REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jau gerą pusmetį Rusijos žiniasklaida nenuleido akių nuo Eimunto Nekrošiaus, kuris su rinktiniais aktoriais, Maskvos teatrinės publikos numylėtiniais statė Antono Čechovo “Vyšnių sodą”. Vakar (07.10) įvyko spektaklio premjera.

REKLAMA
REKLAMA

"Scenoje vienas kitą keičia aktoriai - vienas iš širdies tvatina būgną, kitas kažin ką šnabžda, spausdamas prie širdies žaislinį kiškį, trečias šaukia taip, kad darosi bloga" - taip Eimunto Nekrošiaus repeticijas pamatė į užkulisius prasmukusi "Jūsų poilsio" http://www.vashdosug.ru/article2065.php korespondentė.

REKLAMA

Ji parašė vieną iš daugelio tekstų, pasirodžiusių ruošiant Maskvos publiką naujajam Eimunto Nekrošiaus spektakliui - Antono Čechovo "Vyšnių sodo" premjerai. Ir šioje, ir kitose publikacijose buvo uoliai perpasakojamos senos Nekrošiaus fenomeno legendos ir kuriamos naujos. Pacituoti ir pirmieji E. Nekrošiaus žodžiai rusų aktoriams: "Penkias dienas jūs visiškai nieko nesuprasite. Nenustebkite. Visiems taip būna". Aktoriai šyptelėjo, pamanę, kad režisierius juokauja. Tačiau tai buvo ne juokai”, o apie rusų artistams netikėtą atranką čia pat pasakojo Inga Oboldina, vaidinanti Varią: "Nekrošius paklausė: "Na, kaip gyvenate? Aš kažką papasakojau. Po to penkios minutės tylos. Neištvėriau ir sakau: "Gal man padainuoti?" - "Ne, jokiu būdu". - "Paskaityti?" - "Kam? Nereikia". Vėl pauzė. Tada Nekrošius sako: "Atsistokite". Atsistojau. "Pasisukite". Pasisukau. "Gerai. Ačiū".

REKLAMA
REKLAMA

Maskvos teatrinės visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimą naujuoju Nekrošiaus darbu skatino ir vienas kitas užkulisinis motyvas - “Vyšnių sodas” buvo finansuojamas Maskvos miesto kaip programos "Atvira scena" projektas, tačiau ši programa buvo sukurta naujų, nežinomų, neturinčių galimybės savarankiškai susirasti sceninės erdvės teatro trupių skatinimui.

"Akivaizdu, kad profesionaliai spektaklį prodiusuojant, buvo galima surasti ir kitų finansavimo šaltinių spektakliui, kuriame dalyvauja pasaulinė režisūros žvaigždė ir žinomiausi Maskvos artistai - o ne imti ir sudaužyti vaikišką "kiaulę taupyklę". Nes juk kad ir kiek mažintų savo honorarą Nekrošius, mylėdamas Maskva, kur kadaise mokėsi, akivaizdu, kad "Vyšnių sodas" "suvalgė" "Atviros scenos" biudžeto pinigus, už kuriuos savo projektus būtų galėję įgyvendinti keletas kuklesnių eksperimentinių trupių”, - taip samprotavo www.gazeta.ru teatro apžvalgininkė Dina Goder.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nekrošiaus spektaklį (tai Lietuvos teatralams ir žiūrovams ne naujiena) ji vadina "neįtikimai ilgu - jis rodomas su trimis pertraukomis ir trunka daugiau nei šešias valandas, taigi jį ne taip paprasta ištverti nedidukėje tvankioje Kultūros centro salėje. Keista, bet laikas čia ne tik nesuspaudžiamas, palyginti su realiuoju, kaip paprastai būna teatre, bet dar labiau ištęsiamas - ketvirto veiksmo pradžioje Lopachinas sako, jog iki traukinio išvykimo liko 47 minutės, todėl po 20 minučių reikia vykti į stotį, tačiau mes žinome, kad veikėjai iš namų neišvyks dar visą valandą - tol, kol truks veiksmas. Maskvos kritikai žino, kad tokie ilgi visi Nekrošiaus spektakliai - tik vėliau, prodiuserių spaudžiamas, jis ima trumpinti pastatymus ir pačias pjeses, tačiau premjeriniame spektaklyje Čechovo "Vyšnių sodo" tekstas buvo visut visas”.

REKLAMA

Pasak D. Goder, vyresnės kartos teatralai mato spektaklyje Anatolijaus Efroso "Sodo", kurio veiksmas vyko kapinėse, o Lopachiną vaidino Vladimiras Vysockis, atgarsius.

E. Nekrošiaus spektaklyje Lopachiną vaidina Jevgenijus Mironovas - “vaidina gerai ir, matyti, vaidins dar geriau. Pirmą kartą jis mėgina būti ne berniuku neurasteniku, o tikru vyru”, tvirtina kritikė. Jos nuomone, dar vienas puikus personažas - Gajevas (Vladimiras Iljinas). “Kai po sunkių pirmo veiksmo pokalbių jis susodina aplink save dukterėčias ir išpila prieš jas iš kišenės krūvą saldainių, pradėdamas senus namų žaidimus, klijuodamas popierėlius ant kaktos, salė tiesiog šėlsta nuo susižavėjimo”. Viena pirmųjų spektaklio kritikių daug vietos skiria ir kitiems artistams - pasak jos, galima būtų ilgai kalbėti ir apie juos, ir apie tai, ką jiems sugalvojo Nekrošius http://www.gazeta.ru/2003/07/10/strelatjizne.shtml.

REKLAMA

D. Goder mano, kad E. Nekrošiaus "Vyšnių sode", kurį paprastai stato kaip istoriją apie išparceliuotą "bajorų gūžtą", šį kartą ypač daug meilės - tiek daug, kad būtent ji tampa svarbiausia Nekrošiaus spektaklio tema. Be kita ko, šiame "Sode" tiek visko prigalvota ir, kitaip nei kituose Nekrošiaus spektakliuose, nėra kažkokios vieningos, centrinės jėgos, kuri galėtų visa ką sutelkti į vientisą kamuolį, kad galima kalbėti apie pačius įvairiausius siužetus bei temas, o kiekvienas žiūrovas apie spektaklį pasakos savaip, nelyginant neregiai, apčiupinėjantys dramblį. Tačiau niekas nepamirš finalo - grįžimo iš turgaus, kuriame Lopachinas šaukia: "Muzika, grok!”, o vietoj muzikos pasigirsta paukščių klegesys - vis garsiau, garsiau, kol virsta kurtinančiu choru, raginančiu kuo greičiau sprukti lauk.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

E. Nekrošius, nenorėdamas kankinti žiūrovų, mėginančių sudėlioti visas nepaprastas skeveldras į vientisą paveikslą, siūlo visiškai paprastą ir tiesmuką kiškių medžioklės metaforą - kiškių pilna visame spektaklyje: mergaitės, vadovaujamos Šarlotos, vaidina namų spektakliuką apie "pasivaikščioti išėjusius kiškučius", nešiojasi pūkuotą žaislinį zuikį, o pabaigoje visi veikėjai išsirikiuoja scenos gale ir užsideda kiškių ausytes - tada pasigirsta šūviai.

Ši metafora D. Goder pasirodė pernelyg tiesmuka, todėl kritikė pageidautų, kad rudeniop, kai Nekrošius repetuos spektaklį Didžiojoje Tagankos scenoje, jis šios paprastos metaforos atsisakytų ir labiau pasitikėtų žiūrovais bei kritikais.

Valstybinio kanalo "Kultūra" apžvalgininkai http://www.tvkultura.ru/news.cfm?nws_type=1&startrow=1&date=2003-07-10&nws_id=11897 vakar apie spektaklį rašė: “Nekrošius gali sukurti teatrinę erdvę aplink bet kokią menką frazę, garsą, žvilgsnį - statistinio vidutinio žiūrovo fantazijos, žinoma, neužteks suprasti, ką gali sugalvoti Nekrošius pagal Čechovą. Pasak Firsą vaidinančio Aleksejaus Petrenkos, "Vyšnių sodas" - tai minų laukas, užminuotas daugeliui metų, vienas jame randa vieną miną, kitas - kitą. Nekrošius su aukščiausios klasės išminuotojo skrupulingumu vedžioja mus po minų lauką be jokių praradimų - atvirkščiai, daug ką atrasdamas - tačiau tai sunkus, atšiaurus kelias, nedaugeliui įveikiamas”.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų