• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vienas pagrindinių klausymų, kuris iškyla mąstant apie dabartinę Lietuvos padėtį, yra būtent šis: ar mes judame teisinga kryptimi ir ar laikas eina mūsų naudai? Trumpas atsakymas yra "taip", su viena didele išlyga, kuri gali apversti mano optimizmą aukštyn kojom.

REKLAMA
REKLAMA

Stebint Lietuvą šiek tiek iš šalies, kartais jos vidinė atmosfera primena Amerikos indėnų rezervatą ar juodaodžių getą. Daug nepasitenkinimo savimi ir aplinkiniais, daug skundų dėl iš šalies primestos neteisybės, stiprus nevisavertiškumo kompleksas ir nenoras ar nesugebėjimas eiti į priekį. Su Amerikos indėnais viskas aišku – išdidūs kovotojai buvo sutriuškinti svetimos kultūros ir visiškai demoralizuoti. Dabartiniai jų vadai yra korumpuoti ir tesirūpina kazino verslovėmis (kurias steigti indėnų rezervatuose leidžia tam tikra jų autonomija), o eiliniai indėnai atvirai giriasi, kaip „apgaudinėja“ juos sutriuškinusią sistemą ir augina narkotinius augalus.

REKLAMA

Optimizmo teikia, kad vis dėlto nesame indėnai. Nors Lietuva ekonominiu, moksliniu ir kultūriniu požiūriu yra ir visada buvo provincija, tačiau mes savo kultūrinio ir netgi socialinio kapitalo potencialu esame labai stipri valstybė, nors dažnai to ir neįvertiname. Reikia labai aiškiai suprasti, kad nesame Afrika ar Pietų Amerika ir netgi nesame Moldavija, Turkija ar Rusija. Šiuo metu mes esame vienoje paskutinių vietų, bet mes žaidžiame aukščiausioje lygoje (panašiai kaip Arvydas Macijauskas, kurio neleidžia į aikštę NBA). Nuoširdžiai tikiu, kad mes galime greitai „pralenkti“ Europos lopšį Graikiją ir Italiją bei moderniosios Europos, užkariavusios pasaulį, pirmtakes Portugaliją ir Ispaniją. Lietuvos demokratija ir laisvo žodžio sklaida yra labai aukšto lygio (bet ne pilietinė visuomenė). Kas darosi su korupcija ir žiniasklaidos kontrole Italijoj, teverčia gūžčioti pečiais, o Algirdui Brazauskui dar labai toli iki Silvio Berlusconio. Koks visuomenės kvailinimas vyko Ispanijoj pernai po kovo 11-osios teroristų išpuolių, leido tik ironiškai šypsotis (tuomet valdančioji partija, įsivėlusi į karą Irake, likus kelioms dienoms iki rinkimų bandė visuomenei įteigti, kad sprogdintojai buvo vietiniai baskai, o ne musulmonai). O tokio aukšto lygio politinių laidų kaip „Spaudos klubas“ ar „TV forumas“, kur politikai norom nenorom vis dėlto kažką konkretesnio pasakytų, pasaulyje nėra tiek jau daug.

REKLAMA
REKLAMA

Tiesiog atsibosta nuolatinis savęs gėdinimas ir lyginimas su mistifikuojamu „normaliu“ pasauliu. Nieko ten tokio labai „normalaus“, tikrai nėra. Dar prieš šimtą metų Amerikoje kabojo skelbimai „airiams dėl darbo nesikreipti“, italai nebuvo laikomi „baltaisiais“, o juodaodžiai realiai neturėjo balsavimo teises iki 1964 metų. Paskui Prancūzijos prezidentą Jacques‘ą Chiracą ir toliau driekiasi „abonentinis“ šleifas iš tų laikų, kai jis buvo Paryžiaus meras ir galbūt fiktyviai įdarbindavo savo partijos narius, kurie niekada nepasirodydavo darbe ir susišluodavo šimtus tūkstančius eurų. Korupcija Amerikos prezidentūroje ir kongrese yra ypač rafinuota, o vidutinis Amerikos rinkėjas yra tiek pat demoralizuotas ir nemato, už ką balsuoti, kaip ir eilinis lietuvis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kritikuojant viską iš eilės, kritika praranda savo prasmę ir neatneša naudos. Vedama įvairių politikų – Vagnoriaus, Šleževičiaus, Brazausko, Kirkilo, Zuoko ir Adamkaus – Lietuva nuėjo gana toli. Reikia prisiminti, kad karalius Mindaugas kapojo galvas savo pusbroliams ir atiminėjo iš jų žmonas, o Vytautas tris kartus bėgo pas kryžiuočius. Mindaugui ir Vytautui nereikėjo kažkur tyliai sliūkinti atsiimti abonentinio mokesčio, jis jiems buvo atvežamas vidury dienos.

Tikrai nenoriu pasakyti, kad reikia susitaikyti su esama padėtimi ar lygiuotis į XIII amžiaus standartus. Tiesiog valstybės sėkmė šiuolaikiniame pasaulyje primena krepšinio rinktinės sėkmę. Aišku, reikia gero trenerio, beveik viskas priklauso nuo žaidėjų, tačiau niekas niekada nieko nepadaro iki galo (na gal tik Šarūnas Jasikevičius reikiamu metu prieš Amerikos komandą pataiko keturis tritaškius iš eilės). Būtų tiesiog kvaila kam nors nepasisekus ištisai be atvangos kritikuoti visą komandą. Daug produktyviau teikti konkrečias pastabas ir pasiūlymus ar tiesiog atleisti trenerį ir pakeisti keletą žaidėjų, jeigu reikia. Man atrodo, kad viena stipriausių Lietuvos krepšinio ypatybių yra tas visuotinis tikėjimas, kad mes, lietuviai, „sugebame ir galime“ laimėti. Mes taip pat žinome, kad mūsų treneriai daro klaidų, žaidėjai kartais patingi treniruotėse, nenusiteikia varžyboms, neatlaiko įtampos ar tiesiog nepataiko lemiamą akimirką. Teisėjai irgi klysta, o kartais netgi sąmoningai. Bet toks yra sportas, toks ir gyvenimas. Pasitikėjimą savimi reikia ugdyti, o ne gniuždyti. Taip pat reikia mokėti pasidžiaugti pergalėmis, o jų (ir ne tik krepšinyje) buvo tikrai daug.

REKLAMA

Mano nuomone, su Lietuvos ekonomika ir demokratija viskas bus gerai. Mes judame teisinga kryptimi ir laikas eina mūsų naudai. Bent jau Italijos lygį mes pasieksime. Tačiau čia ir iškyla tas man pačiam netikėtas veiksnys ar nežinomasis, kuris pasimetė tame „totalinės kritikos fone“. Žurnalas „The Economist“ kaskart skirdamas specialią analizę Japonijai, Italijai, Vokietijai ar netgi Rytų Europai ir Rusijai, visą laiką klausia: „O kas bus su demografija?“ Ne, tai ne smulkmena. Tai netgi ne viena iš ilgo problemų sąrašo: „demokratija, korupcija, pilietinė visuomenė, žinių ekonomika…“ dalių. Tai yra visai kita problema, su kuria nei Rolandas Paksas, nei Viktoras Uspaskichas neturi nieko bendra ir kuri beveik nesusijusi nei su tarybine okupacija, nei su sudėtingu paskutinių 15 metų laikotarpiu. Ir ta pati valdžia ar Europos Sąjunga nelabai ką čia gali padėti. Jau dabar galime pasakyti, kad Vokietija, Japonija ir didžiuma Europos nesusitvarko su gyventojų mažėjimo ir senėjimo problema. Lietuva neturi kitos išeities, ji privalo pati atrasti tuos metodus, kaip apversti visas tas tendencijas aukštyn kojom.

REKLAMA

Visai netikėtai gimsta mintis, kad tai, kas galėjo virsti visišku Lietuvos „subliūškimu“ ir „suprovincialėjimu“, gali priversti pergrupuoti jėgas ir pasinaudoti šia situacija savo naudai. Kaip žinia, japonai susiprato reformuotis tik tuomet, kai amerikiečių patrankos buvo išrikiuotos prie jų durų.

Mano nuomone, ateities Europoje tos valstybės, kurios turės nors šiek tiek geresnį jaunos darbo jėgos ir pensininkų santykį, labai daug išloš. Valstybės su didesne pensininkų proporcija neišvengiamai didins mokesčius ir toliau skolinsis. Tiek kapitalas, tiek darbo jėga tiesiog bėgs iš tų valstybių, vis labiau blogindami darbo jėgos ir pensininkų santykį. Didžiajai Britanijai ir Vokietijai visuomet bus lengviau ne didinti gimstamumą, bet maitintis tokių valstybių kaip Lietuva sąskaita. O kur dar visi moldavai, ukrainiečiai ir turkai, tik ir norintys įvažiuoti į ES. Nepamirškime ir Rusijos. Europa turi daug išorės rezervų, kurie leidžia jai būti apsnūdusiai. Lietuva privalo turėti natūralųjį gyventojų prieaugį, išlaikyti daugumą savo jaunų žmonių ir tapti regioniniu centru, kur atvažiuotų dirbti ir gyventi kvalifikuočiausi bulgarai, austrai ar indai. Tik tuomet laikas iš tiesų eis mūsų naudai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų