REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Užmokestis vokeliuose nėra tik nusižengimas įstatymui ir verslo moralei, nors jau vien to pakanka, kad verslininkas, taip mokantis savo darbuotojams algą, būtų vadinamas nusikaltėliu.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau kalbėsiu ne apie nusižengimą įstatymui (įdomu, ką apie tokius Viktoro Uspaskicho veiksmus ir pozicijas mano teisingumo ministras, kuris turėtų sergėti visuomenės ir valstybės interesus?), o apie tai, kad šiandien verslo santykiai, samdymas į darbą yra ne tik darbo santykių nustatymas, bet ir politinio veiksmo pradžia.

REKLAMA

Mat socializmu užnuodytoje sąmonėje egzistuoja kita logika, kuri aktyviai pasireiškia mūsų gyvenime: aš tave samdau dirbti, o tu pasižadi ne tik vykdyti darbo užduotis, bet ir man paklusti kaip visapusiam autoritetui, kuris tau nurodys, ne tik ką dirbti, bet ir ką galvoti, kaip elgtis. Tau bus nužymėta visų tavo darbui pas verslininką tinkamų politinių vertybių ir orientacijų nomenklatūra. Kitaip galvoti nenaudinga net geram darbininkui, nes verslininkas reikalauja ir politinio lojalumo.

REKLAMA
REKLAMA

Ar gali būti laisvi tokie žmonės, kurie negali laisvai parduoti savo darbo be papildomų sąlygų, kada darbas perkamas tik su sąlyga, jog darbdavio pozicijos bus ginamos net tada, kai žmogus net nesupranta, apie ką kalbama. V. Uspaskicho darbo samdos logika yra tiesiog vienas iš ryškesnių pavyzdžių, kada darbuotojo interesas, jo moralinės ar politinės autonomijos klausimas yra ignoruojamas ir netgi slopinamas kaip galimo nepaklusnumo rodiklis.

Sakome, kad šiandien dominuoja laukinis kapitalizmas, bet būtų tiksliau sakyti, kad mes pergyvename posttotalitarinės visuomenės būseną, kur žmonės yra pernelyg atskirti vienas nuo kito, įtraukti į lenktynes dėl fizinio išlikimo, slegiami nepašalintų perėjimo iš socializmo į kapitalizmo traumų ir negali susivienyti ne dėl savo uždarbio, bet dėl žmogiško santykio su darbdaviu ir valdžia.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tiesą sakant, ledų mėtymas iš sraigtasparnio ir baliukų „užtaisymas“ vietoj posėdžių yra veiksmingas, nors ir fiktyvus kolektyvinio gyvenimo imitavimas, kai mes tampame kažkokios visumos dalimi, nesvarbu, kad jaučiame galimą apgavystę, svarbu, kad nustojame būti vieniši.

Taigi artėjantys rinkiminiai partijų ir politikų veiksmai šį kartą sukels daug keistų reiškinių, kur politikos liaudiškumą imituos politiniai spektakliai su armonikomis, bendromis virtuvėmis, šventėmis ir koncertais. Politinių suvažiavimų praktiką pakeis politiškai angažuotų filmų žiūrėjimas ar darbdavių gimtadienių šventimas politinių partijų programų fone.

REKLAMA

Mes būsime stumiami į politinio-emocinio vieningumo kultūrą, kur individualus bendrumo jausmas bus iš anksto suplanuotas ir kiekvienam pateiktas kaip jo asmeninė gyvenimo iki rinkimų programa, irgi vokelyje ir be galimybės pasiskųsti kažkam iš šalies. Kas ne su mumis (t.y. nesutinka su tuo, kas duodama to, kuris diktuoja sąlygas) tas prieš mus (t.y. kiti yra negeri ir pavojingi, juos reikia atstumti ir ignoruoti).

Dr. Lauras Bielinis yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, socialinių mokslų daktaras.

Lauras Bielinis: 2007 metų rinkimų nuojautos (1) http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_336517

Lauras Bielinis: 2007 metų rinkimų nuojautos (2)http://www.omni.lt/index.php?base/z_337859

Lauras Bielinis: 2007 metų rinkimų nuojautos (3)http://www.omni.lt/index.php?base/z_341226

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų