Ir labai save įsimylėjusio, pridurčiau, ta savimeilė tokia didelė, kišanti į veikėjų gretas ir Ingmarą Bergmaną, ir nusipelniusius bei garsius jo gimines, Aną Bergman, ir niekur neleidžianti užmiršti, KIENO knygą skaitai tu, avine.
O Knygą iš didžiosios raidės sudaro sentimentalus romanas su vidutinės pornografijos intarpais, viduryje įdėtas toks pokštas iš bepročių gyvenimo, trečioje vietoje - visų režisierių atmestas scenarijus, tad ir susilipdo jau ketvirtoji „Alma litteros“ knyga apie Bergmaną.
Kad autorius save myli, tai nėra nusikaltimas, bet tai trukdo skaityti. Be to, Bergmanas įžūliai postmodernistiškai spjauna į klasiką bei romano rašymo taisykles ir greičiau žaidžia, darydamas skaitinius snobams, kurie skaito tekstą, nes ant jo uždėtas kokybės ženklas “made in Bergman“. Tą jis visada privalo priminti, tą žino ir taip elgiasi. Įlįsdamas į skaitymo procesą tose vietose, kur jau lyg ir pavyko įsibėgėti ir įsigyventi. Jei ne sentimentalus ir melodramatiškas užtaisas ir Bergmano gilinimasis į save kaip kūrėją, šaukiantį iš nebūties heroję, jei ne scenarijaus štampai, monologinė konstrukcija, dėlionės principas, pirmoji knyga „Neištikimoji“ būtų neblogas romanas iš moterų gyvenimo. Moters, kuri myli ir kuriai nesiseka, nes visi vyrai kiaulės. Tuo viskas ir pasakyta, gal moterims ir patiks. Įspūdis yra, moteris su dviem vyrais ir dukra, sapnuojančia kinematografiškus sapnus, tai yra, tarp dviejų vyrų, dukros ir visuomenės, kuri čia vaizduojama kaip persekiotoja, baudėja ir draudėja - nemyli Bergmanas švedų socialdemokratijos ir šeimos teisės, čia jau aišku. Moteris gyvena, myli ir mylisi, kenčia, viskas žmogiška. Bergmanas puikiai kurpia psichologinį paveikslą, čia jam nieko neprikiši, ir tikrai meistriškai. Kaip rodo ir antroji knygos dalis, sudaryta iš vieno apsakymo apie iš proto besikraustančią damą, skaitinys, kuriame - psichologijos, humoro ir beprotnamių gyvenimo išmanymas. Trečia knyga - laisvos formos užrašai, vaizdai apie tai, kiek filme lemia montavimas ir scenaristo bei režisieriaus santykiai, o apskritai tai romanas apie kino filmo trikampį - režisierių, scenaristą, montuotoją - kuriam trukdo gyvenimas ir prodiuseriai. Gal išmintinga ir gera knyga filmininkams, vaizdų daug, jie sulipdo nesilipdantį siužetą. Beje, niekur Bergmanas pernelyg nesimaivo, ir kada trūksta siužeto siūlas, įtvatija vaizdą, vieną, kitą, trečią, o po to, kai jau visi užmiršę pasakojimo nytį, grįžta atgal. Dienoraščiai, visokie gabalai, audžiantys didžiausio ir galingiausio pasaulyje filmo idėją, tokio filmo, kuris negali būti pastatytas ir kuris pats savo didybės nebepakelia ir susmunka negyvas scenarijuje-romane. Viskas labai didu ir bergmaniška.
Ir koks moralas? Na perskaitai spjaudydamasis ir vis vien turi pripažinti tai, ką Bergmanas ir varo atviru dideliu tekstu - genialus tipas, padarė kažką hamsuniško per vidurį, amerikoniškai melodramatiško pirmoje pusėje ir nepamėgdžiojamai bergmaniško pabaigoje. Dalykai geri, jei nori dvasiškai pasikratyti drauge su Bergmanu, galima kratytis, tam ta knyga ir reikalinga: įžūli, arogantiška, jokiu būdu ne geniali, bet genijaus padaryta. Snobui reikia Bergmano, Bergmanui reikia snobo. Susitikimas kietas, abipusiškai nemalonus, bet patvirtinantis abiejų pusių identifikaciją.
Ingmar Bergman. Neištikimoji: romanas. Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. V.: Alma littera, 2003. – 240 p. (XX amžiaus aukso fondas).
