Daiva NORKIENĖ
Kaunietis Gintautas Mackonis, dviejų vaikų tėvas, prieš dešimt metų nusprendė, kad yra ne šeimos žmogus. Kauno technologijos universiteto absolventas, Lietuvos aviacijos sporto skraidyklių federacijos prezidentas "prisiskrajojo": pamiršo "žemiškus" reikalus ir tapo... vienuoliu. Tačiau dar labiau intriguoja dviejų labai gražių berniukų mamytės Fredos istorija: dvejus metus išgyvenusi labai griežtos regulos Prancūzijos vienuolyne, paskui garbinusi dievą Paparčiuose, padarė mažytę "šeimyninę pertraukėlę". Ištekėjo, pagimdė sūnus, o dabar - ir vėl vienuolė. Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai tikriausiai "apaktų" išvydę, kaip su savo atžalomis gyvena jauna mama. Kelių kvadratinių metrų namelyje-celėje be jokių patogumų, su palubėje vietoje lovos kybančia lentyna Freda mėgaujasi motinyste, atsiskyrėliška tyla ir maldomis...
Kelias
Gintautas Mackonis su Aušra susituokė "žalioje jaunystėje". Gražus, sportiškas, išsilavinęs vyriškis tvirtina tada dar nesupratęs, kad šeimyninis gyvenimas ir santuoka - tikrai ne jam. Jauna Mackonių šeima gyveno Raudondvaryje. 1980-aisiais šeimą aplankė pirmas didelis džiaugsmas - gimė sūnus Vilius, o po penkerių metų - ir dukra Austa. Gintautas anuomet triūsė Žemės ūkio tyrimų institute, aukštąjį mokslą taip pat baigusi jo pati buvusi buhaltere. Paslaugų ir rūpestingą vyrą pakeitė prasidėjęs... Atgimimas.
- Dabar aš jį suprantu, mes sutariame, - "Akistatos" žurnalistei papasakojo Aušra Mackonienė. - Turėjau susitaikyti su jo pasirinkimu, vaikai irgi tėvą myli, dažnai nuvažiuojame į jo sodybą. Bet tada, prieš dešimtį metų, buvo be galo skaudu.
Su dviem mažais vaikais (Viliui buvo dešimt, Austai - penkeri) paliktai moteriai teko savo pečiais remti visus namų kampus. "Jam rūpėjo tik dvasiniai dalykai, lankė bažnyčią, vienuolius ir vis kalbėjo, kad pagaliau atrado save". Baigęs Kauno katechetų mokyklą G. Mackonis dar kurį laiką dėstė tikybą Kauno Purienų vidurinėje mokykloje. Galiausiai susirinko kuklią mantą ir iškeliavo į Ignalinos rajono vienkiemį. Palaikį nameliuką įsigijo už labai kuklią sumą, atsivežė čia savo seną tėvuką ir ėmė kurti dvasinio ugdymo bendruomenę. Gintautas Mackonis dabar yra vienuolis, tarp saviškių labiau žinomas kaip Brolis Pranciškus. Šalia - nuo pat 1993-iųjų - draugė ir bendražygė Lolita (Sesuo Klara). Ją, besirengusią užsidaryti Pažaislio vienuolyne, perkalbėjo ir į vienkiemį "nusiviliojo" Gintautas. Trečiasis bendruomenės "Kelias" narys yra ūkininkas Saulius nuo Alytaus. Šis irgi kadaise buvo vedęs, išsiskyrė, vaikai likę su žmona. Prieš pusę metų Saulius metė ūkininkauti, visą savo turtelį paliko motinai ir atbildėjo pas Gintautą. Jauniausia bendruomenės narė yra reto grožio jauna mamytė Freda.
Taip ugdydavo valią
Gražuolė Freda augo su dievobaiminga močiute, todėl, anot Brolio Pranciškaus, paveldėjusi du visiškai priešingus pradus. Močiutė įskiepijo Dievo meilę, o genai lenkė labiau į kūniškąją... Nesvarbu, kaip ten yra, bet jaunoji ponia jau prieš dešimt metų žinojo, jog bus vienuole. Tam ji savo valia išvyko į labai griežtą Prancūzijos Betliejaus vienuolyną, apie kurio "baisumą" ir "šventumą" mūsuose jau nuo seno sklando legendos. Nereta mama net į ekskursiją bijo savo dukteris išleisti, kad tik nepasiliktų "Betliejuje". "Akistata" jau ne kartą rašė apie skausmą kelių šeimų, kurios amžiams "prarado" dukras, kai jos liko už Prancūzijos vienuolyno ar jo filialo Paparčiuose vartų. Vienuolėms labai griežtai uždrausta aplankyti namiškius (net ir mirties atveju), jos gyvena "nuo skambučio iki skambučio", artimuosius gali pamatyti taip pat ne kada pageidauja. Tačiau aišku viena: Kristaus sužadėtinėmis merginos tapo sava valia.
- Aš nebuvau tikra vienuolė, tik gyvenau prie vienuolyno įsteigtoje Gyvenimo mokykloje, - pasidalino įspūdžiais moteris. - Tačiau visą vienuolyno griežtumą ir jo tvarką pajutau. Ten mus mokė visiškai apriboti savo troškimus bei norus, ugdyti valią.
Kai pirmąkart Freda išėjo pasivaikščioti vienuolyną supančiame miške, negalėjo atsistebėti nepaprasta uogų gausa aplink. Didžiulėmis sultingomis avietėmis aplipusios kekės tiesiog linko prie veido, tačiau niekas jų neskynė. Vėliau Freda sužinojo, kad vienuolėms draudžiama nusiraškyti uogų, nes taip jos nusižengia vienai svarbiausių taisyklių - patenkina savo norą! Kadangi buvo tik mokinė, taigi ne taip griežtai prižiūrima, Freda pasiimdavo stiklainį, priraškydavo aviečių ir nunešdavo sesutėms. Vėliau pastebėjo, kad ir sesutės retkarčiais pagudrauja: nusiskina saują uogų ir maitina jomis draugę. Draugė atsilygina tuo pačiu.
- Aš dešimt metų gyvenau labai intensyvų dvasinį gyvenimą, - maloniai sutiko prisiminti Freda (sesuo Marija). - Iš Prancūzijos vienuolyno persikėliau į Paparčius. Tačiau visada slapta troškau šeimos, vaikų.
Mažytė "šeimyninė pertraukėlė" laimės neatnešė. Iš buvusios santuokos Fredai liko du berniukai: ketverių metukų Dovydas ir dvejų Gabrielius.
Ermitaže
Išvertus iš prancūzų kalbos, tai reiškia "atsiskyrėlio namelį". Gintauto Mackonio pavedimu aplink jų vienkiemį tokie nameliai dygsta vienas po kito. Statomi iš netašytų rąstelių, uždengiami nendrėmis, be langų (tik su ventiliacijos angomis), be jokios vidaus apdailos, be elektros, vandens, vonios ir kitų šiuolaikiniam žmogui "mirtinai" reikalingų patogumų. Fredos namukas-celė yra vos kelių kvadratinių metrų dydžio, tik šiek tiek aukštesnis už žmogų, jame tėra du ar trys būtiniausi dalykai: stogo pakraigėje pakabinta "lentyna" miegoti (čia Freda ilsisi su abiem atžalomis), koklinė krosnelė ir mažulytis staliukas. Tačiau visur pavyzdingai švaru, kieme sukasti du ar trys gėlių darželiai, o vos už kelių metrų vingiuoja kažkas panašaus į mažytį upelį ar melioracijos kanalą.
Kitas panašaus dydžio ermitažas dar neįrengtas, nebaigtu dengti stogu. Čia apsigyvens kol kas didžiojoje troboje besilaikanti Sesuo Klara. Gintautas tikisi, jog, atsiradus lėšų, tokių nameliukų-celių pristatys daugiau ir galės priiminėti norinčius pabūti vienumoje atvykėlius.
Jo tiesa
"Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas", - tai mėgstamiausia vienuolio Gintauto citata iš Šventojo Rašto. Ar žmogus, kuris jaučiasi "prisipildęs Meilės ir Dievo", taip savotiškai nesislepia nuo tiesos ir gyvenimo? Kodėl, palikęs savo šeimą ir vaikus, jis ėmėsi globoti dešimtis svetimų? Kai tiesiai to paklausėme, Gintautas nesutriko:
- Yra pasakyta, kad palikęs savo žmoną ir vaikus, gaus jų dešimteriopai... Taip ir atsitiko. Jau kelerius metus globojame našlaičius, neįgalius vaikus (kurie čia atvežami į stovyklas), priglaudžiame pavargusius nuo gyvenimo, ieškančius ir nerandančius prasmės.
- Internatų vaikai dažnai esti savito charakterio, aikštingi, neretai ir vagiliaujantys. Antai iš Kauno neprigirdinčiųjų mokyklos internato čia dažnai atvažiuojantis devynmetis Robertėlis sugebėjo į pelkę nuvairuoti jūsų automobilį...
- Aš ant jų nepykstu, man visaip gerai. Stengiuosi nepamokslauti, neauklėti, o parodyti, kaip man skauda dėl tokių poelgių. Štai narkomanė Eglutė... Aš atsiklaupiau prie jos kojų, apsikabinau ir verkiau. Aš jai kalbėjau, jog dėl tokio jos elgesio man be galo skauda... Dabar, gyvendama pas mus, ji lanko mokyklą, o narkotikus seniai pamiršo... Arba kartais, kai mane kas nors įskaudina, panardinu galvą vandenin ir parodau, kaip labai dėl jo kenčiu. Tai veikia geriau negu barimas. Niekas nenori manęs kankinti ir liaujasi blogai elgęsi.
Padėkime
G. Mackonis ir jo bendražygiai priklauso Trečiajam pranciškonų ordinui, kuris yra pasaulietiškas. Tai reiškia, kad vienuoliai neprivalo labai griežtai laikytis svarbiausių įžadų: skaistybės, neturto. Tačiau meldžiamasi kiekvieną dieną po penkias valandas. Bendrija išsilaiko iš aukų, Gintauto atlyginimo (jis dėsto tikybą), daržovių užsiaugina savo darže. Kai į vasaros stovyklą atvežami globos namų vaikai, jiems išlaikyti valstybė skiria maistpinigių. Padirbėti su vaikais iš įvairių Lietuvos kampelių atvažiuoja savanoriai psichologai, pedagogai. Kai kurie mažieji taip prisiriša prie vienuolio Gintauto, kad jis ir jo stovykla sapnuojasi ištisus metus. Antai padaužiukas Robertėlis iš Kauno neprigirdinčiųjų internato jau dabar nenustygsta, laukdamas kelionės į Ignalinos vienkiemį. Čia kartais prisiglaudžia benamiai, bedaliai, kalėjimų auklėtiniai, psichologinių sunkumų turintys asmenys. Tačiau bendrijos biudžetas ne guminis - net ir labai kukliai maitinantis, visiems užtekti negali. Todėl vienuoliams reikėtų ir turtingų žmonių paramos. Jų adresas: Darželių kaimas, Linkmenys, LT-4759 Ignalinos raj. Tel.: (8*229) 3 62 04.
Privati iniciatyva?
Pagal tradicinę lietuvio sampratą, vienuolystė - tai žemę siekiantis abitas, tai maldos "iki dangaus", gilios mintys ir labai "plati" širdis. Šeima ir vaikai? Ar galima juos "netyčia" pradėti, paskui atrasti savo dieviškąjį pašaukimą ir tapti vienuoliu? Apie tai ir pasiteiravome Kauno arkivyskupijos kurijos atstovo spaudai Dariaus Chmieliausko.
- Ar Bažnyčia remia dvasinio ugdymo bendruomenę "Kelias"? O gal tai sekta?
- Nesu girdėjęs, kad minėta bendruomenė būtų ką nors derinusi su Bažnyčia. Mano žiniomis, tai yra privati vieno kataliko iniciatyva. Sekta jos nepavadinčiau...
- Ar gali šeimą palikęs asmuo tapti tikru vienuoliu? Turime omenyje G. Mackonį.
- Man atrodo, kad jis pats save tituluoja vienuoliu. Iš principo šeimą turėjęs žmogus gali išeiti į vienuolyną. Pavyzdžiui, tada, kai jo vaikai - pilnamečiai, tam pritaria žmona. O jei yra dar nesuaugusių vaikų, tai išlieka pareiga jiems... Tačiau žmogus gali rinktis kokį nori gyvenimą. Tai yra gyvenimą ribojant save, beveik "vienuoliškai".
Apie gerus Gintauto Mackonio ir jo įkurtos bendruomenės darbus labai šiltai atsiliepia Kauno neprigirdinčiųjų-mokyklos internato administracija. Iš čia "pas vienuolį Gintautą" pailsėti, paatostogauti ir pasisemti jėgų nuolat vyksta našlaičiai, sunkau auklėjami ir vieniši vaikai.
Atsidūrę gyvenimo kryžkelėse, kiekvienas sutrinkame, nežinodami, kur pasukti. Gerai, jei į gyvenimo prasmės "paieškas", Dievo ir Meilės link. Gintautas ir jo draugai (perėję ne vieną ir ne dvi kryžkeles) pasirinko teisingai. Net jei tai ir įsivaizduota, o ne tikra vienuolystė. Juk svarbiausia - žmogaus mintys ir jo darbai...
