Žmonių prisiminimai yra sakytinės istorijos pasakojimai, kurie adaptuoti iš Garretto Graffo knygos „The Devil Reached Toward the Sky: An Oral History of the Making and Unleashing of the Atomic Bomb“ (liet. „Velnias pasiekė dangų: žodinis pasakojimas apie atominės bombos sukūrimą ir panaudojimą“), išleistos rugpjūčio 5 d.
1945 m. rugpjūčio 6 d., Tiniano saloje, priklausančioje Šiaurės Marianų salynui, iš oro pajėgų bazės pakilo B-29 bombonešis „Enola Gay“.
Šis orlaivis priklausė 509-ajai mišriajai grupei, kuri buvo slapta suformuota ir 9 mėn. rengta vienam tikslui – numesti pirmąją pasaulyje atominę bombą.
Misijoje dalyvavo ne tik „Enola Gay“, bet ir kiti B-29 orlaiviai: meteorologinės žvalgybos lėktuvas „Straight Flush“, fotografuojantis lėktuvas „Necessary Evil“ ir „The Great Artiste“, kuriame buvo mokslininkai iš „Project Alberta“ – Manhattano projekto išankstinio dislokavimo mokslinės grupės.
Lėktuvo „Enola Gay“ vadas ir pagrindinis pilotas buvo vos 30-ies metų pulkininkas Paulas Tibbetsas. Jis buvo vienas iš nedaugelio įgulos narių, kuris nuo pat pradžių žinojo apie Manhattano projektą.
Dauguma kitų įgulos narių terminą „atominė bomba“ pirmą kartą išgirdo tik tą rugpjūtį, kai rinkosi į misiją.
Atmosfera prieš misiją – vyravo baimė
Majoras Charlesas Sweeney, antrasis piloto pareigas ėjęs „The Great Artiste“ lėktuve, prieš tris valandas truksiantį skrydį į numatytą susitikimo vietą užsidegė kubietišką cigarą ir stengėsi atsipalaiduoti.
Įguloje tvyrojo santūri ramybė – žmonės bandė nusnūsti, nebuvo daug kalbų. Atmosfera lėktuve buvo profesionali – ne įtempta, bet ir ne laisva.
Vos po 8 minučių nuo pakilimo iš Tiniano salos, kapitonas Williamas Parsonsas kartu su leitenantu Morrisu Jeppsonu nusileido į bombų skyrių, kur pradėjo surinkinėti atominę bombą „Little Boy“ (liet. „Mažasis berniukas“).
Jie įdėjo urano šerdį bei sprogstamąjį užtaisą į keistai atrodžiusią ginklo kapsulę. Tuo metu pulkininkas P. Tibbetsas svarstė, kodėl bombai buvo suteiktas toks neįprastas pavadinimas.
Leitenantas M. Jeppsonas, kuris taip pat dalyvavo bombos paruošime, prisiminė, kad kapitonas W. Parsonsas – antrasis karinis vadovas Manhattano projekte – itin rūpinosi saugumu.
Jis nerimavo, jog B-29 bombonešis, pakrautas branduoline bomba, galėjo sudužti pakilimo take, o tai galėjo sukelti nekontroliuojamą sprogimą.
Tokiu atveju urano šerdis galėjo netyčia susidurti su taikiniu, kito urano bloku, ir įvyktų žemo lygio branduolinis sprogimas tiesiai Tiniano saloje.
W. Parsonsas, gerai suprasdamas bombos veikimo mechanizmą, aiškiai ir įtikinamai paaiškino rizikas. Jis kalbėjo, kad susidūrimo atveju lėktuvas gali užsidegti, o atominis sprogimas – sunaikinti pusę salos. Todėl nusprendė, kad bombą užtaisys tik pakilus į saugų aukštį, kai orlaivis bus pakankamai nutolęs nuo Tiniano salos.
Pasak M. Jeppsono, tai buvo padaryta maždaug 2,13 kilometrų aukštyje. Tuomet, laikydamas žibintuvėlį, jis padėjo W. Parsonsui kovoti su sudėtingu bombos mechanizmu, įdedant sprogstamąją dalį, kuri paleido urano šerdies dalis vieną prieš kitą – taip sukeliant grandininę reakciją.
Grįžęs į kabiną, M. Jeppsonas periodiškai tikrino bombos grandines.
Misijos pradžia – lėktuvai pakilo
Kapitonas Robertas Lewisas, „Enola Gay“ antrasis pilotas, užfiksavo, kad praėjus maždaug 45 minutėms nuo pakilimo iš Tiniano bazės, visa įgula jau buvo pradėjusi aktyvų darbą.
P. Tibbetsas intensyviai vykdė piloto funkcijas, o navigatorius kapitonas Theodore‘as Van Kirkas ir radaro operatorius seržantas Josephas Stiborikas nuolat bendravo tarpusavyje per vidinę ryšio sistemą, tikslindami navigacijos koordinates ir atlikdami radaro vėjo matavimus.
P. Tibbetsas prisiminė, kad, nusprendęs, jog skrydis vyksta sklandžiai, trumpam nusnūdo – tai buvo neramus, bet naudingas miegas.
Po mažiau nei valandos jis vėl perėmė vairo kontrolę. Lėktuvas palaipsniui kilo, o 5.34 val. ryto prasidėjo intensyvesnis kilimas.
Po 20 minučių „Enola Gay“ pasiekė naują aukštį – 2,83 kilometrų. Pro debesų properšą priešais pasirodė Ivo Džimos sala.
Apie 5:45 ryto majoras C. Sweeney pastebėjo tą pačią salą. Tuo metu lėktuve buvęs radaro specialistas leitenantas Jacobas Beseris informavo, kad būtent šioje vietoje turėjo įvykti susitikimas su kitais dviem misijos lėktuvais.
P. Tibbetsas paaiškino, jog iš viso misijoje dalyvavo 7 lėktuvai: du lydėjo „Enola Gay“, vienas jų buvo su moksliniais prietaisais sprogimo intensyvumui matuoti, kitas – su fotografine įranga.
Taip pat buvo vienas atsarginis lėktuvas, turėjęs nusileisti Ivo Džimos saloje, jei pagrindinis bombą gabenantis lėktuvas susidurtų su techniniais trikdžiais.
Trys papildomi lėktuvai tuo metu žvalgė orus Hirošimoje ir kituose galimuose taikiniuose.
Įgula nežinojo, kuri vieta taps galutiniu taikiniu: paaiškino, kada sužinojo, jog tai bus Hirošima
Palikus Ivo Džimos salą, iki tikslo buvo likusios kiek daugiau nei 3 valandos. Tuo metu įgula dar nežinojo, kuri vieta taps galutiniu taikiniu – pasirinkimas buvo tarp Hirošimos, Kokuros ar Nagasakio.
Priartėjus prie Japonijos krantų, leitenantas J. Beseris pradėjo girdėti pažįstamus Japonijos ankstyvojo perspėjimo radarų signalus.
Lėktuvas buvo užfiksuotas vienu radaru, netrukus – ir kitu. Tuo pat metu, naudodamasis kitais dažniais, J. Beseris užfiksavo intensyvią veiklą prie Japonijos pakrantės, kur tą rytą aktyviai veikė JAV Penktasis laivynas.
Fizikas Luisas Alvarezas, skridęs „The Great Artiste“ lėktuve kaip „Project Alberta“ komandos narys, prisiminė, kad prieš priartėjant prie kranto visi lėktuvo keleiviai apsirengė apsauginiais kostiumais nuo skeveldrų ir pasiruošė čiužinius smūgiui švelninti.
Pats L. Alvarezas atsisakė parašiuto – nenorėjo patekti į nelaisvę, jei lėktuvas būtų numuštas.
P. Tibbetsas pasakojo, kad šioje skrydžio stadijoje jis rūkė pypkę dažniau nei įprasta. R. Lewisas pažymėjo, kad tuo metu lėktuvas pradėjo leistis į žemesnius debesų sluoksnius, o apie 7.10 val. jie skrido virš apatinio debesų lygio.
Kapitonas T. Van Kirkas pastebėjo, kad oras virš Japonijos buvo puikus. C. Sweeney tai patvirtino – dangus buvo visiškai giedras.
Navigacinės įrangos specialistas kapitonas Jamesas Van Peltas iš „Great Artiste“ pažymėjo, jog per visą laiką Ramiajame vandenyne tai buvo viena geriausių dienų skrydžiui.
P. Tibbetsas prisiminė įtemptas valandas, praleistas skrydžio metu priešo teritorijoje. Nelaukdamas naujos oro prognozės, jis lėtai pakilo į planuotą bombardavimo aukštį – 9,36 kilometro.
Leitenantas J. Beseris patvirtino, kad būtent tuo metu ir toje vietoje „Enola Gay“ įgula gavo galutinį nurodymą – taikytis į Hirošimą.
Aplankė keistas jausmas – tokio masto ginklas yra tiesiai už pilotų nugaros
Maždaug 7.30 val. ryto kapitonas W. Parsonsas atliko paskutinius bombos valdymo sistemos patikrinimus. Jis pranešė įgulai, kad bomba yra visiškai užtaisyta ir paruošta numetimui.
Antrasis pilotas R. Lewisas pasakojo, kad tai buvo keistas jausmas – žinoti, kad tokio masto ginklas yra tiesiai už jų nugaros. J
Navigatorius T. Van Kirkas nurodė, kad orlaivis tuo metu skrido virš Sikoku salos ir pasiekė pradinį tašką (IP) – vietą, nuo kurios prasidėjo galutinė taikymosi trajektorija.
Buvo planuojama, kad bomba bus numesta 9.15 val., todėl T. Van Kirkas šiek tiek prailgino IP liniją, kad turėtų daugiau laiko tiksliai nusitaikyti.
R. Lewisas pažymėjo, kad 8.50 val. bombos išmetimui beliko vos kelios minutės.
Kapitonas J. Van Peltas, navigatorius „Great Artiste“ lėktuve, nurodė, kad P. Tibbetsas pasuko kursą tiesiai į Hirošimą. Įgula įsitempė – kiekviena minutė atrodė kaip valanda.
P. Tibbetsas, įsitikinęs, kad po jais esantis miestas yra tikrai Hirošima, dar kartą pasitikslino su įgula. Jis prisiminė savo pažįstamą vaistininką, kuris visada reikalavo patikrinimo prieš maišant vaistus, ir paklausė: „Ar visi sutinkate, kad tai – Hirošima?“ Visi įgulos nariai nedvejodami patvirtino.
Po lėktuvu atsivėrė vaizdas į Hirošimą – miestą, išsidėsčiusį septynių upių santakoje, su senuoju pilies kompleksu visai šalia numatyto taikinio.
Ypatingai lengvai atpažįstamas buvo T formos tiltas – jis išsiskyrė tarp daugybės kitų miesto tiltų.
T. Van Kirkas pažymėjo, kad tai buvo viena iš lengviausių misijų jo karjeroje – skirtingai nei skrydžiai virš Vokietijos, japonai į juos net nešaudė.
P. Tibbetsas prisiminė lemiamą momentą: likus 60 sekundžių iki bombos numetimo, jis paspaudė jungiklį, kuris įjungė aukštą radijo signalą.
Šį signalą girdėjo visų trijų kartu skridusių lėktuvų įgulos nariai, taip pat meteorologiniai lėktuvai.
8.15 val. ir 15 sek. Hirošimos laiku radijo signalas nutilo. Tuo pačiu metu pasigirdo automatinis bombų liukų atsidarymo garsas.
Fizikas L. Johnstonas, buvęs „Great Artiste“ lėktuve, prisiminė vėjo švilpimą, kai atsivėrė bombų skyrius. Leitenantas J. Beseris patvirtino, kad tuo metu bomba jau buvo pakeliui.
Tuo tarpu P. Tibbetsas turėjo akimirksniu pereiti prie svarbiausios užduoties – kuo greičiau atitolinti orlaivį nuo būsimo sprogimo epicentro.
Jis atliko 155 laipsnių posūkį dešinėn su 160 laipsnių pasvirimu – manevrą, kuris stipriai apkrovė ir lėktuvą, ir įgulą. Tuo metu bombonešis buvo pilotuojamas tarsi naikintuvas.
T. Van Kirkas nurodė, kad tai buvo iš anksto numatytas manevras bei daugybę kartų treniruotas. Įgula žinojo – reikėjo skristi kuo greičiau, „kaip velnias“, sakė jis.
Įgula prisiminė staigų šviesos blyksnį – dangus tapo baltas
Fizikas L. Alvarezas skaičiavo, kad „Little Boy“ bomba nukrito 9,14 kilometro iki sprogimo vietos per 43 sekundes. Trys parašiutiniai matuokliai, paleisti kartu, turėjo užfiksuoti sprogimo duomenis.
M. Jeppsonas tuo metu mintyse skaičiavo sekundes. Jis buvo įspėtas nežiūrėti į sprogimą plika akimi ir vilkėjo specialius apsauginius akinius.
Iš pradžių jam pasirodė, kad bomba nesuveikė – nieko nevyko. Prieš skrydį „Project Alberta“ komandos vadovas Edas Dollas buvo pasakęs: „Ši bomba kainavo 2 milijardus dolerių – neprarask jos.“
L. Alvarezas prisiminė staigų šviesos blyksnį – kabiną užliejo akinanti šviesa. Ekranuose buvo užfiksuota N formos slėgio banga.
C. Sweeney iš „The Great Artiste“ teigė, kad dangus tapo akinamai baltas, ryškesnis net už saulę. Jis instinktyviai užsimerkė, tačiau šviesa vis tiek skverbėsi į mintis.
L. Johnstonas matė pro mažą langelį baltą blyksnį, kuris ant lėktuvo lubų suformavo ryškų šviesos diską – šis palaipsniui išbluko iki oranžinės spalvos.
P. Tibbetsas pabrėžė, kad vienintelis žmogus lėktuve, kuris galėjo iškart matyti įvykusį sprogimą – buvo George‘as Caronas, šaulys iš lėktuvo galo.
Jis bandė žodžiais perteikti tai, ką matė – artėjantį smūginės bangos frontą, sklindantį beveik garso greičiu.
L. Johnstonas nurodė, kad smūginė banga pasiekė lėktuvą ir buvo jaučiamas dvigubas smūgis.
P. Tibbetsas šį pojūtį prisiminė labai aiškiai: jam burnoje pasirodė dilgčiojimas, o liežuvis pajuto ryškų švino skonį.
Vėliau mokslininkai paaiškino, kad tai buvo elektrolizės efektas – radioaktyviosios spinduliuotės sąveika su dantų plombomis.
„Tai tikrai sprogo, tikrai“
Tuo tarpu C. Sweeney prisiminė, kad jo šaulys Pappy Dehartas per vidinę garsiakalbių sistemą pradėjo kalbėti nerišliai.
Misijos metu šauliai turėjo tiksliai ir trumpai pranešti apie tai, ką mato, o tada laukti piloto patvirtinimo. Tačiau šį kartą P. Dehartas, patyręs šaulys, kartojo tuos pačius žodžius, o jo balsas skambėjo iškreiptai dėl streso ir šoko.
C. Sweeney pabandė įsiterpti: „Pappy, pakartok.“ Netrukus tapo aišku, kad P. Dehartas stengėsi apibūdinti tai, ko nė vienas žmogus dar nebuvo matęs.
Fizikas Haroldas Agnewas iš „The Great Artiste“ savo užrašų knygelėje užrašė: „Tai tikrai sprogo, tikrai.“
Skrydžio inžinieriaus padėjėjas seržantas Raymondas Gallagheris patvirtino, kad visi įgulos nariai matė kažką tokio, ko niekada anksčiau nebuvo regėję – ir tikėjosi daugiau niekada nepamatyti.
Techninis seržantas G. Caronas, „Enola Gay“ šaulys, pasakojo matęs, kaip miestas liepsnojo. Gaisrai kilo įvairiose vietose, tarsi ugnis šokinėtų ant anglies sluoksnio.
Kai iš jo buvo paprašyta suskaičiuoti gaisrus, jis atsakė: „Suskaičiuoti? Velnias, aš pasidaviau!“
Sweeney pažvelgė žemyn – Hirosima jau buvo jo dešinėje pusėje. Jis matė besisukantį, purviną rudą debesį, kuris horizontaliai plito virš miesto. Iš šio debesies kilo vertikalus stulpas, panašus į vaivorykštę, su spalvomis, kurias sunku apibūdinti – kai kurių jis niekada nebuvo matęs.
Tibbetsas matė, kaip milžiniškas violetinis grybo formos debesis kilo į 45 000 pėdų aukštį – tai buvo net trimis myliomis aukščiau už jų pačių skrydžio lygį. Debesis kunkuliavo į viršų, tarsi būtų gyvas. Net ir būdami už kelių mylių, įgula jautė, kad šis vaizdas grasina juos praryti.
C. Sweeney pridūrė, kad kylant debesims viršuje suformavo baltas grybo formos kupolas.
Dar baisesnis vaizdas buvo žemėje. Debesies apačioje įsižiebė dešimtys gaisrų, apsuptų šnypščiančių dūmų masės, panašios į burbuliuojantį, tirštą degutą.
Antrasis pilotas R. Lewisas, matydamas šį vaizdą, ištarė: „Dieve, ką mes padarėme?“
Navigatorius T. Van Kirkas pasakojo, kad visa, ką buvo galima matyti Hirošimos vietoje, buvo juodi dūmai ir dulkių debesis, atrodantis tarsi verdančio aliejaus katilas.
Lėktuvas apskrido pietrytinę miesto dalį, bet nieko konkretaus nebuvo matyti – tik tankus dūmų ir dulkių sluoksnis. Tada įgula pasuko atgal į Tiniano salą.
W. Lewisas prisiminė, kad net skrydžio metu tolyn nuo sprogimo, liepsnos vis dar buvo matomos. Miesto vietovė atrodė subjaurota.
Kai lėktuvas apsisuko ir įgula pažvelgė atgal, jie išvydo didžiausią žmonijos istorijoje sprogimą. Visi liko be žado – tai pranoko net jų pačių lūkesčius.
P. Tibbetsas, stengdamasis apibūdinti reginį, pridūrė: „Jeigu Dantė būtų buvęs su mumis lėktuve, jis būtų siaubingai išsigandęs.“ Įgula buvo šokiruota ir pritrenkta.
2-asis leitenantas R. Gackenbachas, „Necessary Evil“ navigatorius, prisiminė, kad po sprogimo lėktuve tvyrojo beveik visiška tyla. Visi suprato – Hirošimos miestas buvo sunaikintas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Va ko reiketu ant kacapyno uzmest
