Ignas Brazauskas

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl reikia kalbėti apie pensijų sistemos ateitį yra ta, kad visuomenės, žiniasklaidos ar politikų pagrindinis dėmesys dažniausiai nukrypsta į einamąsias šios dienos problemas ir vienadienius įvykius, o žymiai svarbesni struktūriniai ar fundamentalūs pokyčiai ir procesai sulaukia gerokai mažiau dėmesio. Perskirstomoji ir kartų solidarumo principu besiremianti pensijų sistema turi keletą esminių ydų.

2007 m. dar labiau išsiplėtusi ES auga ne tik kiekybine prasme, bet ir kinta struktūrine ir kokybine prasme. Nuo pat savo užuomazgų po Antrojo pasaulinio karo ilgai tebuvusi palaida valstybių sąjunga, ES, nors ir nebūdama atskira valstybe, savo vidine ekonomine ir politine dinamika pradeda vis labiau priminti tokią federalinę valstybę kaip JAV.

Lietuvoje, kuri dažnai jaučiasi gyvenanti Rusijos šešėlyje ir didžiąją pasaulio geopolitiką dažnai supaprastina iki Rusijos ir visų likusių valstybių santykių, kartais trūksta objektyvesnio požiūrio į šių dienų geopolitikos realijas. Objektyvus požiūris reikalingas tam, kad būtų kuo geriau išnaudoti visi šiuolaikiniai geopolitiniai ciklonai, žemės drebėjimai, srovės ir srovelės. Rusija iš tiesų yra gana silpna, pavargusi, pasenusi ir pasimetusi.

Nesvarbu, ar Lietuvoje bus sudaroma margaspalvė daugiapartinė koalicija, ar šaukiami pirmalaikiai rinkimai, dažnai girdisi balsai, kad trūksta idėjų ir strategijų. Manau, visiems „didiesiems“ Lietuvos politologams, analitikams ir komentatoriams vertėtų ne tik didelę dalį savo energijos skirti „kas, su kuo, kur, ką ir už kiek“ analizei, bet ir pabandyti suformuluoti labai konkrečius tikslus ir prisidėti prie vaisingesnio bendro visuomeninio diskurso, ypač artimiausiomis savaitėmis.

Įvairios visuomenės ar žmonių grupės skirtingai reaguoja į pergalę, laimėjimą ar sėkmę, taip pat skirtingai vertina ir turtą, valdžią, reklamavimąsi ar socialinį statusą.

Atsibudome gegužės 16-ąją ir praregėjome – Lietuva, bent jau kol kas, liko stovėti prieš panosėje užtrenktas duris. Akimirksniu dar sykį didelė Lietuvos visuomenės dalis „ir vėl praregėjo“, kokia netikusi ta Lietuvos valdžia. Tačiau, mano manymu, bent dalis visuomenės po truputį pradeda praregėti ir visai kita prasme. Tai praregėjimas Europos ir Europos Sąjungos atžvilgiu.

Lietuvoje straipsnio autoriui ką nors gera parašyti apie Vladimiro Putino Rusiją gali būti šiek tiek pavojinga. Kaip sakoma: arba blogai, arba nieko. Tačiau mano tikslas tėra pagrįsti teiginį, kad į kai kuriuos prezidento V. Putino žodžius, skirtus Rusijai, reikėtų įsiklausyti ir Lietuvos visuomenei. Nes abi valstybės turi panašių problemų, o Putinas bent kai kuriose srityse įrodė, jog yra labai gerai skaičiuoti mokantis politikas.

Lietuva – stebuklų žemė. Gyventojų skaičius mažėja, o dirbančių žmonių daugėja. Nors 2005 m. Lietuvoje darbuotojų (1 473 tūkst.) buvo mažiau negu 1998 m. (1 489 tūkst.), tačiau nuo 2001 m., kai jų skaičius pasiekė mažiausią ribą (1 351 tūkst.), jis nuosekliai augo (http://www.std.lt/lt/pages/view/?id=1316). Nors 2001-2005 m. Lietuva prarado per 60 tūkst., arba apie 2 proc., gyventojų, kaip matome, dirbančių žmonių skaičius išaugo beveik 120 tūkstančių.

Kadaise buvo madinga kalbėti apie šešėlines vyriausybes. T.y. kai po rinkimų laimėjusi dauguma formuoja ministrų kabinetą, opozicija ar atskiros jos partijos irgi gali sudaryti šešėlinę vyriausybę su savo ministrais ir premjeru. Jie gali kaip tikra vyriausybė viena ar kelis kartus per savaitę rinktis į posėdžius, aptarinėti svarbiausius valstybės reikalus, teikti ir balsuoti už pasiūlymus.

Didelė dalis Lietuvos žmonių, žiniasklaidos, prezidentas ir netgi opozicinės partijos sutiko Gedimino Kirkilo Vyriausybę gana palankiai. Iš tiesų galima justi tam tikrą atsinaujinimą, kalbėsenos ir bendravimo pokytį ir tarsi gaivesnį oro gūsį, kuris galėtų prisidėti prie spartesnio Lietuvos valstybės vystymosi ir modernėjimo.

Šiuo metu Lietuvoje vien žodis „reforma“ daugumai kelia alergiją ir daug kas pasakys, kad „užteks mums tų reformų“, geriau jau „rami ir normali“ evoliucija. Kai vieną kartą bandžiau pasiteirauti apie „kai kurias“ Rusijos problemas pagal mainų programą metams į Ameriką atvažiavusios rusės studentės, ji liūdnai į mane pasižiūrėjo pavargusiu žvilgsniu: „O tai ką daryti... Ką vėl kokią revoliuciją?“ Tuomet supratau, kad Rusijoje kiekviena reforma yra revoliucija.

Kai pinigų per mažai, kyla klausimas – ką daryti? Kai jų daugiau negu paprastai, vėlgi tas pats klausimas. Kai po ilgų deficito dešimtmečių Billo Clintono prezidentavimo pabaigoje Amerikoje (labai trumpam) prasidėjo biudžeto pertekliaus laikai, siūlytojai, kaip tą panaudoti, susiskirstė į dvi pagrindines stovyklas.

Kas nulemia kultūros ar valstybės vystymąsi ir sėkmę? Kodėl vienos pasaulio kultūros ekonomiškai ir technologiškai yra labiau pažengusios už kitas? Vieną iš galimų atsakymų galima rasti žymioje biologo ir geografo Jaredo Diamondo 1997 metų knygoje „Šautuvai, bakterijos ir plienas“ (Guns, Germs, and Steel), kuri laimėjo prestižinę Pulitzerio premiją.

Amerikiečių patriotizmas, ypač savo vėliavų gausa ir holivudiniais vaizdiniais, iš tiesų gali pasirodyti išskirtinis ir daug kam kelti pavydą. Mano manymu, amerikiečių patriotizmas yra specifinis dėl dviejų priežasčių, būdingų iš esmės tik Amerikai. Pirmiausia tai kokybine prasme naujoviškos visuomenės, kuri nesiremia tradiciniu europietišku tautiškumu ar nacionalizmu, sukūrimas. Antra – tai išskirtinis Amerikos dominavimas pasaulyje, galia ir stulbinanti istorinė sėkmė.

Šiuo metu, jau vien pats žodis reformos Lietuvoje daugumai kelia alergiją ir daug kas pasakys, kad "užteks mums tų reformų" - geriau jau "rami ir normali" evoliucija. Kai vieną kartą bandžiau pasiteirauti apie "kai kurias" Rusijos problemas pagal mainų programą metams į Ameriką atvažiavusios rusės studentės, ji liūdnai į mane pasižiūrėjo pavargusiu žvilgsniu - "nu, tai ką daryti... ką vėl kokią revoliuciją?". Tuomet supratau, kad Rusijoje kiekviena reforma yra revoliucija.

Prisipažinsiu, kad „Spaudos klubas“ yra viena iš mano mėgstamiausių lietuviškų televizijos laidų. Jau seniai laukiau, kada pagaliau įsijungsiu šią laidą ir prieš save išvysiu „ekspertų“ kompaniją, kuri man paaiškins, kiek lietuvių gyvens Lietuvoje 2020 m., kiek 2050 m., kaip demografiniai procesai atsilieps ekonomikai ir kultūrai.

Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl demokratija – pati sudėtingiausia valdymo forma – pastaruoju metu taip sėkmingai plinta po pasaulį? Demokratijos sėkmės mechanizmas primena komercinę gero automobilio, filmo ar kompiuterinės programos sėkmę. Tiesa, reklamos (propagandos) įtaka čia neabejotina. Pavyzdžiui, pusę didžiausių Holivudo filmų biudžeto dažnai skiriama reklamai, todėl įdomesnis filmas gali konkurencinėje kovoje pralaimėti nuobodesniam, bet geriau išreklamuotam.

Vienas pagrindinių klausymų, kuris iškyla mąstant apie dabartinę Lietuvos padėtį, yra būtent šis: ar mes judame teisinga kryptimi ir ar laikas eina mūsų naudai? Trumpas atsakymas yra "taip", su viena didele išlyga, kuri gali apversti mano optimizmą aukštyn kojom. Stebint Lietuvą šiek tiek iš šalies, kartais jos vidinė atmosfera primena Amerikos indėnų rezervatą ar juodaodžių getą.

XX a. pabaiga pažymėta ne tik politinių ar internetinių revoliucijų ir spartėjančios globalizacijos, bet ir biotechnologijų ir genetikos mokslų pažangos. Jau dabar aišku, kad jie turės nenuspėjamų padarinių žmonijos ateičiai. Tačiau labai įdomu ir tai, ką genetika gali pasakyti apie žmonijos praeitį.

Jau dabar ne emigracija, bet menkas gimstamumas yra svarbiausia Lietuvos demografinė problema. Anot Statistikos departamento, per pirmuosius ketverius XXI amžiaus metus dėl neigiamos migracijos Lietuvos žmonių skaičius sumažėjo 20 tūkst., tačiau dėl mažo gimstamumo Lietuva prarado 41 tūkst., arba dvigubai daugiau. Tiesa, didžiausia emigracija buvo 1993-2000 m., kai kasmet išvykdavo po 22 tūkst. žmonių.

Eurostato duomenimis, 2004 m. Lietuva buvo labiausiai išmirštanti tauta Europoje, praradusi 6 žmones tūkstančiui gyventojų, arba daugiau nei 20 tūkst. Tik pusė iš jų emigravo. Kita pusė tiesiog negimė. Beje, net absoliučiais skaičiais Lietuva prarado daugiau gyventojų nei dešimt kartų didesnė Lenkija (16 tūkst.) ir beveik tiek, kiek Vokietija (32 tūkst.) Mano kukliomis žiniomis, Žalgirio mūšyje žuvo ne daugiau kaip 5 tūkst.

Yra anekdotas, kuriame klausiama – „kas paėmė Bastiliją“? Šiais laikais kai kuriuose sluoksniuose (o ypač šiaurėje) pasakojamas toks pusiau anekdotas „kas pražiopsojo „Skype“? Neapsimetinėsiu technologijų ekspertu, nes ir pats apie „Skype“ išgirdau mažiau nei prieš metus ir užsiregistravęs tapau vartotoju numeris penkiasdešimt trys milijonai kažkelintu.

Pasižiūrėjus į naują Europos statistikos tarnybos (Eurostato) rugsėjo 26 dienos palyginamąją ataskaitą apie 25 Europos Sąjungos (ES) narių mokesčių, biudžeto deficito ir skolos rodiklius, kyla keletas minčių. Visų pirma Lietuvos situacija nėra bloga, nors pagal kai kuriuos rodiklius ir atsiliekame nuo lyderių. Antra, per praeitą Seimo kadenciją, buvusią po AMB ženklu, Lietuvos finansinė disciplina pagerėjo, daugiausiai dėl ekonomikos augimo ir ES paramos.

Skaičiusiems ir neskaičiusiems šio straipsnio pirmąją dalį ("Lietuva 222") trumpai priminsiu, kad Lietuva, kurioje viena moteris vidutiniškai pagimdo 1,26 vaiko, pagal šį rodiklį yra 222-oje vietoje pasaulyje iš 226 šalių. Anot Jungtinių Tautų prognozės, Lietuva iki 2050 m. praras apie 25 proc. savo gyventojų, jų teliks 2,56 milijono. Lietuva ir Latvija (kuri praras 26 proc. gyventojų) bus labiausiai praretėjusios valstybės Europos Sąjungoje.

Mėgstu patyrinėti visokiausias statistines lenteles, kuriose šalys išrikiuotos pagal kokį nors kriterijų. Taip pat nesu abejingas skaičių magijai, todėl labai susidomėjau pamatęs, kad yra sritis, kurioje Lietuva užima 222-ąją vietą pasaulyje. „Du, du, du“ skamba tarsi kokio nors paukščio stuksenimas arba kaip susinervinusio mokytojo visiškai beviltiškam mokiniui rašomas pažymys. Be to, 222 sudaro trys skaitmenys ir 222 padauginę iš 3 gausime 666. Apokaliptinė užuomina.

Peržvelgus pastarojo meto žiniasklaidos komentarus, susidaro įspūdis, kad vyrauja tokios temos kaip nuolatos mums pinkles rezganti Rusija, nemarusis KGB šešėlis, supuvusios Lietuvos partijos, pašvinkę politikai, į „runkelius“ ir elitą suskilusi Lietuva ir netgi Žečpospolitos atkūrimo ambicijos. Lietuvos gyventojų apklausos nuolatos primena apie žemą gyvenimo lygį, nusikalstamumą, korupciją. Šios neigiamybės užgožia „likimo dovanas“, kuriomis turėtume džiaugtis.

11-M - tokia santrumpa praturtėjo pasaulio žiniasklaida po kovo 11-osios sprogimų Madrido traukiniuose. "Marzo" - kovas, tragedijos data ispaniškai - "11 de marzo de 2004". Žuvo arti 200 žmonių, dar maždaug apie pusantro tūkstančio buvo sužeista. Vienas iš vagonų buvo susprogdintas maždaug 800 m nuo Atočos (Atocha) stoties ir 300 m nuo šio rašinio autoriaus kambario langų. Aukų skaičius galėjo būti daug didesnis, jei traukiniai nebūtų šiek tiek vėlavę ir sprogimas būtu įvykęs pačioje stotyje.

Nuo Prezidentūros skandalo pradžios visuomenė, kartu su ja ir žiniasklaida rodė polinkį plakti save rykštėmis. Buvo kartojama, kad apsijuokiame prieš Europą ir pasaulį. Girdi, per trylika nepriklausomybės metų nesugebėjome sukurti gerai funkcionuojančios demokratinės valstybės. Žvelgiant iš ekonominio taško, tas Rolando Pakso skandalas visiškai nereikalingas.