Hirošimos ir Nagasakio šešėlis tebetvyro žmonių atmintyje. Per 3 dienas JAV numetė dvi atomines bombas – žuvo apie 200 tūkst. žmonių. Mažiau nei po savaitės Japonija paskelbė kapituliaciją.
Jau sukako 80 metų nuo pirmojo ir paskutinio branduolinių ginklų panaudojimo. Tačiau pasaulis beveik pamiršo kitą sąjungininkų puolimą prieš Japoniją – žiauriausią oro antskrydį istorijoje.
1945 m. kovo 9-osios naktį JAV karinės oro pajėgos bombardavo Tokiją, numesdamos 1665 tonas sprogmenų.
Bombos krito ant tankiausiai apgyvendintų Tokijo centro rajonų. Per naktį žuvo iki 100 tūkst. civilių – daugiau nei per atominį bombardavimą Nagasakyje.
„Sky News“ žurnalistė Adele-Momoko Fraser rašo, jog jos močiutė Tomoko buvo viena iš nedaugelio išgyvenusiųjų šią tragediją.
Galvojo tik apie bėgimą
Anksti ryte juos pažadino gaudžiančios sirenos – kaip ir daugybę kartų anksčiau. Patyrusi 14-metė Tomoko, jos mama Chii ir mažoji sesutė Takako susirinko, ką galėjo, ir ruošėsi evakuotis.
„Tiesiog bijojau. Manėme, kad privalome bėgti. Viskas, ką galėjau pasiimti, buvo mokyklos knygos ir uniforma. Neturėjome nei maisto, nei kuprinių, tad viską susivyniojome į furoshiki [tradicinį vyniojimo audeklą]. Prie galvų prisirišome laikinus šalmus iš pagalvės ir puodo ir bėgome“, – pasakojo moteris.
Išbėgusios į lauką, jos pamatė dangų, užpildytą bauginančiais ugnies dryžiaiis. Šimtai B-29 bombonešių mėtė bombas, specialiai sukurtas prilipti prie tradicinių japonų namų ir juos sunaikinti.
Tomoko prisimena: „Visi bėgo, o bombos krito visur. Mes galvojome tik apie bėgimą, nebuvo laiko galvoti apie ką nors kita. Mama tik šaukė: „Bėkite!“
Visos vietinės slėptuvės buvo perpildytos, tad bėgome toliau. Po 40 minučių pėsčiomis pasiekėme vietinę traukinių stotį. Joje buvo sausakimša žmonių – nuo kampo iki kampo.
Tamsą pertraukdavo tik liepsnų ir sprogimų blyksniai. „Triukšmas buvo neįtikėtinas. Buvau labai išsigandusi. Kadangi buvau vaikas, nesuvokiau, kas vyksta, tiesiog laikiausi už mamos“, – sakė ji.
Kai išaušo rytas ir ji išėjo prie stoties įėjimo, pirmiausia nustebino visiška tuštuma.
„Nebuvo likę nieko – viskas sudegę iki pamatų. Dabar man atrodo neįtikėtina, kad mes išgyvenome“, – pažymėjo moteris.
Ir tęsė: „Daugybė žmonių gulėjo negyvi. Dauguma ten gyvenusių žuvo. Abiejose gatvės pusėse buvo sukrauti sudegusių kūnų krūvos. Mama, sesutė ir aš susikibome rankomis. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi tiek daug mirusiųjų, bet buvau tokia priblokšta, kad net nebebuvau išsigandusi.“
„Kai pasiekėme vietą, kur stovėjo mūsų namas, ten nebuvo nieko. Bet, laimei, mano tėtis išgyveno“, – prisimena Tomoko.
Jos tėvas Minoru liko namuose, bandydamas vandeniu užgesinti gaisrą. Tačiau prieš tokio tipo ginklus jis buvo bejėgis.
„Netoliese buvo slėptuvė, todėl jis pasislėpė ten su kaimynais. Slėptuvėje daug žmonių žuvo, bet jis stebuklingai liko gyvas“, – pridūrė Tomoko.
„Vieno karto karui turėtų pakakti“
Dabar jau 94 metų moteris dar niekada niekam nepasakojo apie savo karo patirtis. Tomoko visada mažai kalbėdavo, teigia jos anūkė A. Fraser.
Kaip ji prisimena, vaikystėje močiutės tylėjimas apie karą jai atrodė keistas – ypač palyginus su tuo, kaip britų draugų seneliai pasakodavo apie kovas ir evakuaciją.
Jei A. Fraser paprašydavo papasakoti daugiau, ji atsakydavo: „Praeitis tam ir yra, kad būtų pamiršta.“
Tai būdinga daugeliui Japonijos karo išgyvenusiųjų, išskyrus kelias žinomas išimtis, daugelis vengia kalbėti tiek apie savo patirtas kančias, tiek apie tai, kad Japonija pralaimėjo.
JAV oro antskrydžiai tęsėsi ir po 1945 m. kovo 9-osios operacijos „Meetinghouse“ – Tokijas buvo bombarduojamas iki pat kapituliacijos.
Tai, kad Tomoko išgyveno, buvo stebuklas. Ji pergyveno ir amerikiečių okupaciją, matė Japonijos atstatymą, tapo mama, vėliau – močiute, persikėlė į Jungtinę Karalystę.
Gyveno gyvenimą, apie kokį 1945 m. išsigandusi mergaitė galėjo tik svajoti.
Vienintelis skirtumas tarp jos ir tų, kurie žuvo, buvo sėkmė.
Šiandien, kai pasaulyje vėl kyla konfliktai, Tomoko sako: „Vieno karto karui turėtų pakakti. Žudyti žmogų yra baisu, būti nužudytam – taip pat. Kodėl žmonės turi kariauti? Tai niekada neturėtų pasikartoti. Problema ta, kad žmonės nesupras, kol patys to nepatirs. Kol nepamatys, kaip sudega iki pelenų visas kūnas, kaip miršta visi, kuriuos pažįsti. Štai kodėl karai nesibaigia. Jei prarastum tėvus, brolius, seseris, visus, kuriuos myli, kas norėtų karo?“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
