“…Nešviečia Lietuvos valdžios šiandien ir neatrodo, kad jos sušvistų rytoj, nebent kokią nors naują kvailą staigmeną iš mago skrybėlės ištrauktų. O jos labai ir labai reikėtų. Beje, neapgaulingos magiškos, o visas kvailystes baigiančios tikroviškos, kad bent jau čia pasirodytų Lietuvos blogybių riba” – rašiau “Amerikos Lietuvio” (AL) skiltyje kovo 31 d.
Ir ištraukė. Didelę staigmeną. Bet ne valdžios, ir nekvailą. “Įsakymą” – neišduok!
Pirmas žvilgsnis: „įsakymas“, o gal reikėtų jį vadinti įspėjimu (?), nors ir šiek tiek keistas, ne visiškai aišku net kam jis skirtas, bet labai tvirtas, nes jį pasirašė net 42 Lietuvos Respublikos piliečiai ir pilietės, tarp kurių - buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas Jonas Algirdas Kronkaitis, Atkuriamojo Seimo buvęs pirmininkas Vytautas Landsbergis, buvęs Švietimo ministras Zigmas Zinkevičius, buvęs pagrindinis prezidento Adamkus patarėjas Darius Kuolys, tinklapio dienraščio „Bernardinai.lt“ vyr. redaktorius Andrius Navickas. O man smagu šiam „įsakymui“ pritarti, nes jo tekste – mano ankstesniuose rašiniuose puoselėtos, „AL“ kovo 31 laidos rašinyje „Ar begali būti blogiau“, kurį persispausdino ir tinklapis “Bernardinai.lt“, pakartotos mintys . “Įsakyme“, neminint pavardės, tiesiogiai kaltinamas Valstybės saugumo departamento vadovas Arvydas Pocius, stipriai priekaištaujama Respublikos prezidentui už stoką ryžto „sutramdyti tokią specialiųjų tarnybų savivalę“, Valstybės gynimo tarybai - už užmojį „varžyti Seimo galias...“ bei „nurodymus Generaliniam prokurorui, kaip tirti konkrečias bylas“.
Tiesmukai –priekaištai už nepašalinimą iš pareigų bei globojimą VSD direktoriaus Arvydo Paciaus, kurį Seimas pripažino netinkamu tokias pareigas eiti, remdamasis jo paties sudaryto komiteto tyrimų duomenimis, įrodančiais Pociaus pasidavimą svetimųjų, savaime aišku - Maskvos, įtakai. Nors Piliečių santalkos ir kultūros žmonių vardu įsakymą pasirašiusieji asmenys, kviesdami Lietuvos piliečius specialiais atvirukais „raginti politikus neišduoti Lietuvos demokratijos“, galimų išdavikų tiesiogiai neįvardija, tačiau iš čia pateiktų jų raginamojo teksto ištraukų nesunku suvokti, kad tai taikoma pačiai aukščiausiai Lietuvos valdžiai. Juk į Valstybės gynimo tarybą įeina Lietuvos prezidentas, Seimo pirmininkas, premjeras, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Taigi turbūt jiems, ir ne kam kitam, skirtas paskutinis „įsakymo“ neišduok sakinys: „Šiandien visi, kam rūpi Lietuvos laisvė, atsakingais balsais turime paraginti savo valstybės politikus ir pareigūnus: turėkite drąsos atsispirti svetimai įtakai ir svetimiems pinigams, neišduokite demokratijos, neišduokite Lietuvos“(Piliečių santalka, http://www.neisduok. lt)
Nebėra ko daugiau ir sakyti. Tai rimtas žodis, tartas atsakingų, garbingų, iškilių Lietuvos piliečių, kartu paliekantis jiems ir didelę atsakomybę: bus jis suprastas ir įvykdytas, ar ne?
Pirmiausia, žinoma, Arvydo Pociaus pašalinimu iš VSD vadovo pareigų ir pertvarkymu visos šios, Lietuvai gyvybiškai svarbios, įstaigos, išvalant iš jos visokio plauko kagebistus bei visus kitus „buvusius“, ir atiduodant ją į taurių bei patikimų lietuvių rankas. Po to, šią „operaciją“ perkeliant į kitas panašios svarbos įstaigas: prokuratūrą, teismus, krašto apsaugą, vidaus tvarkos priežiūrą, sienų apsaugą. Bet čia tuojau pat iškyla ir klausimas: ką darys tie 42 „įsakymą“ pasirašiusieji, jeigu į šį jų užmojį bus numota ranka, jei valdžios jo nepaisys? O ar taip negali būti?
Nežinau, apgalvotai ar tik atsitiktinai, bet „įsakymo“ tekste visgi minima ir išeitis - tikiu, tiksliai išversti JAV buvusio prezidento Teddy Roosevelto žodžiai. „Kai valstybės vadovai valstybės vairą pasuka melo keliais, kai jie pradeda pažeidinėti Konstituciją, kai jų elgesys neatitinka mūsų lūkesčių, kiekvieno piliečio teisė ir pareiga tokiems vadovams mesti iššūkį, garsiai atsakingu balsu išsakyti savo nerimą ir pakeisti valstybės valdymo būdą – kiekvienas, kuris to nepadaro, turėtų būti apkaltintas patriotizmo išdavyste“. Ne be reikalo, manau, tvirtai tėkšti šie žodžiai, nes šiandienių vyriausių Lietuvos valdžių adresu taiklesnių net nebegali būti. Jų valdymo būdas, kaip visiškai nepaveikus, turi būti pakeistas, ir tuojau pat. Tačiau taip pat aišku, kad pakeisti jo nebus galima, nepakeitus valdžių. Apie tai irgi užsiminiau savo rašinyje kovo 31 dieną. Taigi, pagal JAV prezidentą Teddy Rooseveltą, patriotizmo išdavyste apkaltintas lyg ir nebegalėčiau būti.
Tačiau dėl tokių pat ankstesnių užuominų visgi buvau luptas. Savo tautiečių ir labai stipriai. Tad ir vėl klausimas: ar už tą patį siūlymą bus apkaltinti ir čia aptariamą „įsakymą“ pasirašiusieji? Nekrypsiu į šią pusę ir į tokį klausimą atsakymo kol kas neieškosiu. Tik tvirtai lieku prie jau daug metų kartojamo ir iš naujo kovo 31 priminto savo siūlymo keisti Lietuvos valdymo būdą. Net iš pagrindų. O keitimą pradėti rinkimais. Progą vėl apie juos pakalbėti šiandien sudaro prieš porą savaičių socialdemokratų užsimoti ir tuojau pat subliūškę pirmalaikiai Seimo rinkimai.
Jiems pritariu, nors per daug naudos ir nematau, nes Seimo sudėties jie žymiai nepakeistų. Pagal partijų sąrašus, kuriuos sudarinėja jų vadovai Vilniuje ir pirmaisiais įsirašo save, apie 60 dabartinių seimūnų grįžtų ir vėl tarp savęs rietųsi taip pat, kaip ir dabar. Tačiau visgi galimybė yra iššluoti bastūno ruso Viktoro Uspaskicho sukurptą nesusipratimą bei Zuoko ir Paulausko kišenines partijas. Tai bent šioks toks laimėjimas, nors sėkmingam Seimo darbui jo ir neužteks.
Veiksmingam Seimui išrinkti reikia pakeisti rinkimų sistemą arba visiškai atsisakant partijų sąrašų, arba sudarinėjant juos tik rajonų ar rinkiminių apygardų apimtimi. Čia reikia perkelti ir kandidatų siūlymą, o parinkti juos tik iš vietinių politikų, kuriuos apylinkės gyventojai gerai pažįsta, pasitiki ir vėliau gali įtaigauti jų veiklą bei elgseną Seime. Irgi daug kartų apie tai savo rašiniuose „zulinau“, turbūt įkyrėdamas ir savo skaitytojams, bet šio siūlymo neatsisakau. Partijų sąrašus panaikinti reikia ir savivaldybių rinkimuose, kuriuos nekonstituciniais pagaliau pripažino ir Konstitucinis Teismas, beje, net septyniolika metų pavėlavęs, tačiau šiemetinius rinkimus tuojau pat ir sugadino, įsigrūsdamas ne į savo veiklos sritį. Argi jo reikalas buvo nurodyti rinkimų vykdytojams tuos nekonstitucinius rinkimus tęsti?
Taip pat reikia pakeitimo ir prezidento rinkimuose. Konstitucijos labai ribotų galių, kuriomis dažnai skundžiasi pats valstybės vadovas bei jo neryžtingumą teisinanti aplinka, Lietuvos prezidentą galėtų išrinkti Seimas, ir dėl to nieko nenustotų nei lietuvių tauta, nei Lietuvos valstybė. Sakyčiau - net laimėtų, nes būtų sutaupyti keli milijonai litų, dabar išleidžiamų rinkiminei veiklai, ir prezidentas nei pažadais, nei kokiomis nors paslaugomis neliktų skolingas kuriam nors suktam piniguočiui už paramą. Bėda, kurią kiekvienas iki šiol buvęs Lietuvos prezidentas turėjo išgyventi. O Seimo išrinkto prezidento atsakomybė būtų aiškesnė. Kas gali pasakyti, kuri Lietuvos valdžia dabar yra vyresnė? Seimas ar prezidentas? Net ir tik protokolo atžvilgiu? Ar jos abi lygios? O įstatyminę galią rinkti prezidentą pavedus Seimui, šių dviejų įstaigų santykiai galėtų būti aiškiau apibrėžti. Todėl ir sunku suprasti, kodėl tokiai mažai valstybei kaip Lietuva reikia atskirų Seimo ir atskirų prezidento rinkimų? Dargi painiojančių šių dviejų įstaigų santykius? Atskiri prezidento rinkimai pasiteisintų nebent tuo atveju, jeigu valstybės vadovui būtų pavestos ir premjero pareigos, Seimui tvirtinant jo pasirinktus ministrus.
Kad dabartinė vyriausių valdžių sandara yra ir nepatogi, ir ydinga, rodo daug pavyzdžių. Juos esu minėjęs ankstesniuose savo rašiniuose. Prie jų reikėtų pridėti ir čia aptariamą 42 piliečių pasirašytą „įsakymą“ „neišduok!“, iššauktą valstybei kenksmingų vyksmų Valstybės saugumo departamente. Kieno valia ir koks gali būti sprendimas, kai nesusikalba abu VSD vadovo vienas nuo kito nepriklausomi viršininkai - Seimas ir prezidentas? Vienas sau, kitas sau, o VSD vadovas bado špyga juos abu ir šokdina per virvutę. Aišku - tik sau. Tad tokiu atveju ar ir tas 42 piliečių „įsakymas“ negali likti irgi tik sau?
