Tačiau šis trumpas susilaikymo laikotarpis virto metais, kurie iš esmės pakeitė jos gyvenimą, o patirtis tapo naujos knygos ašimi, rašoma mirror.co.uk.
Nusprendė laikytis celibato tris mėnesius
Melissa atrado, kad tik nutraukusi destruktyvų ciklą ji pagaliau išgirdo save. Tai, kas prasidėjo kaip laikinas eksperimentas, tapo asmeniniu revoliucijos aktu, išvedusiu ją į brandesnius, sąmoningesnius santykius.
Jos kelias – nuo savidestrukcijos iki pilnavertiškumo – atskleidžia gilesnius mūsų kultūros įsitikinimus apie meilę, seksą ir moters vertę.
Kai „serijinė monogamistė“ M. Febos pasiekė ribą dėl toksiškų santykių, ji ėmėsi drastiškų veiksmų – pažadėjo 90 dienų boikotuoti seksą ir visus romantiškus santykius.
Pasak jos, sprendimas nebuvo lengvas, bet būtinas. Praėjus trims mėnesiams, ji pajuto didžiulį energijos antplūdį, vidinį atsinaujinimą ir nusprendė tęsti susilaikymą dar ilgiau:
„Po trijų mėnesių man buvo aišku, kad aš vos pradėjau. Jei norėjau pakeisti įprastą gyvenimo modelį, turėjau iš esmės pakeisti savo požiūrį į meilę ir seksą.“
Melissa svarstė, ar meilė nėra tapusi nauja jos priklausomybės forma:
„Aš nuolat įsimylėdavau ir išsiskirdavau. Tai buvo varginantis užsiėmimas. Kiekviena nauja pažintis kėlė vilčių, bet vos tik santykiai tapdavo stabilūs, susidomėjimas blėsdavo.
Aš apleidau viską, kas man buvo svarbu, praradau ryšį su draugais, kasdien verkiau. Tai buvo nesveika priklausomybė. Aš apleidau rašymą, savo sveikatą ir šeimą.“
Po itin destruktyvių dviejų metų santykių, Melissa pasiekė dugną ir ryžosi pokyčiui.
„Buvo laikas man padaryti pertrauką ir apmąstyti, ką visą tą laiką dariau... Aš negalėjau to vėl patirti“, – atskleidžia ji.
Susilaikymo metais ji jautėsi tarsi atsibudusi iš kolektyvinės beprotybės:
„Kai žmonės svarsto apie susilaikymą ar celibatą, jie tai laiko tam tikru nepritekliumi. Aš nejaučiau, kad man ko nors trūksta. Nuo pat pradžių jaučiau, kad turiu daugiau laiko ir energijos.“
Ji taip pat pastebėjo, kaip giliai mūsų kultūra yra įsišaknijusi romantikos idealuose:
„Negaliu patikėti, kad mūsų fantazijos apie meilę yra nebrandžios. Viskas sukasi apie tą labai ankstyvą laikotarpį, kai mes karštai apsėsti kažkuo, ko dar net nepažįstame. Tai mes vadiname meile.“
Vienatvėje atrado tikrąją save
Vienas iš svarbiausių Melissos atradimų buvo suvokimas, kad ji – žmonių tenkintoja:
„Kai esu su kitais žmonėmis, jaučiu, kad dėmesys turi būti sutelktas į juos ir aš turiu elgtis tam tikru būdu.
Tai instinktyvus noras patenkinti kito žmogaus poreikius, troškimus, lūkesčius, nesvarbu, ar aš to noriu, ar ne. Jaučiuosi tarsi neturiu pasirinkimo.“
Ji tai sieja su giluminiais kultūriniais naratyvais apie moters vertę:
„Tavo gyvenimas tiesiogine prasme priklausė nuo tavo patrauklumo vyrams. Vis dar yra daug žinučių, kad seksualinis patrauklumas yra tavo didžiausia jėga... Taigi aš vėl ir vėl praradau save. Tai nebuvo autentiškas gyvenimas.“
Būtent vienatvėje Melissa vėl atrado tikrąją save. Kai sutikusi poetę Doniką Kelly pajuto trauką, ji priėmė sprendimą elgtis kitaip:
„Vos tai pajutusi, pagalvojau: „Gerai, turiu likti savimi, turiu laikytis savęs.“
Jos 18 mėnesių palaikė santykius per atstumą, atsargiai ir sąmoningai. Dabar jos – laimingai susituokusios jau ketverius metus, kartu – devynerius.
„Tie metai, praleisti su savimi, ir supratimas, kokia visavertė buvau be kito žmogaus, leido man palaikyti ilgalaikius santykius“, – atskleidžia moteris.
Vis tik, pasak Melissos, santykių sėkmės raktas – tai ne nuolatinis partnerio poreikių tenkinimas:
„Turime dažnai teikti pirmenybę sau, kad, kai būname dviese, galėtume tai daryti su tikru dosnumu ir meile. Bet tai baugina, nes tai prieštarauja tam, ką mums sako visuomenė.“
Melissos istorija – tai ne tik vienos moters kelias į vidinę ramybę. Tai kvietimas permąstyti, kas iš tiesų yra meilė, kaip susiformuoja mūsų santykių modeliai ir kodėl vienatvė gali būti ne praradimas, o galimybė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
