Lietuvoje, kuri dažnai jaučiasi gyvenanti Rusijos šešėlyje ir didžiąją pasaulio geopolitiką dažnai supaprastina iki Rusijos ir visų likusių valstybių santykių, kartais trūksta objektyvesnio požiūrio į šių dienų geopolitikos realijas.
Objektyvus požiūris reikalingas tam, kad būtų kuo geriau išnaudoti visi šiuolaikiniai geopolitiniai ciklonai, žemės drebėjimai, srovės ir srovelės. Rusija iš tiesų yra gana silpna, pavargusi, pasenusi ir pasimetusi. „Silpnesnės“ Rusijos nei Europai, nei JAV, nei daugumai likusio pasaulio tikrai nereikia. Rusijos silpnėjimas galėtų būti naudingas tik islamo fundamentalistams, su didelėmis išlygomis – Kinijai, o Europa pageidautų „stabilaus ir lojalaus“ silpnumo.
Bet iš kur tas Rusijos silpnumas? Juk ekonomika auga sparčiai, grėsmės teritoriniam vientisumui ar subyrėjimui labai sumažėjo, Rusija leidžia į kosmosą naujoviškas raketas, bando naujus ginklus, o jos ledo čiuožėjai vis dar laimi olimpinėse žaidynėse.
Pagrindinė geopolitinė Rusijos problema ta, kad dabartiniame pasaulyje, kur vis svarbesni tampa geopolitinių polių ar traukos centrai (kurie „siurbia“ į save žmones, talentus, investicijas ir naująsias technologijas), – Rusija jau nebesugeba būti savarankišku poliumi ir vargu ar besugebės, bent jau XXI amžiaus pirmoje pusėje.
Šiuo metu pasaulyje yra trys pagrindiniai traukos centrai – Šiaurės Amerika, Europa ir Rytų Azija. Antrojoje „centrų lygoje“ žaidžia Brazilija, Indija ir Rusija. Brazilijai dėl savo „periferijos“ (likusios Pietų Amerikos) tenka kovoti su JAV, o Indija su JAV kovoja dėl žmonių protų. Rusijos padėtis šiuo požiūriu visiškai nepavydėtina, nes jai tenka kovoti su visais trimis supercentrais – Europa, JAV bei Kinija ir Japonija.
Kartais sakoma, kad Rusija gali būti imperija tiktai su Ukraina, kad Maskvos kunigaikštystė tapo „rimta valstybe“ tiktai prisijungusi Kazanę. Labai simboliška, kad šiuo metu Rusijai prastai sekasi šiuose abiejuose frontuose (apie Kazanės frontą kitą kartą). Ukraina ne tik politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai juda į Vakarus, bet, atrodo, negrįžtamai nukraujuos demografiškai. Jungtinių Tautų prognozės Ukrainai iš tiesų tragiškos ir blogesnės negu kuriai kitai pasaulio šaliai. Anot jų, Ukrainos gyventojų skaičius iki 2050 m., palyginti su 1990 m., sumažės lygiai per pusę – 50 proc. (nuo 52 iki 26 milijonų). Kitos šalys, iš kurių Rusija kažkada galėjo tikėtis „šelpimo“ žmonėmis, taip pat praras daug gyventojų. Pavyzdžiui, Baltarusija ir Lietuva iki 2050 m., anot Jungtinių Tautų prognozės, praras po 30 proc. gyventojų (atitinkamai sumažės nuo 10 iki 7 mln. ir nuo 3,7 iki 2,6 mln.). Pati Rusija praras apie 25 proc. gyventojų (nuo 148 iki 112 mln.).
Visos šios prognozes yra daugiau demografinės – t.y. remiasi gimstamumo ir mirštamumo prognozėmis ir mažiau dėmesio kreipia į galimus reikšmingus pokyčius migracijoje, kuriuos daug sunkiau nuspėti. Į tas prognozes, ko gero, nėra įtrauktos galimybės, kad „atsidarius“ Baltarusijos vakarinei sienai per pirmuosius keletą metų bent koks milijonas baltarusių gali susikrauti daiktus ir išvykti į Švediją ar Italiją, o paskui kasmet emigruoti po 50-100 tūkst. šalies gyventojų. Ukrainai šis variantas dar realesnis. Minėtos „katastrofiškos“ Jungtinių Tautų prognozės Ukrainai remiasi labai optimistine prielaida, kad 2005-2050 m. kasmet dėl neigiamos migracijos Ukraina tepraras 100 tūkst. gyventojų. Lietuvos mastais tai tebūtų 7 tūkst. gyventojų kasmet, nors ir dabar palyginti „turtinga“ Lietuva praranda maždaug po 10 tūkst., o 1993-1999 m. prarasdavo per 20 tūkst. gyventojų kasmet. Beje, Jungtinių Tautų prognozės apie 2,56 mln. žmonių Lietuvoje 2050 m. remiasi prielaida, kad Lietuva dėl migracijos praras tik 4 tūkst. žmonių kasmet. (Vienintelis išsigelbėjimas – tai grįžti į „seną gerą“ 1950-1990 m. epochą, kai Lietuvoje kasmet gimdavo 50-60 tūkst. kūdikių, nors gimdančio amžiaus moterų buvo tikrai mažiau nei dabar, kai tegimsta 30 tūkst.)
(Vakarų) Europa, kurios paklausa yra 1-2 mln. emigrantų kasmet, labiausiai mėgsta baltuosius, krikščionis, darbščius, paklusnius (nesprogdinančius traukinių ir nepadeginėjančius automobilių) ir su šiokiu tokiu matematiniu ar mechaniniu intelektu. Po to eina rytų azijiečiai, turkai, indai, pietų amerikiečiai, arabai ir afrikiečiai.
Ką visa tai reiškia Rusijai? Visų pirma, kad visi jos vakariniai kaimynai nebegalės jos sušelpti žmonėmis, kaip buvo nuo pat 1990 metų. Netgi priešingai, „nukraujavusi“, bet ekonomiškai pradedanti atsigauti Ukraina pati gali tapti paslaugų vartotoju, o ne tiekėju ir kasmet pritraukti po kokį 100 tūkst. rusų. Vladimiro Putino noras, kad rusai galėtų laisvai be vizų įvažiuoti į ES šalis, nors ir teisingas tautinės savigarbos ir globalios ekonomikos požiūriu, tačiau gali baigtis dar didesniais žmogiškaisiais praradimais.
Be to, nepamirškime Amerikos. Ten jau gyvena keli milijonai rusakalbių žmonių, emigravusių daugiausiai po 1990 metų. Neseniai vienas žurnalas atliko tyrimą – bandė nustatyti, kuri etninė Amerikos grupė turi didžiausią milijonierių procentą. Ne, tai ne japonai, ne vokiečiai ir ne arabai. Didžiausią procentą milijonierių turi Amerikos rusakalbių bendruomenė – net 6 proc. O dauguma šių žmonių atvyko po 1990 m., sunkokai šneka angliškai, neturi amerikietiškų aukštojo mokslo diplomų ar draugų valstybės įstaigose ir didžiosiose korporacijose. Be jokios abejonės, sėkmes pavyzdžiai įkvepia ir visi programuotojai, matematikai ar branduolinės energetikos specialistai laukiami Amerikoje išskėstomis rankomis.
Taigi žmogiškųjų išteklių požiūriu Vakarų rinka Rusijai jau prarasta ir netgi gali tapti labai skaudžiai nuostolinga. O ieškoti žmonių išteklių pietuose ir rytuose Rusijai nesinori. Krikščioniškos Gruzija ir Armėnija, iki šiol šelpusios Rusija, jau pradeda išsikvėpti ir jas pradės kamuoti ne mažesnės demografinės problemos negu Lietuvą. O azerbaidžaniečių (kartu su Irane gyvenančiais azerbaidžaniečiais jų yra daugiau negu 20 mln.), kazachų, uzbekų ar kirgizų Rusijai taip pat nesinori. Ką jau kalbėti apie tai, kad visos šios tautos yra turkų kilmės, mielai bendrauja su Turkija, stebi jos integraciją į ES ir negana to, stebėtinai mažai pakitus jų kalboms, susitikę gali apsieiti be vertėjų.
Apie kinus Rusijos Sibire geriau nė neužsiminti (ten jų jau galbūt daugiau negu estų Estijoje). Nepaisant bendro Rusijos gyventojų skaičiaus mažėjimo, joje vyksta stipri vidinė migracija iš teritorijos į rytus nuo Uralo į europinę Rusijos dalį. Sibiras tarybiniais metais buvo apgyvendintas labai dirbtinai, pagal principą „jeigu reikia, tai reikia“. Anot vieno Amerikos mokslininko, iš šimto šalčiausių pasaulio miestų su daugiau nei 10 tūkst. gyventojų net šimtas yra Rusijoje. Daugelis tokių miestų buvo dirbtinai suburti aplinkui vieną stambią gamyklą, o tokiai gamyklai išgyvenant ne geriausius laikus, lengva nuspėti šių miestų ateitį...
Tiek apie Rusijos nuotykius Ukrainoje ir Sibire, o apie Kazanę ir kitus nuotykius ateinantį kartą.
Mano asmeninė gimstamumo prognozė (vaikai vienai moteriai):
lentelė
