Mokytojų elgesys prieš egzaminą: nuo rūpestingos globos iki mokinių ašarų

Li­kus tiek ne­daug iki šį šeš­ta­die­nį vyk­sian­čio vals­ty­bi­nio an­glų kal­bos eg­za­mi­no, abi­tu­rien­tai tu­rė­tų vi­są dė­me­sį skir­ti tik an­glų kal­bai, ta­čiau kai ku­riems jų iki olim­pi­nės ra­my­bės to­li, ir ne be mo­ky­to­jų pa­gal­bos, – min­ty­se skam­ba žo­džiai „tau ne­pa­si­seks“, o vei­du rie­da psi­cho­lo­gi­nio te­ro­ro žy­mę ro­dan­čios aša­ros. Nu­spren­džiau pa­si­do­mė­ti mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kiais pa­mo­ko­se Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go, Jot­vin­gių, Šv. Be­ne­dik­to ir Pu­ti­nų gim­na­zi­jo­se prieš ar­tė­jan­tį šeš­ta­die­nio iš­šū­kį.

Jot­vin­gių gim­na­zi­ja

„Ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad mo­ky­to­jos gąs­di­na. Sa­ky­čiau, kad la­biau mo­ty­vuo­ja, teig­da­mos, kad vis­kas bus ge­rai, jog grei­čiau at­eis – grei­čiau ir baig­sis. Ži­no­ma, vis pri­me­na, kad eg­za­mi­nas pa­ro­dys, ar ge­rai įsi­sa­vi­nom vi­sas ži­nias, o tai kar­tu ir bau­gi­na, bet to psi­cho­lo­gi­niu te­ro­ru ne­pa­va­din­čiau, – apie sa­vo an­glų kal­bos mo­ky­to­ją Jū­ra­tę Mu­liuo­lie­nę kal­ba jos mo­ki­nė Eve­li­na Ge­ce­vi­čiū­tė. – Ži­no­ma, anks­čiau gal kiek leng­vai ir pa­sa­ky­da­vo ką nors, kas pri­vers­da­vo su­ne­rim­ti, pa­vyz­džiui, kiek dar daug ne­mo­kam, ta­čiau eg­za­mi­nui ar­tė­jant mo­ky­to­ja el­gia­si la­bai adek­va­čiai.“

Tie­sa, vie­na mer­gi­na, ne­pa­no­rė­ju­si bū­ti įvar­dy­ta, po šios mo­ky­to­jos pa­mo­kos li­ko šo­ki­ruo­ta: „Kad ži­no­tum, koks jaus­mas, o tu sten­gie­si, ir tau kaž­kas pa­sa­ko – tau ne­pa­si­seks, – jaus­mais da­li­jo­si abi­tu­rien­tė. – Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad ne­bu­vo­me iš­si­ver­tę skai­ty­mo už­duo­ty­je esan­čių ke­lių žo­džių. Ta­da ji pra­dė­jo sa­ky­ti, kad mums tik­rai ne­ver­tė­tų ti­kė­tis aukš­tų ba­lų su to­kio­mis ži­nio­mis, pas­kui ti­ki­no, jog mes per daug iš­le­pin­ti, nes daž­nai ne­gir­di­me, „jog ne­pa­vyks“, „ma­žai ką mo­kam“), ta­da pra­dė­jo kal­bė­ti, kad ji se­niai ga­lė­jo pa­sa­ky­ti, jog kai ku­riems mo­ki­niams ne­ver­ta net ei­ti į eg­za­mi­ną, nes ne­ži­nia, ar iš­lai­kys, ir net pa­ro­dė į juos pirš­tu“, – tei­gia eg­za­mi­no la­pą šeš­ta­die­nį at­si­ver­sian­ti abi­tu­rien­tė.

Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­ja

Prie par­ko įsi­kū­ru­siai Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jai, at­ro­do, per­si­da­vė mag­no­li­jos žy­dė­ji­mo ra­my­bė, nes mo­ky­to­jų po­el­gis su mo­ki­niais – iš­ties pa­mo­kan­tis. „An­glų kal­bos mo­ky­to­ja su mu­mis šią sa­vai­tę el­gia­si kaip su ma­žais vai­kais – lie­pia iš­si­mie­go­ti, ger­ti ra­mi­na­mų­jų ar­ba­tų, neper­si­steng­ti, – apie Re­dos Ge­ry­bie­nės mo­ra­li­nį pa­lai­ky­mą kal­ba mo­ki­nė Gre­ta Juo­džiu­ky­nai­tė. – Mo­ky­to­jos tvir­ti­ni­mu, jau vis tiek nie­ko nau­jo per ke­lias die­nas ne­iš­mok­si.“

Apie sa­vo mo­ky­to­ją la­bai šil­tai at­si­lie­pia ir ki­tas gim­na­zis­tas Liu­tau­ras Pa­lio­nis. „Ma­no mo­ky­to­ja – Vir­gi­ni­ja Gai­žaus­kie­nė, ką ir be­pri­dur­si, – juo­kia­si, – ji nuo­sta­bi! Mus ra­mi­na, jog ne­siel­var­tau­tu­me, siū­lo šią sa­vai­tę klau­sy­ti an­gliš­kų lai­dų, su­si­gy­ven­ti su kal­ba, jo­kiu bū­du ne­si­jau­din­ti, o pas­ku­ti­nę die­ną iš­vis ra­miai pa­bū­ti, psi­cho­lo­giš­kai pa­si­ruoš­ti. Žo­džiu, net ne­mo­ku ap­sa­ky­ti, kaip nuo­sta­biai ji mus nu­tei­kia – drą­si­na, kad net jei­gu ir ne­pa­si­seks – tai dar ne vis­kas. Gy­ve­na­me to­kiu lai­ku, kad dar spė­sim iš­mok­ti, svar­biau­sia yra žmo­giš­ko­sios ver­ty­bės.“

Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­ja

Šio­je gim­na­zi­jo­je taip pat, at­ro­do, ra­my­bė. Tie­sa, tik­rai ne iš par­ko sklin­dan­ti. Dvi abi­tu­rien­tės šil­tais žo­džiais at­si­lie­pia apie spe­cia­lis­tę Bi­ru­tę Gud­lei­kie­nę: „Ga­liu pa­sa­ky­ti, jog ar­tė­jant eg­za­mi­nams ta­po ge­res­nė – kiek­vie­ną pa­mo­ką sten­gia­si iš pas­ku­ti­nių­jų. Gąs­di­ni­mai se­niai bai­gė­si – li­ko nuo­šir­dus no­ras pa­dė­ti mums“, – tei­gia ne­no­rė­ju­si bū­ti įvar­dy­ta mer­gi­na. Jai ant­ri­na jos bend­ra­klasė Vik­to­ri­ja Ma­siu­lio­ny­tė, sa­ky­da­ma, jog mo­ky­to­ja mo­ki­nių vi­siš­kai ne­stu­mia į pa­ni­ką. „Jau mė­ne­sis kaip ra­miai spren­džia­me pra­ėju­sių me­tų eg­za­mi­nus, net­gi ne­ra­šo­me jo­kių be­ver­čių ir tik ap­sun­ki­nan­čių, nau­dos ne­duo­dan­čių kon­tro­li­nių, kaip gra­ma­ti­kos ar iš vi­so kur­so, o vis­ką da­ro­me taip, kaip bus eg­za­mi­nuo­se – ma­nau, tei­sin­ga“, – dės­to mer­gi­na, pri­dur­da­ma, kad ir na­mų dar­bais mo­ky­to­ja ne­ap­krau­na, o šią sa­vai­tę pa­ta­rė il­sė­tis ir daug mie­go­ti.

Su jau­du­liu­ku au­di­to­ri­jos du­ris pra­ver­sian­ti abi­tu­rien­tė Ais­tė Če­sio­ny­tė apie sa­vo mo­ky­to­ją Kris­ti­ną Jan­kaus­kai­tę taip pat at­si­lie­pia tei­gia­mai. „Pui­ki mo­ky­to­ja. Nu­tei­kia re­a­lis­tiš­kai: kaip mo­kat, taip ir bus. Pa­ta­rė ne­si­ti­kė­ti ste­buk­lų ir nu­si­ra­mi­nus pa­da­ry­ti vis­ką kaip įma­no­ma ge­riau.“

Pu­ti­nų gim­na­zi­ja

Pu­ti­nų gim­na­zi­jo­je si­tu­a­ci­ja, pa­ly­gin­ti su Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go ar Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jo­mis, ne­pa­vy­dė­ti­na spren­džiant iš to, ką pa­sa­ko­ja dvi ano­ni­mė­mis pa­no­ru­sios lik­ti abi­tu­rien­tės.

„Bu­vo už­da­vu­si na­mų dar­bų pa­da­ry­ti 2008 me­tų skai­ty­mo už­duo­tį. Pa­ė­mė ma­no už­duo­tį pa­tik­rin­ti ir net pa­ti nu­ste­bau – su­rin­kau 19 taš­kų iš 22. Ji ne­pa­ti­kė­jo, jog tai ma­no sa­va­ran­kiš­kas dar­bas, lie­pė įro­dy­ti, ko­dėl pa­si­rin­kau tam tik­rus at­sa­ky­mus. Tuo­met iš­trau­kė iš teks­to ke­lis žo­džius. Aš jų ne­ži­no­jau – už tai ma­ne ap­rė­kė, kad ne­va nu­si­ra­šiau, kad pa­ti ne­da­riau, kad jei ne­mo­ku šių žo­džių – ne­iš­lai­ky­siu eg­za­mi­no, kad nie­ka­da ne­si­mo­kiau, kad ma­nęs lau­kia ne­žmo­niš­kai sun­ki eg­za­mi­no skai­ty­mo už­duo­tis, taip leis­da­ma su­pras­ti, jog aš jos tik­rai ne­pa­da­ry­siu, ir pa­na­šiai. Ap­si­ver­kiau prie jos, o ji tik pa­lin­kė­jo ne­si­ner­vin­ti ir pa­sa­kė, kad ki­tą pa­mo­ką, ku­ri bus pas­ku­ti­nė, duos man in­di­vi­du­a­liai pa­da­ry­ti ku­rių nors me­tų eg­za­mi­no už­duo­tį, – pa­sa­ko­jo su­jau­din­ta abi­tu­rien­tė. – O „sma­giau­sia“ tai, kad prie vi­sos kla­sės ma­ne „ėdė“ už už­duo­tį, o vė­liau dar ir per per­trau­ką.“ Vė­liau abi­tu­rien­tė pra­si­ta­rė, kad jau­čia­si vi­siš­kai suž­lug­dy­ta po an­glų kal­bos mo­ky­to­jos P.D. pa­mo­kos.

At­ro­do, jog ne tik ši abi­tu­rien­tė tu­ri prie­kaiš­tų sa­vo mo­ky­to­jai. „Mū­sų an­glų kal­bos mo­ky­to­ja vi­są an­trą pus­me­tį to­kia at­si­pū­tusi, jog aš tu­riu mo­ky­tis sa­va­ran­kiš­kai. Mo­kyk­loj prak­tiš­kai tik pra­ėju­sią sa­vai­tę nor­ma­liai pra­dė­jo­me eg­za­mi­nams ruoš­tis. Man at­ro­do, kad jos tin­gi tai­sy­ti dar­bus. Ap­mau­du, – nuo­gąs­tau­ja nei sa­vęs, nei mo­ky­to­jos įvar­dy­ti ne­pa­no­ru­si mer­gi­na. – Mo­ky­to­ja mums pa­sa­kė: spręs­ki­te eg­za­mi­nų už­duo­tis, yra at­sa­ky­mai. Kny­go­je ir pra­ty­bo­se ir­gi yra už­duo­čių, pas­kui at­ei­kit per kon­sul­ta­ci­nę pa­mo­ką (pa­vyz­džiui, tuo me­tu man yra ki­ta pa­mo­ka), duo­siu at­sa­ky­mus. Net ne­ži­nau, kaip ver­tin­ti to­kios mo­ky­to­jos pa­stan­gas...“

Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Švie­ti­mo sky­riaus ve­dė­jo Vy­tuo­lio Va­lū­no ko­men­ta­ras

Šiuos mo­ky­to­jų veiks­mus, apie ku­riuos mo­ki­niai taip pras­tai at­si­lie­pia, ver­ti­nu la­bai ne­igia­mai. Taip jo­kiu bū­du ne­tu­ri bū­ti. Tai – an­ti­pe­da­go­giš­ka. Mo­ky­to­jas ne­ger­bia nei sa­vo vie­tos, nei sa­vo pro­fe­si­jos, nei mo­ki­nių ar jų tė­vų. Įsi­vaiz­duo­ki­te, kaip mo­ki­niai, ve­da­mi to­kių min­čių, tu­ri ei­ti į an­glų kal­bos eg­za­mi­ną? Bai­su. Jei tai, ką mo­ki­niai pa­sa­kė, iš tik­rų­jų yra tei­sy­bė, jie tu­ri vi­są tei­sę kreip­tis į sa­vo auk­lė­to­ją, mo­kyk­los va­do­vy­bę ar net­gi tie­sio­giai į ma­ne, jei že­mes­niuo­se ly­giuo­se ne­iš­ei­na iš­spręs­ti šios pro­ble­mos, ir už to­kį ne­to­le­ruo­ti­ną el­ge­sį mo­ky­to­jai bus nu­baus­ti – ar­ba įspė­ti, ką pa­da­ry­ti šiuo at­ve­ju tu­ri di­rek­to­rius, ar­ba bus tai­ko­mos draus­mi­nės nuo­bau­dos – pa­sta­ba, pa­pei­ki­mas ar net­gi at­lei­di­mas iš dar­bo. Tie­sa, šiuo at­ve­ju ne­ma­nau, kad rei­kė­tų im­tis to­kių griež­tų prie­mo­nių, ta­čiau toks mo­ky­to­jų po­el­gis ne­tu­ri bū­ti to­le­ruo­ja­mas.

Ko­men­tuo­jant pas­ku­ti­nio­sios mo­ky­to­jos veiks­mus dėl an­glų kal­bos mo­ky­mo­si pas­ku­ti­nė­mis sa­vai­tė­mis ga­liu pa­sa­ky­ti, jog eg­za­mi­nui yra ruo­šia­ma­si ne mė­ne­sį, ne sa­vai­tę, o vi­są lai­ką bū­nant mo­kyk­lo­je, tad tik mo­ky­to­jos kom­pe­ten­ci­jos klau­si­mas, ka­da ir kiek dė­me­sio ji pra­dės kreip­ti į an­glų kal­bos eg­za­mi­ną. Be to, pats mo­ky­mo­si pro­ce­sas yra orien­tuo­tas į mo­ki­nio pa­ruo­ši­mą gy­ve­ni­mui, o ne an­glų kal­bos eg­za­mi­nui.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­to Stu­den­tų moks­li­nės drau­gi­jos pre­zi­den­to, aly­tiš­kio Da­riaus Ver­sec­ko ko­men­ta­ras

Tei­gia­mai ver­ti­nu tuos at­ve­jus, kai mo­ky­to­jai la­bai anks­ti pra­de­da mo­ki­nius ruoš­ti eg­za­mi­nui ne tik duo­da­mi ati­tin­ka­mų už­duo­čių, bet ir nu­teik­da­mi emo­ciš­kai. Tie­sa, švie­ti­mo sis­te­mo­je yra pa­var­gu­sių nuo mo­ky­mo pe­da­go­gų. Mo­ki­niui rei­kia su­pras­ti tai, kad ar­tė­jan­ti eg­za­mi­nų se­si­ja yra pir­ma jam, bet mo­ky­to­jui tai kas­me­tis ri­tu­a­las, ku­ris jau ne­be­tei­kia to­kio jau­du­lio. O mo­ki­nys juk no­ri jaus­ti pa­lai­ky­mą, no­ri, kad juo ti­kė­tų.

La­bai sli­dus da­ly­kas yra kiek­vie­no mo­ky­to­jo ver­ti­ni­mo ska­lė. Juk ži­nom tuos at­ve­jus, kai de­šim­tu­ki­nin­kai gau­na vos pu­sę ba­lų. Aš mo­kiau­si aš­tuo­ne­tui. Kai pra­dė­jau pil­dy­ti spra­gas pa­pil­do­mai, ko­re­pe­ti­to­rė ma­ne įver­ti­no kaip ne­leng­vą at­ve­jį. Pa­si­bai­gus pa­pil­do­moms pa­mo­koms pa­lin­kė­jo su­rink­ti dau­giau nei 40. Jos pa­lin­kė­ji­mas bu­vo tiks­les­nis nei mo­ky­to­jos įver­ti­ni­mas. No­rė­čiau, kad mo­ky­to­jai la­biau steng­tų­si mo­ki­niams pa­ro­dy­ti jų ly­gį, klai­das ir me­to­dus, kaip jas iš­tai­sy­ti.