Po Antrojo pasaulinio karo ir vėlesnio Europos sienų pertvarkymo Lenkijos valdžia iš namų, esančių teritorijose, kurios tapo naująja Lenkijos pietryčių siena, iškeldino apie 700 tūkst. ukrainiečių.
Šį veiksmą Ukrainos parlamentas 2025 m. liepos 29 d. pasmerkė kaip neteisėtą deportaciją.
Iškeldinimai, vykdyti 1944–1951 m. daugiausia dabartinės Lenkijos Subkarpatės, Liublino ir Mažosios Lenkijos regionuose, pasiekė kulminaciją operacijos „Vysla“ metu.
Ukrainos pasmerkimas paskelbtas praėjus keliems mėnesiams po to, kai Lenkijos valdžios institucijos liepos 11 d. paskelbė „genocido, kurį įvykdė OUN (Ukrainos nacionalistų organizacija) ir UPA (Ukrainos sukilėlių armija)“, aukų atminimo dieną oficialia švente.
Minėtas genocidas susijęs su 1943–1944 m. Ukrainos sukilėlių armijos įvykdytomis Voluinės žudynėmis, nukreiptomis prieš Lenkijos teritorijoje gyvenusius lenkus, ir pabrėžia istorinių nuoskaudų atgimimą Lenkijos ir Ukrainos santykiuose.
Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis ir kiti šalies vadovai, remdamiesi dešimtmečius trunkančiais konfliktais, toliau priešinasi Ukrainos narystei ES, tad istorija ir toliau formuoja šiuolaikinės politikos kontūrus.
Sovietų Sąjungos ir Lenkijos gyventojų mainai
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje visa Lenkijos valstybė buvo perkelta į vakarus. Daugiataučiai Voluinės ir Galicijos regionai, kuriuose iki karo gyveno beveik 5 mln. ukrainiečių ir 2 mln. lenkų, atiteko Ukrainos Tarybų Socialistinei Respublikai, tačiau apie 700 tūkst. ukrainiečių liko atkurtoje Lenkijoje.
Dėl karo metu vykusio etninio smurto po konflikto daugiaetninės valstybės tapo nepageidaujamos.
Smurtiniai lenkų ir ukrainiečių susirėmimai pasiekė kulminaciją 1943–1944 m. Voluinės žudynėse, kai Ukrainos sukilėlių armija nužudė dešimtis tūkstančių lenkų. Keršto akcijose taip pat žuvo tūkstančiai ukrainiečių.
Karo nugalėtojai siekė užkirsti kelią šiems konfliktams pasikartoti – todėl buvo nuspręsta priverstinai perkelti milijonus žmonių ir suformuoti tautiškai homogeniškas valstybes.
1944 m. rugsėjo 9 d. Nikita Chruščiovas, Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos komunistų lyderis (vėliau tapęs SSRS vadovu), pasirašė susitarimą su Sovietų Sąjungos remiama Lenkijos valdžia dėl masinio gyventojų mainų.
Pasak Ukrainos nacionalinės atminties instituto, pirmasis perkėlimo etapas (1944 m. spalis–gruodis) buvo daugiausia savanoriškas.
Tačiau jau kitais metais situacija tapo prievartinė. Istorikas Timothy Snyderis savo 1999 m. knygoje „Ukrainos problemos sprendimas kartą ir visiems laikams: ukrainiečių etninis valymas Lenkijoje 1943–1947 m.“ rašo, kad vis daugiau ukrainiečių atsisakydavo išvykti, todėl komunistinės Lenkijos karinės ir saugumo pajėgos pradėjo areštus, kaimų puolimus ir net civilių žudymus.
Pavyzdžiui, 1946 m. sausio 25 d. Lenkijos kariuomenė nužudė 56 Zawadka Morochowska kaimo gyventojus.
Lenkijoje vis dar veikusios UPA ir kitų nacionalistinių grupių likučiai atsakė išpuoliais prieš Lenkijos karininkus ir padeginėjo evakuotus ukrainiečių kaimus, siekdami sustabdyti perkėlimus. Tai paskatino dar didesnes represijas.
1944–1946 m. iš Lenkijos į SSRS buvo perkelta daugiau nei 482 tūkst. ukrainiečių.
Kadangi sovietų ir lenkų susitarime nebuvo nustatyta aiškių tautybės kriterijų, perkėlimo pagrindu dažnai tapdavo nacių išduota tapatybės kortelė – „Kennkarte“.
Tuo pačiu metu iš vakarų Ukrainos į Lenkiją buvo perkelta daugiau nei 1 mln. lenkų. Pasak T. Snyderio, dauguma jų išvyko savanoriškai, bijodami stalinistinių represijų ir prisimindami UPA smurtą.
Operacija „Vysla“
Priverstinis ukrainiečių iškeldinimas pasiekė piką 1947 m. vykdytos operacijos „Vysla“ (iš pradžių vadintos operacija „Rytai“) metu.
Po generolo Karolio Švierčevskio žūties 1947 m. kovo 28 d. Lenkijos valdžia suintensyvino iškeldinimo kampaniją.
Pasak T. Snyderio, ši mirtis buvo „greičiausiai pretekstas“ įgyvendinti tikrąjį tikslą – užtikrinti, kad ukrainiečių bendruomenės Lenkijoje daugiau niekada neatsikurtų.
Nuo balandžio iki liepos Lenkija mobilizavo apie 20 tūkst. karių ir vidaus saugumo pajėgų, kad prievarta iškeldintų ukrainiečius.
Valdžia tai pateisino kovos su UPA rėmėjais – vietos ukrainiečių bendruomenėmis – būtinybe.
Pasak Ukrainos nacionalinės atminties instituto, buvo iškeldintos ištisos šeimos, jų namai, bažnyčios ir kapinės sunaikinti.
Iki 150 tūkst. ukrainiečių buvo prievarta iškeldinti iš savo gimtųjų vietovių. Kadangi Maskva jų nebenorėjo priimti, jie buvo išsklaidyti po vakarines ir šiaurines Lenkijos teritorijas, atgautas iš Vokietijos.
Kartu vyko represijos prieš UPA. Lenkijos pajėgos „likvidavo“ daugiau nei 1,5 tūkst. sukilėlių ir sunaikino beveik 1,2 tūkst. jų slėptuvių.
Apie 4 tūksr. ukrainiečių, įtariamų ryšiais su UPA, buvo įkalinti koncentracijos stovykloje – apie 200 jų mirė nuo kankinimų.
Siekdamos užkirsti kelią UPA pabėgimui, Čekoslovakijos ir Sovietų Sąjungos pajėgos uždarė Lenkijos sieną. Tuo metu NKVD vakarinėje Ukrainoje vykdė operaciją „Vakarai“, per kurią tūkstančiai įtariamų UPA rėmėjų šeimų buvo deportuoti į Sibirą.
Nors operacija buvo oficialiai pateisinta kova su sukilėliais, T. Snyderis rašo, kad perkelti buvo ir neutralūs asmenys – mišrios šeimos, lojalūs komunistai ir tie, kurie jau buvo dalyvavę ankstesniuose perkėlimuose.
Valdžia pasiekė savo tikslą – UPA veikla Lenkijoje buvo veiksmingai nutraukta. Tačiau išsiuntimai tęsėsi iki 1951 m., kol apie 700 tūkst. ukrainiečių, dauguma bendruomenės, buvo deportuoti į SSRS arba išsklaidyti po Lenkiją.
Lenkijos požiūris į operaciją „Vysla“ išlieka sudėtingas
Pasak Ukrainos nacionalinės atminties instituto, tremtiniai neteko didžiosios dalies turto, o valstybė suteikė tik ribotą kompensaciją.
Nors operacija „Vysla“ Ukrainoje laikoma etniniu valymu, Lenkijos požiūris išlieka sudėtingas. Vienas pasakojimų, siekiantis stalinistinės propagandos laikus, teigia, kad tai buvo atsakas į Volynės žudynes.
Po komunizmo žlugimo Kyjivas ir Varšuva ėmėsi bandymų susitaikyti su praeitimi. 2002 m. tuometinis Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis išreiškė apgailestavimą dėl operacijos, pavadindamas ją „komunistinės valdžios padarytų baisių veiksmų simboliu“.
2007 m. Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis ir Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka bendrai pasmerkė operaciją kaip žmogaus teisių pažeidimą.
Tačiau pastaraisiais metais šis palikimas vėl tapo aktualus.
2023 m. Lenkijos nacionalinės atminties instituto prokuratūra pareiškė, kad operacija „Vysla“ buvo „prevencinė ir apsauginė“, o ne represinė.
Ukrainiečių asociacijų apeliacija buvo patenkinta, o teismas sprendimą panaikino, pažymėjęs, kad kai kurie instituto argumentai „tiesiogiai atkartoja stalinistinę propagandą“.
Tuo pat metu Ukrainos politika taip pat atspindėjo istorinius nesutarimus. 2019 m. buvo pateiktas įstatymo projektas, kuriuo ukrainiečių išsiuntimas pripažintas neteisėtu ir nusikalstamu.
Įstatymas patvirtintas 2025 m., po Rusijos plataus masto invazijos pradžios.
„Tai nėra tik formalus aktas – tai tūkstančių žmonių, kurių gyvenimus be jų sutikimo sugriauta siena suskaldė, likimų pripažinimas“, – rašė Ukrainos nacionalinės atminties instituto vadovas Oleksandras Alfiorovas.
Šis žingsnis taip pat suteikė aukoms ir jų šeimoms teisę reikalauti kompensacijos už materialinius nuostolius ir emocinę žalą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
