Didžiuojasi seneliu
Praėjusios savaitės „Valstiečių laikraščio“ Nr. 17 išspausdinus publikaciją „Finansų ministrui šviečia Maskvos saulė“ apie baltas dėmes R.Šadžiaus biografijoje, redakcija sulaukė ne vieno skaitytojo skambučio. Jie siūlė pasidomėti ir ministro senelio Dzido Budrio, kurį anūkas linkęs išaukštinti, biografija. Girdi, politikas visuomenei pateikia tik jam parankius faktus.
2012 metais nesėkmingai kandidatavęs į Seimą, R.Šadžius savo asmeniniame interneto tinklalapyje publikavo tris nuotraukas. Vienoje – knygų lentynų fone nufotografuotas kelių mėnesių kūdikį laikantis pagyvenęs vyras. „Su seneliu akademiku Dzidu Budriu“ – skelbia parašas po nuotrauka.
„Jis buvo šviesi asmenybė, nors laikai buvo sunkūs. Buvo vienas padoriausių Vilniaus universiteto dėstytojų, – neseniai viešai apie senelį, prieškariu dirbusį Lietuvos banke, kalbėjo R.Šadžius, teigdamas, kad jis buvo vienas iš tų, kurie, sovietams okupavus Lietuvą, neleido įvykti finansinei katastrofai. – Kai buvo įvykdyta sovietų okupacija, iškart buvo pareikalauta šalia litų Lietuvoje įvesti rublius. Bet tie žmonės, kurie valdė finansų sistemą šalyje, sugebėjo šios katastrofos neleisti. Be to, pavyko pasiekti, kad nebūtų sudarytos formalios prielaidos sovietų bankui pareikalauti iš užsienio valstybių sugrąžinti Lietuvos banko auksą. Jis grįžo jau tik į nepriklausomą Lietuvą.“
Žinoma, kad Dz.Budrys 1924–1930 m. priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai, 1925 m. balandžio 17 d. XII partijos suvažiavime buvo išrinktas centro komiteto nariu, tačiau 1930 metais partijos gretas paliko. Redagavo laikraščius „Atžala“, „Žiežirba“, bendradarbiavo leidiniuose „Socialdemokratas“, „Aušrinė“, „Lietuvos žinios“, „Kultūra“ ir kt. 1927 metais baigė Lietuvos universiteto Teisės fakultetą, kur įgijo ekonomisto diplomą – buvo vienas iš trijų pirmųjų Lietuvoje įgijusių tokį išsilavinimą. 1928–1935 m. dirbo Lietuvos banko Informacijos skyriuje eiliniu darbuotoju. 1931–1932 metais ekonomisto kvalifikaciją kėlė Londono universitete.
Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. liepos–rugsėjo mėnesiais vadovavo Lietuvos banko nacionalizavimui. Po karo 1944–1951 m. buvo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Politinės ekonomijos katedros vedėjas, nuo 1944 m. – profesorius. 1946–1953 m. LSSR Mokslų akademijos Visuomenės mokslų skyriaus akademikas-sekretorius ir Ekonomikos instituto direktorius.
Taigi nuogi Dz.Budrio biografijos faktai lyg ir leistų socialdemokratui R.Šadžiui pagrįstai didžiuotis seneliu. Tačiau kai kurie tiek prieškario, tiek pokario faktai – tikri deguto šaukštai, sugadinę baltai pieštą akademiko biografiją.
Žmonės ėjo iš proto
1940 metų birželį Lietuvą okupavo ir netrukus aneksavo Sovietų Sąjunga. Dz.Budrys gavo tarnybą Valstybės kontrolėje, o liepos 11 dieną buvo paskirtas į Lietuvos banką komisaru – pagrindinės šalies finansų institucijos darbas buvo paralyžuotas. Komisarai buvo paskirti ir kitiems septyniems šalyje veikusiems bankams.
„Bankų komisarai įpareigojami stebėti einamąsias sąskaitas ir bankinių kreditų įstaigų vertybes, taip pat laiduoti pramonės ir ūkio įmonių bėgamąjį kreditavimą. (...) Privatinių asmenų indėlių iš bankų ir taupomųjų kasų, leidus bankų komisarams, išduodama ne daugiau kaip 250 litų mėnesiui“, – Bankų nacionalizavimo įstatyme, kurį 1940 metų liepos 26 d. pasirašė „e. respublikos prezidento p., ministeris pirmininkas“ Justas Paleckis ir „už ministerio pirmininko pavaduotoją, vidaus reikalų ministeris“ Mečislovas Gedvilas, bankų komisarams buvo suteiktos ypatingos teisės. Įsakyme taip pat įsakmiai reikalaujama, kad „visi brangieji metalai lydiniuose ar atskirais išdirbinimais, taip pat ir brangieji akmenys, esantys brangenybių krautuvėse, turi būti Valstybės kontrolės atstovo (o toks buvo Dz.Budrys – aut. past. ), – perimti ir perduoti saugoti į banką ne vėliau kaip iki 1940 m. liepos 27 d.“ Taigi lietuviškieji kolaborantai buvo pasiryžę per vieną dieną ne tik nacionalizuoti bankus ir juose esančias piliečių santaupas, bet ir žmones paversti beturčiais, konfiskuojant iš jų brangenybes. Beje, tuo metu šalyje veikė 278 juvelyrinės parduotuvės.
„Daug kas alpo, ne vienas iš proto išėjo, ne vienas krito vietoje, gavęs širdies smūgį. Juk tai daugelio buvo paskutinės santaupos, paskutinis turtas“, – vėliau rašė į užsienį emigravęs diplomatas ir rašytojas Ignas Šeinius.
Lietuvos banko direktorius J.Masiulis 1941 m. balandį buvo nuteistas 10 metų kalėti „už sabotažą“. Vienų šaltinių duomenimis, jis po kelių mėnesių sušaudytas, kitų šaltinių duomenimis – 1942 metais mirė viename iš Karagandos lagerių.
Ministras R.Šadžius neteisus reikšdamas mintį, kad jo senelis buvo tarp tų, kurie pasipriešino Lietuvos aukso atsargų perdavimui Sovietų Sąjungai. Žinoma, kad tam priešinosi tuometis ministras pirmininkas Vincas Krėvė (po sovietų ultimatumo 1940 m. liepos 1 d. atsistatydino, vėliau emigravo), finansų ministras Ernestas Galvanauskas. Atsistatydinus V.Krėvei, o E.Galvanauskui pasitraukus į Vokietiją, nebeliko kam ginti aukso. Tad 1940 m. liepos 12 d. Ministrų taryba priėmė nutarimą auksą „parduoti“ sovietų valstybiniam bankui. Beje, JAV, Prancūzijos bei Anglijos diplomatai dar V.Krėvę buvo patikinę, kad jų šalys aukso sovietams neatiduos. Tik Švedijos diplomatas pareiškė, kad jo vyriausybė tenkins sovietų norus. Taigi Lietuvos banko komisaras Dz.Budrys buvo vienas iš tų, kuris Lietuvos auksą „pardavė“ sovietams.
Karjeros vingiai
Nacionalizavęs Lietuvos banką ir pradanginęs auksą, 1940 m. rudenį Dz.Budrys buvo paskirtas Valstybės plano komisijos pirmininko pavaduotoju, išrinktas sovietinės Lietuvos Mokslų Akademijos tikruoju nariu – akademiku (juo buvo iki 1971 m.). Mat dar 1938-aisiais buvo apsigynęs ekonomikos mokslų daktaro disertaciją „Trumpalaikio žemės ūkio kreditavimo principai ir sistemos“, o po metų – habilitacijos darbą „Centrinių bankų atviros rinkos politika“. Paradoksas – tyrinėjęs pasaulio bankų patirtį ir ją rekomendavęs diegti tarpukario Lietuvoje, Dz.Budrys pirmaisiais Lietuvos okupacijos mėnesiais bankinę sistemą griovė.
Savo anketoje Dz.Budrys mini, kad yra gavęs vyriausybinį apdovanojimą – medalį „Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare 1941–1945“. Tačiau savo dešimties puslapių autobiografijoje apie „šaunų darbą“ rašo ganėtinai kukliai: „Visus okupacijos metus pragyvenau kaime, tik retkarčiais atvažiuodavau Vilniun ar Kaunan“.
1944–1951 m. Dz.Budrys paskiriamas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Politinės ekonomijos katedros vedėju, paraleliai – Mokslų akademijos Visuomenės mokslų skyriaus akademiku-sekretoriumi ir Ekonomikos instituto direktoriumi. Nepaisant tokių aukštų rangų, jis ne visiems parankus. „Katedros vedėjas universiteto visuomeniniame gyvenime beveik nedalyvauja. Vakarinio marksizmo-leninizmo universiteto nebaigė. Savo socialfašistinės pasaulėžiūros nepakeitė. Pranešimų nedaro. Vienintelį kartą į seminarų planus įtraukė paskaitą „Apie Amerikos imperializmo socialines šaknis“, bet ir nuo jos atsisakė“, – 1951 m. rašė tuometis fakulteto partinis sekretorius V.Simonavičius. Tačiau galima spėti, kad partinis prievaizdas galėjo būti mažaraštis. 1951 m. buvo išleista Dz.Budrio brošiūra „Tarybų Lietuvos liaudies ūkio atkūrimas ir išvystymas“, kurioje buvo ištisai liaupsinamas „visų tautų vadas“ Josifas Stalinas.
Tebuvo tarnautojas
„Valstiečių laikraštis“ susisiekė su socialinių mokslų daktaru, ne vieną knygą apie Lietuvos bankininkystę bei bankininkus parašiusiu Vladu Terlecku. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, paklaustas, kas iš tikrųjų buvo Dz.Budrys – bankininkas ar ekonomistas, sakė, kad į Lietuvos bankininkystės istoriją jis įėjo tik kaip sovietinės valdžios deleguotas komisaras sunaikinti bankininkystės sistemą. „Iki okupacijos jis tebuvo banko tarnautojas statistikos skyriuje. Taigi sudarinėdavo ataskaitas, dirbo su skaičiukais. Tokių tarnautojų buvo keli šimtai“, – sakė V.Terleckas. Pašnekovo teigimu, R.Šadžiaus ketinimai senelį parodyti kaip sumanų bankininką, galėjusį tapti net finansų ministru, greičiau noras protėvį ne išaukštinti, o įsikibti „į skvernus ir parodyti, koks jis pats yra pagal genus“.
V.Terleckas siūlo atkreipti dėmesį ne į Dz.Budrio darbinę, o akademinę karjeros pusę: „Akademine prasme jis buvo docentas, o kai 1941 metais sovietai įsteigė Mokslų Akademiją, regis, buvo 12 akademikų. Visi buvo profesoriai, o jis vienintelis – docentas. Tačiau ne tik tapo akademiku, bet ir Mokslų Akademijos sekretoriumi. Čia jau įdomiau.“
Taigi docentas tapo akademiku. Už ką? Už mokslinius darbus, pedagoginius pasiekimus? „Manau, kad dirbti gosplane , kartu sekretoriauti ir būti dėstytoju vienas kitam netrukdo. Ką reiškia būti akademiku? Ogi į susirinkimus atvykti. Tai ne profesija, o tik garbės titulas“, – įsitikinęs V.Terleckas.
Paklaustas, ar Dz.Budrį galima vadinti vėliavnešiu komandos, sunaikinusios tarpukario Lietuvos litą, V.Terleckas sako, kad jei ne jis, kiti būtų sunaikinę: „O kad dalyvavo tame procese – nepaneigsi. Ir ne šiaip eiliniu, o Lietuvos banko komisaru. Jo komandas buvo privalu vykdyti kitų bankų komisarams.“
Finansų ministras R.Šadžius atvirauja, kad kai pas jį į namus užsuka garbingi svečiai, jis jiems parodo lito kūrėjo Vlado Jurgučio knygą su padėka seneliui, kuris „buvo vienas centrinės bankininkystės sistemos kūrėjų prieškario Lietuvoje“. „Nebuvo jis bankininkystės sistemos kūrėjas. Kūrėjas buvo V.Jurgutis. O dėl padėkos, tai 1940 metais išleistos knygos „Bankai“ dedikacijoje ji skamba taip: „Bankams“ labai daug dirbo ir jais rūpinosi Vilniaus universiteto docentas dr. Dz.Budrys, kuris peržiūrėjo „Bankų“ rankraštį ir sudarė dalykų bei pavardžių rodykles“. Taigi jis dėkoja ne už recenzavimą, o už korektūros peržiūrėjimą. Toliau V.Jurgutis išvardija kitus asmenis, kurie prisidėjo išleidžiant knygą: „Visiems vyrams bent šioje vietoje turi būti išreikštas ypatingas dėkingumas“, – cituoja V.Terleckas.
Suraitė dvejetus
„A, Budrys, profesorius... Tas, kuris girtas į paskaitas ateidavo, – paprašytas prisiminti, ar kartais neteko klausytis Dz.Budrio paskaitų, pokalbį pradeda ekonomistas, žinomas disidentas Antanas Terleckas. – Asmeniškai turiu skundų, bet nenoriu dėstyti...“ Tačiau nesusilaiko.
„Laikiau du aspirantūros egzaminus: Politinės ekonomikos ir Politinių doktrinų istorijos. Buvau sukonspektavęs tris K.Markso „Kapitalo“ tomus, V.Lenino knygą „Razvitije kapitalizma v Rossii“. Buvau gerai pasirengęs, nes žinojau, kad mane „kirs“. Egzaminų direktorius Meškauskas, nenorėdamas dalyvauti komisijoje, pabėgo į karinį komisariatą – tai buvo doras, bet bailus žmogus. Liko Budrys, Ivanauskas ir dar vienas, kuris jokio laipsnio neturėjo. Parašė man dvejetus. Teko palikti aspirantūrą, o netrukus ir teisė už elgesį aspirantūroje – neva neigiau kritiką kaip visuomenės progreso rodiklį. Kai žmona prokurorui atnešė vieną mano referatų filosofijos klausimu, prokuroras man vienus metus „numetė“ – vietoj penkerių pasiūlė keturis. Tiek ir gavau, atsėdėjau tris“, – studijų Vilniaus universitete peripetijas prisimena A.Terleckas.
Universitete būta ir kitokio įvykio. 1950-aisiais iš Politinės ekonomijos katedros, o kartu ir iš universiteto buvo atleistas akademikas Petras Šalčius. Išplėstiniame katedros posėdyje buvo prisiminta, kad jis „lojo ant SSRS“ , „garbino Buchariną“, „6 metus nuodijo studentus“. Skaudžiausia tai, kad aršiausiai puolė katedros vedėjas, buvęs jo mokinys Dz.Budrys. Pastarasis savo mokytoją išmetė ir iš Mokslų akademijos Ekonomikos instituto. P.Šalčius liko be darbo, jo butas Kaune buvo paverstas šeimyniniu bendrabučiu.
