtų pagalvoti apie tokių aparatų pavadinimus... Nes žodžio „telefonas“ jau nepakanka, visi jį pradeda vadinti „išmaniuoju“ telefonu. Gal vėliau jį pavadins tiesiog „išmaniuoju prietaisu“ ir to pakaks... Tačiau, be abejo, skambinimas teliks viena iš funkcijų to daugiafunkcinio prietaiso, kurį visi naudosime.
– Ar tos kryptys, kurias minėjote, yra palankios lietuviams? Ar galime atrasti savo nišą ir konkuruoti?
– Mano nuomone, viskas yra labai gerai. Ir taip yra dėl dviejų dalykų. Per visas konferencijas sakydavau, kad mes labai anksti turėjome priėjimą prie visų pažangių technologijų. Taip yra ir dėl aukšto piratavimo lygio, kai kiekvienas vaikas savo kompiuteryje turėjo profesionalios įrangos komplektą, vertą ne vieno milijono. Kai tuo tarpu amerikiečių jaunimas prie tokios įrangos galėdavo prieiti tik universitete, valandą ar dvi per savaitę, nes tai yra iš tiesų labai brangu. Taigi išaugo vadinama „hakerių“ karta. Mes žinome, kaip perinstaliuoti „Windows“. Nesijuokite – amerikiečiai to nežino... (Šypsosi – red. past.) Techninio išsilavinimo vidutinis lygmuo pas mus yra tikrai aukštesnis, ypač toje aktyvioje kategorijoje tarp dvidešimties ir trisdešimties metų. Tai lemia du reiškinius. Mes, kaip vartotojai, esame labiau linkę įsisavinti naujas technologijas. Greičiau išmokstame naudotis elektronine bankininkyste, vyriausybe ir pan. Pas mus elektroninė bankininkystė pažangi ne dėl to, kad kokybiškiau ir greičiau dirba bankai, bet dėl to, kad vartotojai greitai viską įsisavina. Išaugę tokioje aplinkoje mes generuojame daugiau idėjų.
– Vienintelis sėkmingas visos planetos mastu lietuviškas projektas buvo jūsų. O kur tos kitos idėjos, projektai?.. Lietuvių lyg ir nematyti...
– Esame unikalioje padėtyje, nes mūsų išeities taškas yra labai geras. Turime daug jaunų žmonių, gerai pažįstančių naujas technologijas ir turinčių daug idėjų. Kita vertus, ne vieną kartą teko pastebėti, kad trūksta ne techninių žinių, o, pavyzdžiui, bazinių verslingumo principų. Pavyzdžiui, kur gauti pinigų savo idėjai įgyvendinti. Tų įgūdžių nėra visuomenėje, kažkodėl nemoko ir specializuotos institucijos – universitetai. Manau, kad idėjų yra tikrai daug, bet dažnai jos lieka neįgyvendintos. Jos net nepradedamos įgyvendinti, nes trūksta bazinių žinių, kaip tai padaryti. Viena iš socialinių funkcijų, kurią aš pasirinkau ir kuria domiuosi, yra švietimas, ypač jaunimo ir studentų, t. y. kas ir kaip turėtų būti daroma, jei turi gerą idėją, nori ją įgyvendinti ir sukurti iš to verslą. Lankantis universitetuose ir šnekantis su jaunimu labai džiugu matyti, kad jie turi idėjų ir bando jas realizuoti. Pailiustruosiu vienu pavyzdžiu. Helsinkyje vyko verslo konferencija ir konkursas, kuriame dalyvavo keli šimtai jaunų verslininkų, turinčių idėjų. Iš dvidešimties laimėjusių keturios buvo lietuviškos komandos. Reikia turėti galvoje, kad ten dalyvavo keturi šimtai kolektyvų iš visų Europos regionų – nuo Rusijos iki Vokietijos, Prancūzijos, Suomijos ir pan.
– Tai tikrai daug tokiai šaliai kaip Lietuva...
– Labai daug. Duokite dar trejus ketverius metus ir matysime rezultatą.
– Gal tada nugalėsime „Google“ ir „Apple“?.. (Šypsosi – red. past.)
– Na, čia truputį didesni žaidėjai, kuriems įveikti prireiks daugiau laiko. (Šypsosi – red. past.)
– Jeigu jūs būtumėte Lietuvos premjeras, ką darytumėte?
– Ką reikėtų padaryti, kad Lietuva būtų pažangesnių technologijų šalis?
– Taip, turiu galvoje būtent šią sritį.
– Visada sakau, kad viskas prasideda nuo teisinės valstybės. Kokia prasmė kurti visus įstatymus, jei jie nėra įgyvendinami?.. Ir tai nėra vien verslas, kalbu apie visas sritis. Svarbiausia yra pastatyti teisinę valstybę. Įstatymų gali būti nedaug, bet egzistuojantys įstatymai turi būti griežtai vykdomi. Ne kartą minėjau paprastą pavyzdį, kaip greitai mane Amerikoje atpratino viršyti greitį. Viršijus greitį vos penkiolika kilometrų per valandą, mane pasivijo policijos automobilis su švyturėliais, paskui buvo teismas ir pan. Apie kažkokį susitarimą gali iš karto pamiršti, tai būtų didžiausias kriminalas. Nėra jokių lengvų nuobaudų, tiesiog buvo paskirtas teismas. Spėkite, ar aš po to dar bandžiau viršyti greitį... (Šypsosi – red. past.) Labai greitai pripratau važiuoti nustatytu greičiu. Tai labai paprastas pavyzdys, bet nuo to viskas ir prasideda. Kitas dalykas, mano pozicija Europoje šiuo atžvilgiu gal kiek išskirtinė, valstybės vaidmuo nėra remti verslą. Atvirkščiai, verslo vaidmuo yra remti valstybę. Valstybės vaidmuo yra sukurti vienodas, teisingas, griežtai taikomas sąlygas. Pavyzdžiui, supaprastinti naujų verslų įkūrimą, darbo įstatymus. Tokiu būdu būtų galima sudaryti sąlygas tiek jaunam, tiek nusistovėjusiam verslui tobulėti. Europoje daug dirbti yra nelegalu. Įstatymai draudžia dirbti daugiau nei keturiasdešimt valandų per savaitę. Bet atsiprašau, jeigu nebūtų „Facebook“ ir „Microsoft“, dirbant nuo devynių iki šešių nieko nesukursi... Tačiau draudžiama dirbti daugiau... Taigi iš vienos pusės sakoma, kad mes norime būti progresyvūs, daug pasiekti, tačiau iš kitos pusės – sakome „ne“, neleidžiame sau daug dirbti.
– Laikotės nuomonės, kad norint iš tiesų ko nors reikšmingo pasiekti reikia daug dirbti?
– Labai daug, nerealiai daug...
– Kodėl? Juk dabar visi kalba apie kūrybiškumą, įžvalgumą.
– Tai yra savotiškas mitas, kuris labai patogus ir žmonijai norisi tikėti, kad pakanka vienos geros idėjos ir kitą rytą štai aš jau milijardierius. (Šypsosi – red. past.) Nežinau, gal tai ateina iš pasakų apie Pelenę, kai viskas įvyksta savaime... Žmogui tiesiog patogu tikėti, kad nieko nedarant galima daug pasiekti. Tikrai neprašau tikėti mano žodžiais. Tiesiog rekomenduoju įsigilinti į visų garsiausių kompanijų sėkmės istorijas, galbūt tarp jų – ir mūsų. Pasakysiu taip: nei vienoje iš tų istorijų nemačiau žmogaus, kuris nebūtų įdėjęs labai daug darbo – dešimt tūkstančių darbo valandų – kol nepasiekė gero rezultato. T. Edisonas pasakė, kad talentas yra penki, o darbas – devyniasdešimt penki procentai. Sukurti lemputę reikia dešimt tūkstančių pentiumų... Taigi nemanau, kad tai yra kelias aplink.
– Ką jūs pasiūlytumėte jaunuoliams, kurie svajoja apie savo verslą, turi gerų idėjų?
– Pirmiausia, pasiryžti tas idėjas realizuoti. Jei nepradėsi nieko daryti, nieko ir nepasieksi. Kitas dalykas, pasiruošti pakankamai ilgam ir kruopščiam darbui. Netikiu, kad būna „nakties sėkmės“ istorijos. Kiek aš mačiau savo gyvenime, taip nebūna... Kita vertus, nereikia nusivilti, jei po mėnesiu, trijų ar šešių matosi, kad nieko nesigauna. Vėlgi neįdėjus gerų trejų metų į projektą, naivu tikėtis, kad jis bus sėkmingas. Lygiai taip pat naivu tikėtis, kad nepabandžius dešimties idėjų, turėsi nors vieną sėkmingą. Galioja atvirkštinis principas: išbandžius dešimt idėjų, garantuotai viena iš jų bus gera.
– Dėkoju už pokalbį.