Tačiau net ir pasiekus kompromisą, kyla grėsmė, kad bus faktiškai pripažintos Rusijos okupuotos teritorijos. Be to, be realių saugumo garantijų, pirmiausia narystės NATO, toks susitarimas tebus trumpas karo pauzės epizodas.
Apie tai, kaip šis susitikimas gali pakeisti geopolitinį žemėlapį, TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su politologu Linu Kojala.
Kai tik atėjo laikas Amerikos prezidentui D. Trumpui tęsėti pažadą ir pradėti sankcijas Rusijai, iš karto persigalvojo ir nusprendė susitikti su V. Putinu pasiglebesčiuoti. Kas vyksta ir kiek tai tęsis?
Na, suteiktas šansas V. Putinui. Žinome, kad D. Trumpas tiki asmeninio kontakto galia. Tiki, kad geba manipuliuoti kita puse ir pasiekti tokių rezultatų, kokių niekas kitas negali pasiekti. Tad turbūt galėjome numanyti, kad jis bent vieną kartą tiesiogiai norės pasimatyti su V. Putinu. Juo labiau, kad kartojo tai rinkiminės kampanijos metu.
Kaip prognozuojate, kokie bus šio romantiško pasimatymo rezultatai?
Manau, galimų scenarijų spektras yra labai platus ir tas teiginys, kad V. Putinas jau savaime laimi iš to susitikimo, yra ankstyvas, nes viskas priklausys nuo to, kaip jis klostysis. Jis gali klostytis sėkmingai, ypač jeigu V. Putinas bandys nukreipti pokalbį nuo Ukrainos ir akcentuoti, kad tai yra dviejų didelių veikėjų susitikimas ir tie du veikėjai turi ekonominių, prekybinių ir kitokių interesų, kuriuos turėtų spręsti, o Ukraina yra tarsi dirgiklis, apie kurį niekas nenori kalbėti.
Tai jau reikštų, kad V. Putinui bent iš dalies pavyksta realizuoti savo tikslus ir mažų mažiausiai vėl atidėti sankcijas ir papildomas spaudimo priemones, kurias D. Trumpas, kaip ir minėta, žadėjo.
Bet yra įmanomas ir kitas scenarijus, apie kurį užsiminė ir pats D. Trumpas. Esą per 2 minutes jis pajaus, ar įmanoma su V. Putinu dėl kažko tartis, ar ne. Ir jeigu nematys, kad yra galimybių pasiekti rezultatą, tuomet yra įmanoma, kad susitikimas bus ir visiškas fiasko, ir tokiu atveju V. Putinas tikrai neliks stiprioje pozicijoje.
Bet juk gali būti ir taip, kad dėl nieko nesusitars, o D. Trumpas per pirmas 2 minutes pajus, kad susitarti įmanoma ir atidės kažką paderinti kitam kartui, dėl kažko padiskutuoti ir dar po 2 mėnesių, tarkim, susitiks?
Tai parodytų silpnumą ir manau, kad D. Trumpas pats apie tai užsimena akcentuodamas, kad pokalbiai telefonu su V. Putinu vyksta labai gražiai, bet jokio rezultato nėra ir jis vis gauna daugiau klausimų net ir iš draugiškų žurnalistų apie tai, kodėl gi tie pažadai, kad viską pavyks išspręsti labai greitai, nerealizuojami.
D. Trumpo kaip taikdario įvaizdis, kurį jis bando stiprinti, tikrai bus labai stipriai apgadintas, jeigu ir toliau jam nepavyks pasiekti jokio rezultato ir nepasiekus jokio rezultato, atrodys, kad Jungtinės Valstijos ir nespaudžia Rusijos, kitaip tariant, elgiasi taip, tarsi prisibijotų Rusijos ir taip pat nepasiekia jokio rezultato.
Bet tas įvaizdis jau apgadintas – juk kiek praėjo laiko nuo sausio mėnesio, kai Keithas Kelloggas pasakė, kad turi užtekti 100 dienų. Jau tikrai ne 100 dienų praėjo – ir ką? Ir nieko. Ir D. Trumpui toliau sekasi bendrauti.
Sutinku, D. Trumpas vis dar kartoja kone kiekvieną kartą, kad tai yra J. Bideno karas, kad prie jo jis nebūtų prasidėjęs, kad D. Trumpas yra tas, kuris atgrąso V. Putiną nuo agresyvių veiksmų, o ne juos skatina. Bet faktas yra tas, kad Rusijos apšaudymų skaičius prieš Ukrainą, vertinant ir raketas, ir dronus, per pastaruosius pusę metų padvigubėjo, lyginant su laikotarpiu, kai J. Bidenas baiginėjo savo kadenciją.
Tad sakyti, kad tai yra tik kažkieno kito karas, jau turbūt nebeįtikina ir dalies amerikiečių, ir yra laukiama rezultatų. Ir čia, manau, kad yra pozityvių duomenų. Apie 9 iš 10 vadinamųjų „MAGA“ (angl. „Make America Great Again“) rinkėjų, tai yra kertinė D. Trumpo rinkėjų grupė, sako, kad Rusija kelia grėsmę JAV ir kad reikia imtis veiksmų tą grėsmę suvaldyti.
Volodymyras Zelenskis, remdamasis Ukrainos žvalgybos duomenimis, sako, kad nematyti Rusijos kariuomenėje jokių požymių, kad jie ruoštųsi nutraukti ugnį. Tai kaip amerikiečiai gali tikėti, kad ir ką sakytų V. Putinas dabar nuvykęs, galbūt į Aliaską, galbūt likdamas Maskvoje, jeigu Rusijos kariuomenėje nėra visiškai jokių poslinkių į tą pusę?
Čia ir yra esminis klausimas. Manau, tuos pačius duomenis mato ir JAV žvalgyba. Taip pat mes girdime naratyvą iš Kremliaus, kuris niekaip nerodo noro atsitraukti nuo maksimalistinių reikalavimų, iš esmės Ukrainos kapituliacijos, kurie reiškia, kad negali būti pasiektas susitarimas, kuris tenkins abi puses arba toks susitarimas, kurį prieš keletą dienų įvardijo J. D. Vance‘as, sakydamas, kad bet koks sandoris nepatiks nei rusams, nei ukrainiečiams, bet galbūt toks sandoris yra įmanomas tam, kad bent šiek tiek stabilizuotų situaciją.
Teoriškai mes tą galime įsivaizduoti. Praktiškai – tas susitikimas su V. Putinu vargu, ar gali atnešti tokį rezultatą, kuris staiga bus visiems priimtinas. Ir dėl to labai svarbu, ką artimiausiomis dienomis daro europiečiai ir ukrainiečiai.
Tačiau pafantazavę įsivaizduokime, kad pavyksta susitarti, padaryti proveržį. Ir štai galutinis rezultatas būtų – kas? Vis tiek būtų okupuotų Ukrainos teritorijų pripažinimas Rusijai, kad ir „de facto“, o ne „de jure“, bet, matyt, ilgam. Ar tai neatveria kelio kitoms valstybėms suprasti, kad „aha, šitas veikia ir galima spręsti problemas tokiais būdais, kokiais sprendžia Rusija“?
Be abejo, tokia rizika yra, bet pirmiausia reikia užtikrinti, kad nebūtų svarstymų apie okupuotų teritorijų de jure teisinį pripažinimą. Prisiminkime, dar prieš keletą mėnesių Vašingtonas svarstė ir netgi siūlė Rusijai Krymą pripažinti teisėta Rusijos teritorijos dalimi. Ne tik faktinė okupuota teritorija, bet teisiškai. Tai būtų tikrai ne tas precedentas, kurį mes norėtume matyti apskritai kur nors pasaulyje, bet tokia rizika egzistuoja.
Jeigu tai būtų tik faktinis pripažinimas, matyt, visi susiprastume ir Ukrainoje tą girdime jau ne vieną mėnesį, kad šiandien išstumti okupacines pajėgas iš visos maždaug 10 procentų Ukrainos teritorijos galimybių tiesiog nėra.
Tai yra pirmas etapas, bet antras etapas ir jo sėkmė priklausys nuo saugumo garantijų. Jeigu tai yra tik įšaldymas, net ir sutarus abiems pusėms, jeigu tik faktinis pripažinimas, bet Ukrainai nesuteikiamos saugumo garantijos, ką gi tai reiškia, apsiginklavimą naujame etape ir, tikėtina, naują karo etapą po labai trumpo laiko tarpo.
Kokios gali būti garantijos, jeigu ne narystė NATO?
Būkime atviri. Vienintelė garantija yra narystė NATO ir čia yra didžioji problema. Europos šalys tikrai sakys, saugumo garantijos yra esmė. Didelis klausimas, kiek Europos valstybių, kurios šiandien yra NATO narės, balsuotų šiandien už tai, kad Ukraina taptų NATO nare, prisiimant, be abejo, įsipareigojimą ginti šitą valstybę nuo naujų Rusijos atakų. Esame tokioje „pato“ situacijoje. Tarsi reikia daryti žingsnį į priekį, bet niekas nei nori, nei iš esmės gali žengti.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
O svarbiausia, kad Trumpas nuo sausio visą laiką elgiasi taip, kaip reikia Maskvai. Pagal tai ir prognozuokime.
