Daugiau apie tai, ar tikrai JAV nutrauks svarbią karinę paramą Baltijos šalims, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja atsargos pulkininkas, Gynybos paramos fondo vadovas Vaidotas Malinionis ir buvęs krašto apsaugos ministras, Seimo narys Arvydas Anušauskas.
Kaip vertinate, kad Jungtinės Valstijos planuoja nutraukti svarbią karinę paramą Baltijos šalims arba, kitaip sakant, netoli Rusijos esančioms šalims?
V. Malinionis: Žinutė iš tikrųjų atrodo labai blogai. Aš irgi skaičiau „Washington Post“ žinutę, ir ten taip buvo parašyta, kad mažinama parama toms valstybėms, kurios gali patirti grėsmę nuo Rusijos – tai yra toms, kurios turi sieną su Rusija, tai tikrai keista žinutė.
Kitas dalykas – tai nėra labai dideli pinigai, gal 70 milijonų per metus, bet tai vis tiek yra labai svarbu, kadangi mums, ir mes visada tai deklaravome, tiesa, kad Jungtinių Amerikos Valstijų buvimas čia yra kritiškai svarbus.
Jų karių čia nėra daug, apie tūkstantį besirotuojančių karių yra nedidelis kiekis, bet svarbu, kad jie yra. Lygiai taip pat bet koks Jungtinių Amerikos Valstijų projektas, buvimas bet kokia forma čia yra, manau, labai svarbus.
Ar galima, kitais pinigais išlaikyti tą bendradarbiavimą? Manyčiau, kad jį reikėtų ir plėsti toliau, jeigu tik įmanoma. Reikia visus diplomatinius kanalus turbūt pajungti, viską, kas įmanoma.
Tuos pinigus ir netgi daugiau, turbūt galima būtų surasti. Pati žinutė yra labai bloga, bet manau, kad turime dėti visas pastangas, kad išlaikytume šį formatą net ir kitais pinigais.
Kaip jūs, kaip buvęs ministras, vertintumėte tai, ką dabar girdite, ir kiek čia yra rimtų, svarbių naujienų? Anksčiau jau buvo apie tai užsiminta, bet dabar atrodo, kad jau ir patvirtinta.
A. Anušauskas: Tai svarbu, nes suma didelė, kadangi ten patys įvairiausi fondai ir jų daug, ne vienas. Jeigu palies visus, pavyzdžiui, ne tik Baltijos gynybos iniciatyvą, bet visus fondus, tai iš tikrųjų, sakyčiau, tai smūgis ilgalaikiam dalykiškam bendravimui su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis karinėje srityje.
Šie pinigai buvo naudojami ne šiaip sau kur nors, o būtent užsakant amerikiečių ginkluotę, pavyzdžiui, už tuos pinigus įrengiant specialiųjų pajėgų mokymo pratybų poligoną ir panašiai. Kartu ir amerikiečiai ten visur dalyvaudavo, ir mes visada buvome kartu šiuose darbuose, bet dabar, kai nutraukiama, aš negirdžiu jokio balso iš Kongreso.
Visada kongresmenai stodavo į Baltijos šalių pusę, mes turėjome gana įtakingą kongresmenų grupę ir tebeturime, nes Kongresas tvirtina šiuos pinigus, pas juos jie nepraeina negirdomis. Dažnai būna, kad administracija pasiūlydavo mažesnes sumas, o Kongresas – didesnes, ir už tai kelis metus buvo nemenkas šių lėšų augimas.
Kol kas, sakyčiau, tai preliminari prasta žinutė, bet iki galo neaišku, iki kokių ribų mažinama, kokius fondus palies ir ką Kongresas pasakys.
Per kiek laiko būtų galima sužinoti ne visiškai galutinę, bet jau aiškesnę poziciją iš Kongreso? Kaip jūs anksčiau, kai dirbote, per kiek laiko mes tikrai sužinodavome?
A. Anušauskas: Važiuodavome tiesiai su kongresmenais ir komunikuodavome, klausdavome, juos kviesdavome. Manau, kad šį rugsėjį mes turėtume žinoti.
Juo labiau, kad biudžetiniai metai prasideda nuo spalio mėnesio. Tai tikrai rugsėjis yra tas laikas, kai turime žinoti visus pinigus, sumas, fondus, kas su jais atsitiks.
Kur ši pagalba būdavo nukreipta? Ar į karinius pajėgumus, kurie padėtų atsilaikyti pirmomis karo dienomis, jeigu užpultų Rusija? Kam tie pinigai būdavo kreipiami?
A. Anušauskas: Sakyčiau, tai buvo gana specifiniai poreikiai, nes dalis buvo sunaudojama specialiųjų pajėgų poreikiams. Tai yra svarbu, nes amerikiečių ir mūsų specialiosios pajėgos jau daugiau kaip du dešimtmečius labai glaudžiai bendradarbiauja.
Šie pinigai atrodo nedideli, bet kai paimi pajėgas, kurios šiaip nėra didelės, jų aprūpinimas, mokymai ir visa kita, sakyčiau, tai reikšmingas indėlis į tų pajėgų stiprinimą, ir dabar to nelieka.
Palyginus su mūsų biudžetu, kiek Lietuva gali sau leisti ir kiek Amerika skiria, atrodo, tai nedidelė dalis, bet ji visa buvo panaudojama Jungtinėse Amerikos Valstijose, perkant jų įrangą, ginkluotę, amuniciją.
Ar galima įsivaizduoti bendrą sumą, kiek tai galėtų nukentėti blogiausiu atveju?
A. Anušauskas: Blogiausiu atveju – pora šimtų milijonų.
Suma išties didžiulė.
A. Anušauskas: Manau, kad taip.
Europos šalys turėtų pačios prisiimti didesnę atsakomybę, apie tai esame girdėję ir iš Trumpo lūpų ne kartą. Kaip jūs manote, ar yra galimybių, kad dabar, jeigu ir Amerika atsitrauktų su savo parama, Europa pati susidėtų tiek ir apsigintų nuo priešų?
V. Malinionis: Net jeigu Amerika ir neatsitrauktų, manyčiau, kad vis tiek būtų labai protinga paaiškinti Vakarų Europos valstybėms, kurios gyvena toliau nuo sienos su Rusija, kad gyvenant penkiaaukštyje už stogo remontą turbūt visiems reikia mokėti, ne vien tik ketvirto aukšto gyventojams.
Mums nelaimei teko gyventi ketvirtame aukšte, o stogą dabar tenka lopyti gal vieniems, nors gal ir ne visai taip pasakyčiau, bet indėlis šios sienos apsaugai turėtų būti žymiai didesnis. Tai yra bendra atsakomybė, bendra oro erdvė, bendra teritorija ir bendros grėsmės, bendros vertybės, tai ir vienija mus.
Norėčiau paminėti, kad Lietuva 2005 metais, kai Amerika pradėjo operaciją Afganistane, buvo viena iš pirmųjų, kuri sutiko dislokuoti savo pajėgas, prisidėti prie jų misijos, ir ten taip pat dalyvavo specialiosios pajėgos.
Įtariu, kad ši iniciatyva, kuri kilo iš amerikiečių, kad jie finansuoja šią programą, buvo paremta tuo, kad lietuviai buvo pirmieji, kurie prisidėjo prie mūsų iniciatyvos, lietuvių specialiosios pajėgos aktyviai dalyvavo.
Lietuvių specialiosios pajėgos dalyvavo kartu su mumis, ne veltui specialiosios pajėgos ir yra tos, kurios gauna finansavimą.
Galbūt Kongresui nereikia to priminti, bet gal ir reikia priminti diplomatiniais kanalais, kaip atsirado visas šis dalykas, nes tai nėra vakar prasidėjęs bendradarbiavimas, jis vyksta jau daug dešimtmečių.
Taip leidžia suprasti, kad ne tik parama dabar peržiūrima iš Amerikos pusės, bet ir karių dislokavimo situacija. Kaip manote, kaip toliau gali būti su JAV kariais Lietuvoje?
V. Malinionis: Dabar mes išgirdome iš Donaldo Trumpo, kai Lenkijos prezidentas dalyvavo susitikime su juo, kad jis, aišku, tai nebuvo paruošta, ofisuose apgalvota žinutė, tai buvo jo spontaniškai, greičiau pasakyta, bet jis pasakė, kad mes to net nesvarstome, kad Lenkijoje karių kontingentas, apie 10 tūkst., išliks.
Apie Lietuvą nekalbėjo, bet galima daryti prielaidą, kad būtų neracionalu, jeigu jau Lenkijoje paliekame karius, tai ir Lietuvoje turi būti, bet mes žinome, kad Trumpo tokios žinutės nieko nereiškia – kitą dieną gali būti visiškai priešingai.
Net ši žinutė, kurią dabar diskutuojame, irgi gali būti paneigta arba neprisiminta, arba gali būti paklausta: „Ar aš taip kada nors sakiau?“ Visko gali būti, taip yra buvę.
Kaip manote, ar situacija dėl paramos, dėl sumažinimo planų, gali pasikeisti?
A. Anušauskas: Gali pasikeisti, jei savo žodį tars Kongresas. Manau, kad ir senato kongresmenai, kurie yra žmonės, ne vieną dešimtmetį rėmę Baltijos šalis, jiems ši situacija yra svarbi.
Jie patys daug metų visada rodydavo iniciatyvą, visada skatindavo prezidento administracijas didinti šią paramą, ir staiga jos nelieka. Nemanau, kad Kongresas yra bebalis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Manau, kol Kongreso balso neišgirdome, dar anksti svarstyti, kuo pasibaigs visa tai.
Scenarijų brėžti kol kas nedrįstumėte?
A. Anušauskas: Galima brėžti visokius scenarijus – amerikiečiai dabar peržiūri pajėgų išdėstymą Europoje, pasaulyje, kreipia dėmesį į Ramųjį vandenyną, bet tas procesas jau buvo prasidėjęs ir prieš dešimtmetį, čia nėra naujiena.
Jeigu Trumpas kažką mažintų Europoje, reikia tik prisiminti – be Europos jokia logistika nei Artimuosiuose Rytuose, nei Tolimuosiuose Rytuose nesuveiks. Čia yra logistinės bazės, čia yra branduolinio ginklo bazės, čia yra daugybė dalykų, be kurių Jungtinės Amerikos Valstijos negalėtų vykdyti didelių tarptautinių operacijų.
Jeigu pasižiūrėti, nei su Iranu nebūtų buvę, nei Artimuosiuose Rytuose. Jungtinių Amerikos Valstijų buvimas Europoje yra lygiai toks pats svarbus kaip ir mums.
Ką galvojate dėl Jungtinių Amerikos Valstijų karių situacijos, jų likimo Lietuvoje? Dabar girdisi įvairių nuogąstavimų, baimių, kad jų mažėtų.
A. Anušauskas: Kariai iš esmės atsirado iš pradžių rotaciniu pagrindu: kartais jie būdavo šešis mėnesius, paskui išvykdavo, devynis mėnesius, paskui išvykdavo. Galiausiai pasiekėme, kad nuo 2021–2022 metų jie nuolat čia buvo be jokių pertraukų.
Jeigu būtų situacija tokia, kad mes pastatome bazę, o iš tikrųjų mes pastatysime jau kitais metais Pabradėje bazę Jungtinėms Amerikos Valstijoms – ne laikiną, o stacionarią bazę.
Žinote, atrodytų šiek tiek keistai – mes pastatome jiems bazę, o jie išvyksta iš šalies, kuri ribojasi su potencialiais agresoriais. Atrodytų daugiau negu keista, tokio scenarijaus tikrai nenorėčiau matyti.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
