Jei didžiausias pavojus diktatoriui kyla tuomet, kai yra pradedamos reformos, tai Šiaurės Korėja yra pasiruošusi pakeisti iš pagrindų šią nuvalkiotą tiesą.
Neseniai vykęs Pietų Korėjos apšaudymas rodo, kad žlunganti Kim dinastija greičiau sukels gaisrą visoje Rytų Azijoje nei imsis rimtų reformų. Jei taika iš tiesų yra esminis Kinijos augimo komponentas, tuomet ji turi suvaldyti nepastovią savo satelitinę valstybę.
Bandyti suprasti „Atsiskyrėlių karalystę“ – lyg žiūrėti į juodąją skylę. Kai kurie suvokia Pietų Korėjos Jonpjongo salos apšaudymą kaip Šiaurės Korėjos bandymą atkreipti dėmesį nuo šalies ekonominių problemų, ar nuo artėjančios šalies vadovo Kim Jong-Ilo mirties, arba sukurti dirbtinį karinio lyderio įvaizdį Kim Jong-Ilo sūnui, būsimam jo įpėdiniui Kim Jong-Unui. Kiti mato šias atakas kaip dar vieną provokacinį veiksmą, kurio nereiktų taip sureikšminti.
Buvęs Š. Korėjos vyriausiasis ideologijos kūrėjas, vėliau pabėgęs į P. Korėją, Hwangas Jang-Yopas apibūdina Š. Korėją kaip „socializmo, modernaus feodalizmo ir militarizmo“ mišinį. Buvo paskaičiuota, kad per pastarąjį dešimtmetį badu mirė beveik 1,5 mln. iš visų 23 mln. Š. Korėjos gyventojų. Skurdas išlieka plačiai paplitusia problema šalyje, nors ne tokia skaudi, kaip prieš porą metų. Priklausomai nuo vietovės standartinė maisto norma yra 150-300 gramų ryžių. Maistas yra dažnai neprieinamas kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms.
Virš Š. Korėjos bado ekonomikos yra asmenybės kultas, kuris užgožia tiek Stalino, tiek Mao Dzeduno kultą. Visur esantys Kim Jong-Ilo ir jo tėvo Kim Il-Sungo atvaizdai yra nacionaliniai simboliai, kurie vaizduoja sekuliarią teokratiją, paremtą Juche, šalies diktatoriaus prisidėjimu prie pasaulinio totalitarinių ideologijų palikimo. Kaip ir su Bažnyčia ar dieviškąja karalių teise, sistemai negali būti mestas iššūkis, nepakenkiant tobuliems jos lyderiams.
Trečiasis ir greičiausiai labiausiai bauginantis Hwango formulės elementas – militarizmas – gali būti laikomas sistemos Achilo kulnu. Išlaikyti penktą pagal dydį pasaulio kariuomenę nuolatinėje kovinėje parengtyje yra nepaprastai daug išlaidų reikalaujanti užduotis vienai iš skurdžiausių pasaulio valstybių, kurios karinis biudžetas sudaro trečdalį viso šalies BVP. Karinės pajėgos veikia lygiagrečiai su ekonomika, nors dauguma kareivių ir jaunų karininkų vis dar badauja.
Nuolatinė karo parengtis yra viena iš apraiškų dėl Š. Korėjos minties, jog ji pilnai gali save aprūpinti. Juche yra autarkija, iškelta iki filosofinio lygmens. Šiaurės korėjiečiai bet kokią išorės valstybių pagalbą suvokia kaip silpnumo ženklą, nepaisant to, kad be Kinijos labdaros jų ekonomika žlugtų.
Dėl to, kad Š. Korėja negrąžina paskolų, ji negali skolintis pinigų, dėlto, kad nesilaiko susitarimuose duoto savo žodžio, ji atbaido galimus partnerius ir, galiausiai, dėl to, kad ji siekia autarkijos, ji negali specializuotis ar eksploatuoti santykinio pranašumo. To pasekmė yra šalies metinis eksportas, kuris apima filmų ir televizijos animacijas, suremontuotus automobilius ir neteisėtą prekybą ginklais, yra vertas mažiau nei 1 mlrd. JAV dolerių.
Nenuostabu, kad šiandien pabėgėliai iš šalies atpasakoja socialinio žlugimo aplinką, smulkius nusikaltimus ir darviniškąją kovą dėl išlikimo. Šalyje vyrauja nusiminimas ir nematomas nepasitenkinimas. Korupcija yra plačiai paplitusi. Taigi, ko siekia Kim Jong-ilas šią paskutine ataka prieš P. Korėją?
Pagrindinis jo tikslas buvo šešių šalių derybos tarp jo režimo ir Jungtinių Valstijų, Jungtinių Tautų, Kinijos, Rusijos, Pietų Korėjos ir Japonijos. Anksčiau Š. Korėjai buvo pasiūlyta ekonominė ir kitokia paskata, kad ši atsisakytų savo branduolinių ginklų. Vis dėlto, kaip ir Iranas, Kim Jong-ilas nori turėti savo pyragą ir jį valgyti: galutinis Š. Korėjos pripažinimas kaip branduolinės galios ir visų gundymų iš JAV, Europos, Rusijos ir Kinijos, kad tik ši nusiginkluotų.
Tai gali atrodyti kvaila, ypač turint omenyje artėjančią naują ekonominių sankcijų bangą po to kai buvo bombarduota P. Korėja. Tačiau Š. Korėjos vadovo skaičiavimai skiriasi nuo kitų šalių vadovų paskaičiavimų. Jis visuomet rodė nepakankamą susirūpinimą savo šalies žmonių padėtimi ir jis vis dar tikisi gauti du trečdalius reikalingų naftos ir maisto atsargų iš Kinijos.
Matydamas tokias Š. Korėjos provokacijas, P. Korėjos prezidentas Lee Myung-bakas demonstravo geresnį šalies valdymo meną nei per paskutinį G-20 susitikimą Seule. Jo sąjungininkai susivienijo prieš šią problemą, tačiau net mes suvokiame, kad jo santūrumas negali būti begalinis.
Tuomet nemažai priklausys nuo Kinijos, kurios nenusisekusi regioninė diplomatija padėjo pastumti abejingą Japonijos vyriausybę link artimesnio bendradarbiavimo su JAV saugumo klausimais ir įkvėpė P. Korėją ieškotis kitų strateginių partnerių Azijoje, tarp kurių yra ir Indija. Galima tikėtis, kad paskutiniai Š. Korėjos kariniai veiksmai paskatins sutelkti dėmesį Pekine.
Tačiau Kinija, kuri labiausiai baiminasi Š. Korėjos režimo žlugimo, nenori sukelti priešiškas nuotaikas Kim Jong-ilui. Kartu Kinija siekia labiau įtraukti P. Korėją į regioninės konkurencijos žaidimus. Viso to rezultatas gali būti naujas Kinijos pastangų raundas manipuliuoti regioninėmis nuojautomis.
Antraip, Kinija galėtų prisiimti dalį atsakomybės dėl saugumo užtikrinimo Rytų Azijoje ir susiburti prieš Kim Jong-ilą ir jo nutrūktgalvišką balansavimą ties pavojinga riba. Tai turėtų būti pradėta nuo aiškaus Š. Korėjos pasmerkimo Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Šios pasaulinės pastangos greičiausiai nepavyktų be patikimo Kinijos grasinimo Kim Jong-ilui nutraukti ekonominius saitus.
Project-syndicate.org
