Velionę D. Teišerskytę su sūnumis Linu ir Pranu siejo ypatingas ryšys – tą pripažįsta ir pats Linas. Tiesa, aplinkiniai mamą, anot pašnekovo, buvo įpratę matyti kiek kitokią.
„Šiek tiek sudėtingą apie tą ryšį papasakoti žmonėms, kurie mamą pažįsta kaip visuomenininkę, kultūros veikėją, politikę, kažkada buvusią verslininkę. Iš tiesų kontaktas, kuris buvo su šeima, yra absoliučiai skirtingas.
Negaliu pasakyti, kad mama buvo vienokia į išorę ir kitokia į vidų. Tikrai ne. Bet viduje viskas buvo atviriau, šilčiau ir arčiau. Tie „pabėgimai“ nuo visuomeninės veiklos, aš mačiau, jai buvo labai svarbūs“, – sako L. Proškevičius.
Atmintyje išliko mamos klausimas
D. Teišerskytės sūnus sako, kad apie mamą atmintyje išliks daugybė šiltų prisiminimų, ypač tų, kuriuose šeima kartu leido laiką.
„Mes esame ne kartą greitai susiorganizavę keliones: sušokdavome su šeima į mikroautobusiuką ir išrūkdavome į Europą pakeliauti. Tos improvizacijos, ta bendrystė ir buvimas kartu buvo, ko gero, patys smagiausi atsiminimai.
Mes taip nesidžiaugdavome, kai ją vėl išrinkdavo į Seimą ar mama gaudavo papildomas regalijas, įgaliojimus ar garbę, o kai pabūdavo su mumis ar pasiimdavo anūkus ir išskrisdavo į Turkiją“, – šypteli L. Proškevičius.
Vienas iš ryškiausių prisiminimų – pokalbis, kurio metu mama uždavė rimtą klausimą.
„Ji paklausė: ar gera aš buvau mama? Ar tu norėtum, kad būčiau kitokia? Man buvo gana paprasta atsakyti, neišskiriant vienos gyvenimiškos pamokos: „Aš stebiu, kaip tu gyveni, mokausi iš tavo klaidų, randu tai, ką tu darai puikiai ir stengiuosi, kad tai taip pat būtų mano gyvenimo kelyje“, – sako vyriausiasis D. Teišerskytės sūnus.
Natūralu, kad kaip ir kiekvienoje šeimoje, tarp mamos ir sūnaus pasitaikydavo ginčų. Vienas iš paskutinių įvyko paskutinėmis D. Teišerskytės gyvenimo dienomis, kai reikėjo priimti svarbų sprendimą: likti gydytis ligoninėje apsuptai specialistų ar likusias dienas praleisti namuose su artimaisiais.
„Paskutinis pasiginčijimas buvo dėl važiavimo iš ligoninės namo. Sakau, dėlto yra gydytojai, slauga ir t.t. Jos buvo griežtas: „Namo!“ Kai atvažiavau jos pasiimti, vietoj „labas rytas“ buvo „važiuojam“.
O po to jau buvo buitiniai pokalbiai, ar nori vandens, ar nori pasiversti ant šono. Tai buvo išėjimas, kuriame norėjosi rimties. Žodžių ar pokalbių nereikėjo“, – teigia L. Proškevičius.
Poetė, ilgametė Seimo narė D. Teišerskytė mirė lapkričio 27-ąją po sunkios ligos.
Atsisveikinimas su velione vyksta penktadienį, gruodžio, 1 d. Kaune. Kauno laidojimo namų „Rekviem“ salėje – balta urna gubojų žieduose. Šarvojimo salėje skamba dainos, kurioms eiles parašė D. Teišerskytė.
Ištarti paskutinį „sudie“ į laidojimo namus renkasi velionės artimieji, bičiuliai.
Atsisveikinant su mama danguje pasirodė ženklas
Mirusią poetę Dalią Teišerskytę draugai ir kolegos mini geriausiais žodžiais – jų atmintyje velionė išliks kaip stipri asmenybė, kurios nepalaužė dideli gyvenimo išbandymai. D. Teišerskytės sūnus Linas Proškevičius naujienų portalui tv3.lt papasakojo, kad mama tokia išliko iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos, nors jautė artėjant pabaigą. Sūnus prakalbo apie paskutinius mamos žodžius ir lemtingą ženklą.
Sunkiai ligai vis labiau progresuojant, poetę palaikė ir ja rūpinosi abu jos sūnūs. Tačiau net ir sunkiomis akimirkomis D. Teišerskytė neprarado savo charizmos. Kaip pasakoja L. Proškevičius, „visą pabaigą mama pati sudirigavo ir sureguliavo“.
Kaip vėliau paaiškėjo, paskutinį susitikimą su skaitytojais D. Teišerskytė nuo šeimos nuslėpė. „Rytais mes ją veždavome į ligoninę, kad jai įstatytų lašelines ir taikytų gydymą. Po pietų, kai ją parveždavau namo, ji sakydavo: eisiu pagulėti, pailsėti, jau tu važiuok. Pasirodo, niekur ji neidavo gulėti, o atvažiuodavo jos kolega ir jie keliaudavo į susitikimus su skaitytojais“, – šypteli L. Proškevičius.
Trečiadienį, per D. Teišerskytės šermenis, įvyko kai kas, ko artimieji nepamirš dar ilgai – dangus jiems tarsi pasiuntė lemtingą ženklą, atsisveikinimo žinią.
„Vakar atsisveikinome su kūnu laidojimo namuose, kurių langai yra su vaizdu ir Nerį. Kaip tik ta atsisveikinimo akimirka sutapo su nuostabiu purpuriniu saulėlydžiu“, – sako L. Proškevičius.
Daliai Teišerskytei gyvenimas nuo pat vaikystės nepagailėjo išbandymų
D. Teišerskytei gyvenimas nuo pat vaikystės nepagailėjo išbandymų. Poetę pažinoję žmonės vieningai sako, kad iššūkiai tik sustiprino jos asmenybę, o velionės sūnus išskiria ypatingą mamos savybę.
„Mama, išėjusi iš kažkokio sukrėtimo, aplink save vėl viską iš naujo sukurdavo. Tai prasidėjo nuo grįžimo iš Sibiro. Grįžo, o po kelerių metų aplink ją buvo eilė draugų, bendraminčių, jau buvo planų ir pan. Tikrai ne kiekvienas galėtų pasigirti, kad taip geba suburti aplink save žmones, sukurti aplink save šilumą ir aurą, kad su ja norėtųsi bendrauti. Tą išskirtinę savybę ji iš tiesų turėjo“, – prisimena L. Proškevičius.
Vis dėlto gyvenimo išbandymai taip paprastai iš atminties neištrinami. Nors D. Teišerskytė net sunkiomis gyvenimo akimirkomis spinduliavo šiluma, sūnaus manymu, išgyvenimai turėjo neigiamos įtakos mamos sveikatai.
„Žmogui vykdyti savo kūrybinę ar visuomeninę funkciją, kai gyvenime vyksta kažkokios dramos, ne visada yra lengva. Bet mama sugebėdavo susikoncentruoti ir vėl viską padaryti iš naujo: vėl viską susirikiuoti, vėl suburti aplink save žmones. Be abejo, vidiniai išgyvenimai niekur nedingdavo. Nuoskaudų užgniaužimas savyje, ko gero, ir buvo viena iš ligos priežasčių“, – pripažino velionės sūnus L. Proškevičius.
Dalios Teišerskytės gyvenimas
D. Teišerskytė gimė 1944 m. lapkričio 27 dieną Leonavoje, Raseinių rajone. 1950-1953 metais mokėsi Kretingos vidurinėje mokykloje, 1953 m. su likusiais šeimos nariais buvo ištremta į Sibirą, kur iki 1959 m. mokėsi Rusijos Irkutsko srities miškų ūkio septynmetėje mokykloje, 1959-1962 m. dirbo miškų ūkio darbininke.
1962 m. grįžo į Lietuvą, 1962-1963 m. mokėsi Mosėdžio vakarinėje mokykloje, dirbo daržininkystės ūkyje. 1963-1967 m. mokėsi Kauno technologijos technikume, dabartinėje Kauno kolegijoje, nuo 1967 m. dirbo spaustuvėse.
1974 m. ji baigė studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, įgijo žurnalisto specialybę. 1970-1973 m. vadovavo Kauno centriniam lektoriumui, 1973-1976 m. buvo Kauno menininkų namų direktorė.
Atgimimo laikotarpiu D. Teišerskytė įsteigė Madų ir poezijos teatrą, laikraštį vaikams „Tukas“, „Mibilinos“ mokymo centrą, 1989-2000 m. ėjo UAB „Gabija“ viceprezidentės pareigas. Ji buvo laikraščio „Jaunystė“ vyr. redaktorė, 1990-2000 m. ėjo žurnalo „Gabija“ redaktorės pareigas.
1995 m. ji buvo viena iš Moterų partijos kūrėjų, partijos tarybos pirmininkė, nuo 1999 m. tapo Lietuvos liberalų sąjungos nare, nuo 2005 m. – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio nare, tarybos nare, nuo 2006 m. – sąjūdžio pirmininko pavaduotoja.
2000-2004 m. D. Teišerskytė buvo LR Seimo narė, Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkė, pirmininko pavaduotoja. 2002 m. buvo išrinkta Kauno miesto savivaldybės tarybos nare, tačiau mandato atsisakė.
2004-2008 m. buvo LR Seimo nare, Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininko pavaduotoja, vėliau dar dvi kadencijas, 2008-2012 m. ir 2012-2016 m., D. Teišerskytė buvo Seimo narė.
2022 m. D. Teišerskytei įteiktas trečiojo laipsnio Santakos garbės ženklas.
D. Teišerskytė buvo žinoma ne tik dėl aktyvios politinės veiklos, bet ir kaipo menininkė – ji parašė 15 poezijos ir prozos knygų, sukūrė daugiau kaip 400 estrados dainų tekstus, parašė šimtus straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose.
